Dykuminis zebras
| Equus grevyi | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Dykuminis zebras (Equus grevyi) | ||||||||||||||||
| Apsaugos būklė | ||||||||||||||||
 Nykstantys (IUCN 3.1), [1] | ||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||
| ||||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||||
| Equus grevyi Oustalet, 1882 | ||||||||||||||||
 Paplitimas, 2010 m. |
Dykuminis zebras,[2] arba Grevio zebras[3] (Equus grevyi) – arklinių (Equidae) šeimos neporakanopis žinduolis. Stambiausia zebrų rūšis.[4][3]
Paplitęs palyginti nedideliame areale Rytų Afrikoje: šiaurės Kenijoje ir vietomis pietų Etiopijoje. Seniau gyveno ir Somalyje, Džibutyje, Eritrėjoje. Populiacija labai nedidelė (2000 m. Kenijoje suskaičiuotas 2571 dykuminis zebras).[4]
Kūnas 125–150 cm ilgio, sveria 349–451 kg. Galva stambi, ausys didelės, apskritos, karčiai statmeni, stori. Snukis rudas. Nuo kitų zebrų skiriasi drūtesniu kaklu, artimesne į mulo išvaizda. Kūnas išmargintas juodais dryžiais, bet kitaip nei kitų zebrų, pilvas pasilikęs baltas. Patinai ~10 % stambesni už pateles.[4] Updega 70–75 cm.[5]
Veda 1 jauniklį, kurį patelė nešioja 358–438 dienas. Ką tik gimęs zebriukas jau netrukus (po 20 minučių) gali vaikščioti, o netrukus ir lakstyti. Jauniklį prižiūri tik patelė. Lytinę brandą patelės pasiekia 3 metų, patinai – 6 metų. Gamtoje išgyvena vidutiniškai 12–13 metų, nelaisvėje – iki 30.[4]
Dykuminis zebras nuo kitų zebrų skiriasi tuo, kad neturi griežtos socialinės hierarchijos. Bandos sudėtis dažnai keičiasi.[4]
Gyvena pusiau sausuose žolynuose ir akacijų savanose, šiems zebrams ne toks svarbus vandens telkinių artumas kaip kitų rūšių zebrams (gali išgyventi be vandens iki 5 dienų). Maitinasi žole ganydamiesi, esant maisto stygiui ėda ir lapus.[4]
Santykis su žmogumi
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dykuminis zebras buvo žinomas antikos laikais, o romėnai naudojo jį cirkuose.[6] Vėliau Vakarų pasaulyje jis buvo pamirštas tūkstančiui metų.[6] XVII a. Šoa (dabar centrinė Etiopija) karalius eksportavo du zebrus: vieną Turkijos sultonui, kitą – Olandijos gubernatoriui Džakartoje.[6] Po šimtmečio, 1882 m., Abisinijos vyriausybė vieną zebrą išsiuntė Prancūzijos prezidentui Jules Grévy. Tuo metu gyvūnas buvo pripažintas savarankiška rūšimi ir pavadintas prezidento garbei.[6] Dykuminis zebras pavaizduotas ant Eritrėjos 25 centų monetos.[7]
Yra žinoma, jog bent vienas šio reto gyvūno egzempliorius buvo importuotas į Rajaus miestą Niujorko valstijoje, siekiant gyvūną sukryžminti su arkliu ir sukurti pranašesnį ūkio gyvūną. Zebrams buvo pastatytas specialus „zebrų namas“ su gariniu šildymu. Teigiama, jog mieste esančiame dvare iš viso kelis metus buvo laikomi keturi individai.[8][9]
Apsauga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rūšis sparčiai nyksta (nuo 15 000 XX a. aštuntajame dešimtmetyje iki >2500 2009 m.).[4] Prie populiacijos mažėjimo galimai prisidėjo juodligė.[10]
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Patelė
Dykuminių zebrų banda
Dykuminis zebras Leipcigo zoologijos sode
.jpg)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „IUCN Red List - Equus grevyi“. IUCN Red list.
- ↑ Žinduolių pavadinimų žodynas: lotynų, lietuvių, anglų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbomis / [rengė P. Bluzma (ats. red.), R. Mažeikytė, E. Mickevičius, J. Prūsaitė, K. Baranauskas, R. Baleišis]. – Vilnius : Ekologijos inst. l-kla, 2002
- 1 2 Baleišis 2006, p. 9.
- 1 2 3 4 5 6 7 Equus_grevyi,ADW – Animal Diversity Web. University of Michigan, Museum of Zoology.
- ↑ Didžioji gyvūnų enciklopedija. Vilnius: Lektūra. 2000. p. 56. ISBN 9986-854-54-7.
- 1 2 3 4 Prothero D.R.; Schoch R. M. (2003). Horns, Tusks, and Flippers: The Evolution of Hoofed Mammals'. Johns Hopkins University Press. pp. 216–18. ISBN 978-0-801-87135-1.
- ↑ „25 Cents, Eritrea“. en.numista.com.
- ↑ „Zebra Testing Scheme“. Amsterdam [NY] Evening Recorder. 1906-11-15. p. 3, paragraph 3.
- ↑ „Crimson Striped Zebra“. The Tacoma Daily Ledger. 1906-10-02.
- ↑ „Six endangered Grevy’s Zebra foals make their debut at the San Diego Zoo Safari Park“. San Diego Zoo Global.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Baleišis, Rimantas (2006). Pasaulio kanopiniai žvėrys. Vilnius: VU Ekologijos institutas. ISBN 9986-443-36-9.
