Baltijos aštriašnipis eršketas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Acipenser oxyrinchus oxyrinchus
Baltijos aštriašnipis eršketas (Acipenser oxyrinchus oxyrinchus)
Baltijos aštriašnipis eršketas
(Acipenser oxyrinchus oxyrinchus)
Apsaugos būklė

Beveik nykstantys (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Potipis: Stuburiniai
(Wikispecies-logo.svg Vertebrata)
Antklasis: Kaulinės žuvys
(Wikispecies-logo.svg Osteichthyes)
Klasė: Stipinpelekės žuvys
(Wikispecies-logo.svg Actinopterygii)
Būrys: Eršketžuvės
(Wikispecies-logo.svg Acipenseriformes)
Šeima: Eršketinės
(Wikispecies-logo.svg Acipenseridae)
Gentis: Eršketai
(Wikispecies-logo.svg Acipenser)
Rūšis: Aštriašnipis eršketas
(Wikispecies-logo.svg Acipenser oxyrinchus)
Porūšis: Baltijos aštriašnipis eršketas
(Wikispecies-logo.svg Acipenser oxyrinchus oxyrinchus)
Binomas
Acipenser oxyrinchus oxyrinchus
Mitchill, 1815

Baltijos aštriašnipis eršketas, rečiau – atlantinis aštriašnipis eršketas (Acipenser oxyrinchus oxyrinchus) – eršketžuvių (Acipenseriformes) būrio, eršketinių (Acipenseridae) šeimos, aštriašnipio eršketo (Acipenser oxyrinchus) rūšies vienas iš dviejų porūšių. Tai jūrų ir gėlavandenė žuvis.

Anksčiau buvo manyta, kad Baltijos aštriašnipiai eršketai yra Atlantinio eršketo (Acipenser sturio), dar vadinamo sturiu, porūšis.

Apibūdinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didelė žuvis. Didžiausias žinomas kūno ilgis iki 403 cm (patinėlių), 430 cm (patelių). Svoris iki 370 kg, nors įprastai suaugusios šios žuvys mažesnės. Migruojantys, subrendę patinai sveria apie 30–45 kg, patelės apie 50–110 kg.

Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kas du ar šešis metus patelės išneršia 0,8-3,75 milijonus ikrų. Patinėliai lytiškai subręsta sulaukę 12–14 metų. Patelės lytiškai subręsta vėliau už patinėlius, maždaug 14–17 metų, o neršia kartą į 3–4 metus. Žinomas seniausias aštriašnypis eršketas buvo 60 metų.

Paplitimas pasaulyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvena prie Šiaurės Amerikos žemyno rytinių pakrančių upėse įtekančiose į Atlanto vandenyną. Pačiuose pietvakariuose arealas prasideda nuo Sent Džonso upės Floridos valstijos šiaurės rytuose, tęsiasi per Šv. Lauryno įlankos ir gretimas upes iki Kanadai priklausančio Labradoro pusiasalio rytinėje dalyje esančios Čerčilio upės, kuri yra šiauriausias jų paplitimo arealas Šiaurės Amerikos žemyne.

Kaip manoma, Baltijos aštriašnypių eršketų protėviai Europoje pasirodė po paskutinio ledynmečio maksimumo, o į Baltijos jūrą pateko 3000-2000 metais pr. m. erą[2].

Maždaug iki 1960 metų, dėl jų verslinės žvejybos, Baltijos populiacija buvo išnaikinta[3]. XXI a. pradžioje, dalyje Baltijos jūros regiono šalių, įskaitant ir Lietuvą, pradėti reintrodukuoti[4][5].

Iki išnykimo, Baltijos aštriašnipiai eršketai gyveno Vokietijos, Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos upėse, įtekančiose į Baltijos jūrą, Ladogos ir Onegos ežeruose. Vienas paskutinių Atlantinių aštriašnipių eršketų buvo sugautas 1996 metais netoli Muhu, kuri yra viena iš Vakarų Estijos salyno salų. Jo kūno ilgis siekė 2,9 m, svėrė 136 kg ir manoma jis buvo 50 metų amžiaus.

2009 m. bendradarbiaujant Vokietijos ir Lenkijos ichtiologams, Baltijos regione buvo pradėti reintrodukuoti Baltijos aštriašnipiai eršketai. Jie buvo atgabenti iš pietryčių Kanadoje esančios Sent Džono upės ir reintrodukuoti į Oderio upę, kurioje anksčiau jie neršdavo.

