Alko šaltinis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Alko šaltinis
Alka saltinis 2006.JPG
Alko šaltinis

Alko šaltinis
Koordinatės
56°04′21″š. pl. 21°32′52″r. ilg. / 56.072384°š. pl. 21.547891°r. ilg. / 56.072384; 21.547891Koordinatės: 56°04′21″š. pl. 21°32′52″r. ilg. / 56.072384°š. pl. 21.547891°r. ilg. / 56.072384; 21.547891
Savivaldybė Kretingos rajonas
Seniūnija Imbarės seniūnija
Plotas 9 m²
Naudotas III tūkst.
Žvalgytas 1993 m.
Registro Nr. 12774
Salantu regioninis parkas.png

Alko šaltinis (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas - 12774, senas registro kodas - M263, senas kultūros paminklo laikinosios apskaitos Nr. 304/3) – mitologinis šaltinis šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Alke (Imbarės seniūnija), 1,34 km į vakarus nuo kelio  169  SkuodasPlungė , kairiajame Alkupio krante, Salantų regioniniame parke.

Vieta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltinis yra moreninės kalvos vakarinėje dalyje ledynų tirpsmo metu išgraužtoj lomoje. Versmė trykšta lomos rytiniame pakraštyje, iš kalvos vakarinės papėdės, nuo kurios lomos paviršiumi vanduo nubėga link Alkupio upelio slėnio.

Šiuo metu versmės vietą ženklina XX a. iškastas apie 20 m ilgio šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi ir 7 m pločio vandens telkinys – kūdra. Į vakarus ir pietvakarius šlapioje pievoje sumesti pavieniai akmenys prieiti prie šaltinio. Į šiaurės vakarus nuo vandens telkinio yra pakiluma, atsiradusi kasant kūdrą.

Teritorijos plotas – 9 m².

30 m į pietryčius yra Aukuro akmuo, 35 m – alkakalnis (Alkos kalnas), 38 m į rytus išliko Šventojo (Aukuro) ąžuolo kelmas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Salantų apylinkės gyventojai nuo seno tikėjo gydomosiomis šaltinio savybėmis. Jo vandenį daugiausia vartojo akių ligoms gydyti.

Manoma, kad šaltinis senovėje buvo susijęs su pagonių kulto apeigomis ir buvęs sudėtine Alko šventovės dalimi.

1993 m. įrašytas į Lietuvos istorijos ir kultūros paminklų laikiną apskaitą,[1] 2003 m. – registruotas nekilnojamųjų kultūros vertybių registro mitologinių vietų sąraše,[2] 2005 m. pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe.[3]

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1993 m. žvalgė Vykintas Vaitkevičius.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos 1993-06-11 raštas Nr.01-7-518
  2. Valstybės žinios – 2004 m. sausio 21 d. – Nr. 11. – P. 100
  3. Valstybės žinios – 2005 m. gegužės 7 d. – Nr. 58-2034

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]