Pereiti prie turinio

Ateizmo istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Ateizmo istorija – filosofinio požiūrio ateizmo susikūrimo ir egzistavimo istorija.

Nors ateizmo terminas atsirado XVI a. Prancūzijoje, jo sąvoka viešpatavo jau Senovės Egipto, Vedų civilizacijos ir Antikos laikais.

Demokritas

Senovės Egiptas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senovės Egipte buvo sukurtas kritikuojantis teizmą kūrinys „Arfisto daina“ – tai, ko gero, buvo pirmasis ateizmą palaikantis dokumentas.

Ankstyvosios indų religijos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmosios ateizmo mokyklos susikūrė hinduizmo religijoje. Viena iš jų buvo materialistinės filosofijos mokykla čarvaka, kuri susidarė VI amžiaus pr. m. e. Indijoje. Joje buvo mokomi chemijos pagrindai ir neigiami antgamtinių jėgų egzistavimai. Taip pat buvo Sankhjos mokykla, kuri teigė, kad dievai neegzistuoja, kadangi jų egzistavimo neįmanoma įrodyti.

Ateizmo tema buvo populiari ir antikos laikais, Graikijos poetas ir „pirmasis ateistas“ Diagoras (V amžiaus pr. m. e.) labai ryškiai kritikavo religijas. Jis teigė, kad religijos yra tik žmonijos išmonė. Atomistas Demokritas viską tyrinėjo tik materialistiniais būdais, o sofistai Protagoras ir Prodikas buvo ateistinių pažiūrų. Filosofas Sokratas buvo laikomas ateistu, nes visiškai ignoravo dievų buvimą.

381 metais Romos Imperijoje ateistus pradėjo kaltinti erezija ir persekioti.

Viljamas Okamas

Ateizmas viduramžiais buvo retenybė, daugelis buvo tikintieji, tačiau atsirado žmonių, kurie turėjo ir savo nuomonę. Viljamas Okamas teigė, kad žmogus negali tyrinėti dievų, nes tam trukdo nominalistinės bei psichologinės ribos. Okamo pasekėjai buvo Džonas Vyklifas, Janas Husas ir Martynas Liuteris.

Renesanso laikais atsirado daugiau ateizmo tyrinėtojų. Leonardas da Vinčis vykdė begalę eksperimentų, ginčijosi su religijos atstovais. Nikolas Makiavelis ir Fransua Rablė kritikavo tikinčiųjų bendruomenes.

Artūras Šopenhaueris

Reformacijos sąjūdžio pradžioje religijos bendruomenių valdžia nusilpo, susidarė žymiai daugiau ateizmo filosofų. anglų filosofas Tomas Hobsas neigė antgamtinių jėgų egzistavimą, o vokietis Paulas Golbachas atvirai pasisakė esąs ateistas.

Didžiosios Prancūzų revoliucijos metu ateizmas virto laisvai kalbama tema, 1793 m. norėta uždrausti krikščionybės mokymą.

Labiausiai ateizmą XIX amžiaus pabaigoje išpopuliarino filosofai – laisvamaniai: Ludvikas Andreasas Feuerbachas, Artūras Šopenhaueris, Karlas Marksas ir Frydrichas Nyčė.

XX a. ateizmas tapo plačiai minimas įvairių mokslininkų darbuose. Filosofas ir matematikas Bertranas Raselas tvirtino, kad visų pasaulio dievų neegzistuoja, jie tik išmonė. Britas Alfredas Ayeras teigė, kad religijos požiūriai nelogiški ir neįmanomi patvirtinimui. Džonas Diujis viską tyrinėjo be tikėjimo mokymų.

Nuo 1956 m. Indijoje bei pasaulyje prasidėjo aktyvus ateistų sąjūdis, kova prieš hinduizmą ir brahmanus, buvęs Albanijos pirmininkas Enveris Hodžas savo šalyje uždraudė visas religines bendruomenes.

Po Berlyno sienos griuvimo ateizmo banga nurimo, tačiau vis tiek šis filosofinis požiūris išliko populiarus.