Didkiemio Šv. Angelų Sargų bažnyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°22′03″š. pl. 22°07′17″r. ilg. / 55.367474°š. pl. 22.12128°r. ilg. / 55.367474; 22.12128

Kazimiero-bazn-kryzius-64.png
Didkiemio Šv. Angelų Sargų bažnyčia
2022. Didkiemis. Bažnyčia.JPG
Vyskupija Telšių
Dekanatas Šilalės
Savivaldybė Šilalės rajonas
Gyvenvietė Didkiemis
Adresas Žvejų g. 1
Statybinė medžiaga medis
Pastatyta 1796 m.
Stilius liaudies architektūra

Didkiemio Šv. Angelų Sargų bažnyčia – katalikų bažnyčia, stovinti Didkiemio kaime, Šilalės rajono savivaldybėje, Jūros slėnio kairiajame krante. Liaudies architektūros formų, kartu su varpine yra valstybės saugomas paminklas.[1]

Interjeras
Iliuzinis šoninis altorius (dešinysis)

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Medinę bažnyčią 1796 m. pastatė vietos meistrai Urbonai už vietos dvarininkų Daujotų lėšas.[2] Pastatyta Žemaitijos kraštui būdinga technologija – iš tašytų rąstų, sunertų be kamšalų. Anuomet statytos nedidelio tūrio bažnyčios, nes parapijos nebuvo gausios gyventojų. Bažnyčia nebuvo apšiltinta. 1896 m. jai pakeisti sienojai. Remontuojant rąstinių sienų bažnyčią, iš išorės ji buvo apkalta vertikaliomis lentomis. Tuo pat metu buvo įrengtas rombais puoštas pastogės frizas, langai papuošti profiliuotais antgaliais, stogas apdengtas skarda.

1926 m. Didkiemis tapo parapijos centru.[2] Seniau ji yra buvusi Žvingių parapijos filija.

1950 m. klebonas Juozas Martusevičius (1892–1972) apkaltintas ryšiais su partizanų būriu „Šalna" ir nuteistas. Atlikęs bausmę grįžo į Didkiemį. 1962 m. persekiotas neva už antitarybinę veiklą.

2008 m. pastatas iš dalies restauruotas.[2] Buvo atstatyta visa jo medinė dalis: pakeistos supuvusios detalės, sutvarkyti kampai, pakeisti sienojai. Taip pat buvo sutvarkyti pamatai, sutvirtinta stogo konstrukcija, pakeista jo skarda, sutvarkytas stogo bokštelis ir kryžius, nudažytas fasadas.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčia liaudies architektūros formų, lotyniško kryžiaus formos plano. Ji iki mūsų dienų išlaikė savo planą ir tūrį. Statinio proporcijos būdingos Žemaičių medinėms bažnyčioms. Dominuoja aukštas, šlaitinis stogas. Virš frontono iškilęs aštuonkampio skerspjūvio apskardintas grakštus bokštelis su piramidiniu stogeliu.

Vidaus erdvė vientisa. Išilginė nava yra ilgesnė ir platesnė už transeptą, kuris įrištas beveik ties geometriniu išilginės navos ašies viduriu. Šonines erdves nuo navos teskiria viršutiniuose kampuose iškištos profiliuotos konsolės. Viduje ties pagrindiniu įėjimu į bažnyčią stovi du stulpai, remiantys emporas, skirtas chorui ir vargonams. Negilioje prestiberijoje stovintis pagrindinis altorius atitrauktas, už jo esanti erdvė dviejų lygių: pirmajame – zakristija, antrajame – galerija chorui, puošta įmantriais mediniais turėklais. Altorius orientuotas vakarų kryptimi. Bažnyčios interjero apdailos pagrindą sudaro dažytos masyvios medinės lentos, tašyti rąstai.

Šventorius yra pagrindinėje kaimo ašyje, uždaro gatvės perspektyvą. Šventorius plane yra netaisyklingo ištįsusio keturkampio formos. Visu perimetru aptvertas mūrine tvora su vartais ir varteliais. Varpinė stovi šventoriaus priekiniame kampe, šalia bažnyčios. Didžiąją teritorijos dalį už bažnyčios užima iki šiol veikiančios kaimo kapinės.

Varpinė nėra autentiška, atkurta 1994 m. vietoj sudegusios senosios. Ji sudėtinio tūrio, plane – kvadrato formos. Dominuoja apatinis tūris su plačiomis dvivėrėmis durimis bažnyčios pusėje. Pirmąjį tarpsnį aplink juosia stogelis, viršutinę dalį vainikuoja keturšlaitis piramidinis stogas su paprastų formų kryžiumi. Visas antrojo aukšto sienas skaido garsinės angos. Skambinama vienu varpu.

Sieninė tapyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Du šoniniai altoriai ir trečiasis virš zakristijos – unikalūs, nes jų retabulai nutapyti tiesiai ant sienojų. Juose iliuzinės tapybos priemonėmis pavaizduoti barokinių altorių architektūros elementai – kolonos, puošnūs karnizai. Tapyba tiesiai ant medinių sienojų Lietuvos bažnyčiose – retas pavyzdys.[3] Vietinio meistro tapyba, ekspertų vertinimu, yra neblogo profesinio lygio. Kai kurios vietos galėjo būti ne kartą pertapytos, tačiau iš esmės jos išsaugojo savo rokoko stilių. Tokių iliuzinių altorių Lietuvoje išlikę nedaug.[3] Sutvarkius sienojus, sienų tapyba kolkas nerestauruota. Labiausiai nukentėjusios bažnyčioje tos vidinės sienos, kurios buvo apkaltos gipskartonio plokštėmis. Tose vietose rinkosi medinius paviršius naikinanti drėgmė. Iš istorinės medžiagos ir nuotraukų matyti, kad ir ant šoninių sienų buvo tapyta šventųjų siužetų. Tapyti altoriai išliko, nes jie nebuvo užkalti gipskartoniu.[3]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg