Magdės šulinys

Šis straipsnis apie Raseinių Alko šaltinį. Apie šaltinį Kretingos rajone skaitykite straipsnyje Alko šaltinis.

Magdės šulinys
Šaltinio vanduo trykšta per vandens kolonėlę, nuspaudus mygtuką
Magdės šulinys
Koordinatės	55°22′59″š. pl. 23°07′31″r. ilg.
Vieta	Raseinių rajono savivaldybė
Seniūnija	Raseinių seniūnija
Plotas	195 m²
Registro Nr.	u.k. 20912

Magdės šulinys – šulinys, įrengtas ant Alko šaltinio Raseiniuose, prie Ateities ir Šaltinio gatvių sankirtos. Šaltinio vanduo renkasi į betono ir plytų mūro rentinio šulinį. Virš šaltinio įrengtas biuvetės tipo statinys, papuoštas ąžuoliniais drožiniais, iliustruojančiais vieną legendos apie Raseinių Magdę versiją. Vanduo tiekiamas per šalia stovinčią vandens kolonėlę. Tai vieno ar kelių šaltinių maitinamas senas miesto šulinys. Šaltinio vanduo požeminiais latakais teka į miesto centre esančius tvenkinius. Kitoje gatvės pusėje stovi mūrinis koplytstulpis – paminklas Laisvės kovų dalyviams.

Raseinių Alko šaltinis, vadinamas Magdės šuliniu, yra vietinės reikšmės istorinis ir mitologinis paminklas, 1994 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą.

Raseinių miestą ir Magdės šulinį – vieną iš miesto simbolių – išgarsino žymioji Maironio poema „Raseinių Magdė“, pirmą kartą publikuota 1909 m. Maironio apdainuotą šulinį mini viena iš legendų, kad kažkada lenkų bajoras pagrobė gražuolę Magdę ir norėjo ją vesti. Iš sielvarto merginos tėvas padarė dukters statulą, kuriai iš akių pabiro ašaros, taip atsiradęs šaltinis.

Istorija

Magdės šulinyje, pasakojama, niekuomet netrūko vandens, nors mašinomis įvairiu metu jį vežė pieninė, limonadinė, sovietų karinis dalinys. Vandenį nuolat sėmė ir vietiniai gyventojai. Prieškaryje sėmė ir moterys – vandens nešėjos, kurios už nedidelį užmokestį išnešiodavo šulinio vandenį po namus, o kartu su juo ir visas nugirstas naujienas. XX a. viduryje šis šulinys jau buvo uždengtas, vanduo iš jo buvo keliamas rankine pompa.

Šaltinis buvo tvarkomas XX a. 8-ame dešimtmetyje (projekto aut. Algirdas Daunora), papuoštas drožiniais (aut. Ričardas Ramanauskas). 2018 m. rekonstruojant gretimą Raseikos parką, sutvarkyta ir istorinės miesto vandenvietės aplinka, aikštelėje paklotas trinkelių grindinys, atnaujinti originalūs medžio horeljefai.

Magdės legenda

Raseinių Magdė – spalvinga, įvairiomis formomis padavimuose, priežodžiuose, anekdotuose ir grožinės literatūros kūriniuose gyvuojanti miesto legenda. Frazeologizmų, sudarytų su junginiu Raseinių Magdė (arba tiesiog Magdė), gausu ir jų skaičius nedaug nusileidžia Kaimo Jurgiui arba Molio Motiejui: „Nieko per dienų dienas nedirba, tik sėdžia kaip Magdė, ir gana“, „Pasirėdė kaip Raseinių Magdė“ ir t. t.

Magdės, pagrindinės legendos veikėjos, vaizdinys prieštaringas. Čia ji pirmoji Raseinių istorijoje modistė ir puošeiva, čia pamėklė, užimanti Užgavėnių Morės vietą, čia kvailas, žioplas, „sutižęs“, smalsus žmogus, nesvarbu, vyras ar moteris. Žemaičių literato Liudviko Adomo Jucevičiaus Magdės aprašyme 1830 m. paminėta svarbi chronologinė nuoroda – Magdės (tai Magdalenos vardo trumpinys) atvykimas į Raseinius datuojamas Augusto III valdymo laikotarpiu 1733-1763 m. Ši data beveik sutampa su karmelitų vienuolių įkurdinimu Raseiniuose. Marijos Magdalietės garbinimas yra būdingas karmelitų ordinui, nes karmelitė vienuolė Marija Magdalena de Paci 1669 m. paskelbta šventąja. Karmelitai Raseiniuose įsikūrė Magdės šulinio kaimynystėje, miesto parko rajone. Tautosakinis Magdės paveikslas yra lygiai toks pat margas, kaip ir šventosios Marijos Magdalietės ikonografija. Pastaroji vaizduojama ir kaip jauna graži ilgaplaukė, ir kaip medituojanti nusidėjėlė. Manoma, kad Raseinių karmelitai XVIII a. pirmojoje pusėje galėjo pašventinti šaltinį ir prie jo pastatyti šventosios skulptūrą ar atviro tipo koplytėlę. Galimai tuomet pasklido gandas ir apie Magdalenos stebuklus, - esą statulai iš akių trykštančios ir į šaltinį riedančios ašaros.

Tautosakininko Mečislovo Davainio-Silvestraičio duomenimis, XIX a. pirmojoje pusėje Raseiniuose, prie Viduklės – Nemakščių kelio, dar buvo carinės Rusijos kareivių statyta iš trinkos išdrožta Raseinių Magdės skulptūra. Teigiama, kad „pirmą sykį į miestą įpuolusiems žiopliams, nežinantiems kur eiti“, kareiviai liepdavo pabučiuoti į užpakalį arba išsipirkti. Matyt, tą pačią statulą savo garsiojoje poemoje mini ir poetas Maironis:

Ties Raseiniais, prie dulkančio kelio, Kurs ateina nuo Kražių miestelio, Kai dar buvę senovės žyniai, Sako, Magdės spoksojus stovyla!.. Bet kaip viskas per amžius sudyla, Taip ir jos nesimato seniai.

O tačiau Lietuvoj ir šiandieną Ar sutiktumei žmogų bent vieną, Nuo barzdylos lig pupų-vaikų, Kurs negarbintų pliuškės-apuoko: „Oi, Raseinių tu Magdė, be juoko!“ Ir neleiptų patsai nuo juokų.

Pasakojimai, anekdotai ir erzinimai rodo, kad tikintieji (taip pat ir maldininkai, Maironio gatve keliaujantys į Šiluvą) bučiuodavo stebuklinga laikoma šventosios statulą prie šulinio. Toks pat savotiškas reikalavimas galėjo būti keliamas ir visiems pirmą kartą į Raseinius atvykusiems svečiams. Juokais dar ir dabar kartais klausiama:

– Buvai Raseiniuose?

– Taip, – atsakoma.

– Ar matei Magdę?

– Taip.

– O į užpakalį jai ar bučiavai?

– Kad per ponus nepriėjau...

Galimas pasiūlymas: „Pabučiuok Raseinių Magdei į nosį“.

Tarpukaryje Raseiniuose buvo leidžiamas dvisavaitinis pašaipos laikraštėlis „Raseinių Magdė“.

Literatūra

• Vykintas Vaitkevičius, Daiva Vaitkevičienė. Lietuva: 101 legendinė vieta, Vilnius: Alma littera, 2011. ISBN 978-9955-38-920-0.