Apreiškimas Jonui

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Apreiškimas Jonui – paskutinė Naujojo Testamento knyga. Tai apokaliptinė knyga. Šios knygos regėjimai baigiasi nugalėtojo Kristaus, nuteisintų jo žmonių ir sunaikinto blogio vizija.

Didžioji dalis knygos vaizdų sukurti Senojo Testamento pranašų knygose vartojamomis figūromis, esama ne mažiau nei 400 nuorodų į Senąjį Testamentą.

Turinys[taisyti | redaguoti kodą]

Knyga prasideda septyniais laiškais bažnyčioms, aprašyti teismo ir pergalės regėjimai: dangiškasis susirinkimas, septyni trimitai, slibinas ir jo karalystė, avinėlis ir jo atėjimas, septynios negandos, Babelės nubaudimas, pergalingasis Kristus. Apreiškimas Jonui baigiamas poetišku Naujosios Jeruzalės aprašymu, kur Dievas yra tobuloje vienybėje su savo žmonėmis, o kančia ir blogis – nugalėti visiems laikams.

Autorius ir parašymo laikas[taisyti | redaguoti kodą]

Pasak vienų aiškintojų, Apreiškimas Jonui parašytas Nerono laikais, kai Romos gaisras lėmė krikščionių persekiojimą. Teigiama, kad knygoje paminėtas skaičius 666 sudaro hebrajiškų raidžių, kuriomis užrašoma „Neron Kesar“, skaitinių reikšmių sumą, tad tame knygos skyriuje aprašytas asmuo turįs būti Neronas. Taip pat tikėtina, kad knyga parašyta knyga parašyta krikščionių persekiojimo laikais, galbūt I a. pabaigoje, valdant imperatoriui Domicianui (tarp 81 ir 96 m.). Pasak Irenėjaus, Jonas savo viziją gavęs „ne seniai, bet beveik mūsų dienomis, artėjant į pabaigą Domiciano valdymui“.

Autorius Jonas buvo ištremtas į Egėjo jūros Patmo salą. Tradiciškai jis tapatinamas su apaštalu Jonu, kuris laikomas ir Evangelijos pagal Joną bei trijų laiškų autoriumi. Taip pat yra manančių, kad knygą galėjo surašyti ne pats apaštalas, bet koks nors jo mokinys.[1][2]

Knygos interpretavimo kryptys[taisyti | redaguoti kodą]

Tarp modernių komentatorių paplitusios keturios pagrindinės Apreiškimo Jonui interpretavimo kryptys.

Preteristinė kryptis[taisyti | redaguoti kodą]

Preteristinė (būtojo laiko) kryptis atstovauja daugumos liberalių teologų požiūriui, kad Apreiškimo knygos simbolizmas susijęs tik su to laikotarpio, kuriuo knyga parašyta, įvykiais. Kalbėdamas apie būsimą teismą, autorius išreiškęs tik savo moralinį pasipiktinimą to meto piktnaudžiavimais. Pranašystės elementus preteristai neigia.

Idealistinė kryptis[taisyti | redaguoti kodą]

Šios krypties atstovai Apreiškimo Jonui knygą laiko tik simboliniu tebesitęsiančio gėrio ir blogio, krikščionybės ir pagonybės vaizdu. Pasak idealistinės krypties, knygoje pateiktų simbolių nereikėtų tapatinti su praeities ir ateities istoriniais įvykiais. Simboliai tiesiog vaizduoja tendencijas arba idealus.

Pagal idealistinę teoriją, teismo diena ateinanti tada, kai sprendžiama didelė moralinė problema. Paskutinis teismas nesąs paskutinė aukštuma, kurioje antgamtinis Kristus įžengiąs į matomą sostą.

Istorinė kryptis[taisyti | redaguoti kodą]

Pasak šios krypties atstovų, Apreiškimas Jonui simboline forma parodo visą Bažnyčios istoriją nuo Sekminių iki Kristaus antrojo atėjimo. Simboliai iš eilės iliustruoja reikšmingus įvykius. Pavyzdžiui, antspaudai reiškia Romos imperijos žlugimą, skėrių protrūkis iš bedugnės skylės – musulmonų invazijas ir pan. Kiekvienas svarbesnis krikščionybės istorijos įvykis buvęs taip detaliai išpranašautas, kad Apreiškimo Jonui knyga tampanti iš anksto parašytu įvykių kalendoriumi. Šiai nuomonei atstovauja daugelis reformatorių, dauguma senesniųjų komentatorių bei nemažai šiuolaikinių evangelikų pamokslininkų.

Futuristinė kryptis[taisyti | redaguoti kodą]

Futuristų įsitikinimu, pirmieji trys Apreiškimo Jonui skyriai arba yra susiję su laikotarpiu, kuriuo knyga parašyta, arba septynios bendruomenės Mažojoje Azijoje vaizduoja septynias Bažnyčios istorijos epochas ir susieja apaštalų laikus bei Kristaus sugrįžimą. Šiuo atžvilgiu futuristai drauge atstovauja ir istorinei mokyklai. Jie mano, kad likusi knygos dalis (nuo 4 skyriaus 1 eilutės) praneša įvykius, kurie įvyks laikotarpiu, vadinamu „didžiu sielvartu“ arba „didžiuoju suspaudimu“ (Apr 7,14) ir ištiks tiesiog prieš Kristaus sugrįžimą. Laikotarpio trukmė vertinama nevienodai – nuo trejų su puse iki septynerių metų. Su šiuo laikotarpiu susiję įvykiai interpretuojami kiek galima pažodžiui ir todėl traktuojami tik kaip būsimi.

Požiūris į tūkstantmetę karalystę[taisyti | redaguoti kodą]

Egzistuoja trys pagrindinės tūkstantmetės karalystės, aprašytos Apreiškimo Jonui knygos 20-ajame skyriuje, interpretacijos. Pagrindinis aiškinimo taškas – ar „tūkstantį metų“ reikia suprasti pažodžiui, ar vaizdingai ir ar šis laikotarpis eina prieš ar po Kristaus sugrįžimo.

Postmilenaristai mano, kad tūkstantis metų greičiausiai perkeltine prasme taikoma ilgam laikotarpiui prieš Kristaus sugrįžimą. Prasidėjus šiam laikotarpiui, Evangelijos triumfas atves valstybes į taikos karaliją, kuri tęsis tol, kol Jėzus Kristus pasirodys paskutiniame teisme.

Amilenaristų teigimu, tūkstantmetė karalystė neegzistuojanti, kaip pažodžiui suprantamas laikotarpis, arba galbūt vaizduoja tarpinę – mirusiųjų stadiją. Kristus galįs bet kuriuo metu sugrįžti teisti pasaulio ir suteikti amžinos palaimos būsenos teisiesiems, sukurti naujo dangaus bei naujos žemės.

Premilenaristinė nuomonė paremta tuo, jog Kristus sugrįš įkurti savo karalystės, prikelti mirusių teisiųjų, kad šie asmeniškai su juo valdytų žemėje. Pasibaigus Jėzaus Kristaus viešpatavimui, įvyksiąs paskutinis maištas, kuris netrukus būsiąs numalšintas; neteisieji mirusieji būsią nuteisti, prasidėsianti amžinoji valstybė.[3]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]