Paplitimas Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje tai savaiminė, vietinė rūšis. Dar iki XX a. vidurio, šios žuvys Lietuvoje buvo svarbus žvejybos objektas. Tarpukario Lietuvoje buvo sužvejojami 200–300 kilogramų sveriantys Baltijos aštriašnypiai eršketai. Karališkomis vadinamų šių žuvų mėsa bei juodieji ikrai ypač buvo vertinami gurmanų. Dėl žmonių kaltės intensyviai juo žvejojant, jie išnyko ar tapo ypatingai retais jau apie 1955 metais, nors Baltijos jūroje ties Palanga buvo sugautas ir 1975 metais. Iki išnykimo, šios žuvys dažniausiai buvo aptinkamos Nemuno baseino upėse, Nemuno intakuose – Neryje, Merkyje, Šventojoje, Ščiaroje.

2011 metų rugsėjį Baltijos aštriašnipiai eršketai pradėti reintrodukuoti, į Šventąją paleidžiant 2 tūkstančiai vienetų mailiaus, atvežto iš Lenkijos. Iš Kanados atsigabenus Baltijos aštriašnipių eršketų ikrų, Žuvininkystės tarnybos poskyriuose, esančiuose Rusnėje bei Simne juos inkubavus, eršketukus paauginus, 2012 metų rudenį į Šventąją pirmą kartą paleisti ne atvežtiniai iš užsienio, o Lietuvos žuvivaisos specialistų inkubuotas eršketų mailius. 2013 metais Ukmergėje į Šventąją pakartotinai išleido 200 aštriašnipių eršketų jauniklių[6].

2020 m. spalio 8 d. Vilniaus, Trakų ir Elektrėnų rajonų savivaldybėse į Neries upę įžuvinta 25 tūkst. vnt. Baltijos aštriašnipių eršketų šiųmetukų. Ukmergės ir Jonavos rajonų savivaldybėse į Šventosios upę išleista 20 tūkst. vnt. Baltijos aštriašnipių eršketų šiųmetukų. Vidutinis jauniklių svoris – 20 g[7].

Gyvenamas biotopas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baltijos aštriašnipiai eršketai gyvena jūrų, vandenynų seklesnėse vietose netoli kranto ir į jūrą įtekančiose didesnėse upėse. Pavasarį į upes plaukia neršti. Pasibaigus nerštui, patinai pasilieka ir vasarai, bet patelės išneršę, netrukus, nors ne visada, vėl sugrįžta į jūrą. Išsiritę eršketukai, upėse dar gyvena 2–6 metus, kol išplaukia į jūrą – jauni patinėliai išplaukia pirmiau už pateles.

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Labiausiai ėda vėžiagyvius, kirmėlėmis ir moliuskais. Gėluose vandenyse gaudo žieduotasias kirmėles, vandens vabzdžius, nariuotakojus, jūroje – lygiakojus, žoniplaukas. Suaugę ėda ir detritą.

Nykimo priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baltijos aštriašnipių eršketų populiacijos gausumui pagrindinis pavojus kyla tik iš žmonių veiklos – įstatymais legali ir nelegali verslinė ir mėgėjiška šių žuvų žūklė, ant upių pastatytos ir statomos užtvankos, kurios sutrukdo patekti į nerštavietes, pasitaikantis nerštaviečių sunaikinimas, vandens užterštumas, kuris labai dažnas didesnėse upėse, kuriose neršia[8].

Taip pat skaityti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „IUCN Red List - Acipenser oxyrinchus ssp. oxyrinchus. IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 2006-01-31. 
  2. ncbi.nlm.nih.gov / Current Occurrence of the Atlantic Sturgeon Acipenser oxyrinchus in Northern Spain: A New Prospect for Sturgeon Conservation in Western Europe; Benigno Elvira, Sheila Leal, Ignacio Doadrio, and Ana Almodóvar. Caroline Durif, Editor | PLoS One. 2015; 10(12): e0145728. Published online 2015 Dec 30
  3. ncbi.nlm.nih.gov / Tracing the first steps of American sturgeon pioneers in Europe | Arne Ludwig, Ursula Arndt, Sebastian Lippold, Norbert Benecke, Lutz Debus, Timothy L King, aan Shuichi Matsumura. BMC Evol Biol. 2008; 8: 221. Published online 2008 Jul 29. doi: 10.1186/1471-2148-8-221
  4. alkas.lt / Baltijos jūrą įtekančiose upėse apgyvendinta 45 tūkstančiai aštriašnipių eršketų | 2020 10 16
  5. iucnredlist.org / Acipenser oxyrinchus ssp. oxyrinchus
  6. gzeme.lt / Ichtiologai Šventąją vadina švariausia Lietuvos upe, 2013-04-20
  7. alkas.lt / Baltijos jūrą įtekančiose upėse apgyvendinta 45 tūkstančiai aštriašnipių eršketų | 2020 10 16
  8. zuv.lt / Atlantinio eršketo (lot. Acipenser sturio) – endeminio Baltijos jūros aštriašnipio eršketo (lot. Acipenser oxyrhynchus) porūšio reintrodukcija, 2011-07-01

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Commons-logo.svg

Vikiteka