Alko šaltinis
Šis straipsnis apie šaltinį Kretingos rajone. Apie Alko šaltinį Raseiniuose skaitykite straipsnyje Magdės šulinys.
| Alko šaltinis | |||
|---|---|---|---|
  Alko šaltinis |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Kretingos rajonas | ||
| Seniūnija | Imbarės seniūnija | ||
| Plotas | 9 m² | ||
| Naudotas | I – II tūkst. | ||
| Žvalgytas | 1993 m. | ||
| Registro Nr. | 12774 | ||
Alko šaltinis (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas - 12774, senas registro kodas - M263, senas kultūros paminklo laikinosios apskaitos Nr. 304/3) – mitologinis šaltinis šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Alke (Imbarės seniūnija), 1,34 km į vakarus nuo kelio 169 Skuodas–Plungė , kairiajame Alkupio krante, Salantų regioniniame parke.
Vieta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltinis yra moreninės kalvos vakarinėje dalyje ledynų tirpsmo metu išgraužtoj lomoje. Versmė trykšta lomos rytiniame pakraštyje, iš kalvos vakarinės papėdės, nuo kurios lomos paviršiumi vanduo nubėga link Alkupio upelio slėnio.
Šiuo metu versmės vietą ženklina XX a. iškastas apie 20 m ilgio šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi ir 7 m pločio vandens telkinys – kūdra. Į vakarus ir pietvakarius šlapioje pievoje sumesti pavieniai akmenys prieiti prie šaltinio. Į šiaurės vakarus nuo vandens telkinio yra pakiluma, atsiradusi kasant kūdrą.
Teritorijos plotas – 9 m².
30 m į pietryčius yra Aukuro akmuo, 35 m – alkakalnis (Alkos kalnas), 38 m į rytus išliko Šventojo (Aukuro) ąžuolo kelmas.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Salantų apylinkės gyventojai nuo seno tikėjo gydomosiomis šaltinio savybėmis. Jo vandenį daugiausia vartojo akių ligoms gydyti.
Manoma, kad šaltinis senovėje buvo susijęs su pagonių kulto apeigomis ir buvęs sudėtine Alko šventovės dalimi.
1993 m. įrašytas į Lietuvos istorijos ir kultūros paminklų laikiną apskaitą,[1] 2003 m. – registruotas nekilnojamųjų kultūros vertybių registro mitologinių vietų sąraše,[2] 2005 m. pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe.[3]
Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1993 m. žvalgė Vykintas Vaitkevičius.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Julius Kanarskas. Salantų alkos kalnas. – Švyturys – 2000 m. balandžio 26 d. – P. 6
- Laima Stonkuvienė. Gyvenimas garsiojo Alkos kalno pašonėje. – Švyturys – 2011 m. gegužės 14 d. – P. 5.
- Vykintas Vaitkevičius. Mosėdžio ir Salantų apylinkių senosios šventvietės. – Liaudies kultūra, 1995. – Nr. 3. – P. 11
- Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. – Vilnius: Diemedis, 1998. – P. 54, 56
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos 1993-06-11 raštas Nr.01-7-518
- ↑ Valstybės žinios – 2004 m. sausio 21 d. – Nr. 11. – P. 100
- ↑ Valstybės žinios – 2005 m. gegužės 7 d. – Nr. 58-2034
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- „Alko šaltinis“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2018-02-17.
- Alko (Alkos) šaltinis: Kretingos krašto enciklopedija Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.