Alko alkakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Alko alkakalnis
Alka alkakalnis 20060425.jpg
Alkakalnis iš pietvakarių pusės

Alko alkakalnis
Koordinatės
56°04′17″š. pl. 21°32′59″r. ilg. / 56.07142°š. pl. 21.54974°r. ilg. / 56.07142; 21.54974Koordinatės: 56°04′17″š. pl. 21°32′59″r. ilg. / 56.07142°š. pl. 21.54974°r. ilg. / 56.07142; 21.54974
Savivaldybė Kretingos rajonas
Seniūnija Imbarės seniūnija
Aukštis 10–13 m
Plotas 320×150 m
Naudotas I tūkstantmetisXVII a. pradžia
Žvalgytas 1909, 1930, 1948, 1959, 1982, 1992, 1993, 1999, 2011 m.
Registro Nr. 5215, M29

Alko alkakalnis, vadinamas Alkos, Aukos, Šventimų kalnu (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas – 5215, senas vertybės kodas – M29, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR497) – alkakalnis šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Alko kaime (Imbarės seniūnija), 1,5 km į šiaurės vakarus nuo Salantų bažnyčios, 1,21 km į vakarus nuo kelio  169  SkuodasPlungė , Erlos kairiajame krante.

Alkakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrengtas tarp Erlos ir Alkupio upių esančios moreninės kalvos pietinėje dalyje, apaugęs mišku. Šlaitai statūs, iki 10–13 m aukščio. Pietvakarinėje dalyje yra šiaurės – pietų kryptimi pailga iki 2 m aukščio, o šiaurės vakarinėje pusėje – kita, rytų – vakarų kryptimi pailga, apie 3,5 m aukščio pakiluma. Pietvakarine papėde ir šiaurės vakariniu šlaitu praeina senkelis, o šiaurės rytiniu šlaitu kyla kelias į kaimą. Šiaurės vakarinėje dalyje skersai kalvos ir palei senkelį sukrauti akmenų pylimai, o papėdėje stūkso akmuo su dubeniu. Į šiaurės rytus nuo akmens augo senas ąžuolas (nupjautas 2003 m.), į vakarus nuo kurio iš kalvos vakarinio šlaito trykšta šaltinis. Alkakalnio šiaurinėje dalyje stovi sodyba, o pietrytiniame gale stūkso stogastulpis. Pietrytinis kalvos galas duobėtas, apnaikintas kasant žvyrą.

Teritorijos plotas – 3,12 ha.

Į rytus nuo alkakalnio, kalvos pietrytinėje papėdėje įrengta poilsio aikštelė su vietovės schema.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Alkos kalnas – Erlos slėnyje stūksančios moreninės kalvos dalis. Manoma, kad I tūkstantmetyje – II tūkstantmečio I pusėje jame veikė pagonių šventykla, kuri buvusi atnaujinta XVI a. II pusėje – XVII a. pradžioje, vykstant priešpriešai tarp protestantiškos reformacijos ir katalikybės.[1]

Krikščionybei įsigalėjus, Joninių naktį ant aukuro akmens Salantų apylinkės jaunimas kūrendavo laužus. Tarpukariu iš kalvos pietrytinio galo buvo kasamas žvyras naujam keliui kalvos šiaurės rytiniu šlaitu tiesti (senasis kelias ėjo palei pietvakarinę ir šiaurės vakarinę aukštumos papėdę). Pasakojama, kad žvyrduobėse žmonės rado žalvarinių papuošalų, akmeninių rutulių ir kitų radinių, žmogaus kaukolę. Darbus nutraukus, ant kalno buvo pastatytas stogastulpis.

1972 m. alkakalnis paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu (AR497),[2] 1993 m. akmuo, ąžuolas ir šaltinis įrašyti į laikinąją kultūros paminklų apskaitą,[3] 1997 m. alkakalnis, o 2003 m. – akmuo ir šaltinis įrašyti į kultūros vertybių registro mitologinių vietų sąrašą (M29, M262, M263),[4] 2005 m. alkakalnis, akmuo ir šaltinis pripažinti valstybės saugomomis kultūros vertybėmis.[5]

Padavimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Alkakalnio vakarinėje dalyje, po storu ąžuolu ant aukuro akmens degusi šventoji ugnis, kurią saugojo vaidilutės, o tarp senų ąžuolų įrengtame būste gyveno žynys. Šventykla buvo skirta žalčių dievui Pilvyčiui, o joje laikomus žalčius vaidilutės maitinusios Salanto slėnyje stūksančioje Gaidžio kalno kalvelėje
  • Po ąžuolų pagonys aukojo aukas savo dievams: avinus, žmones ir kt.
  • Alkos kalno vaidilutės ilgiausiai Žemaitijoje neleido užgesinti amžinosios ugnies – neturėdamos ginklų, į prijuostes prisipylusios pelenų jos gynėsi nuo ugnį užgesinti atvykusių kareivių, pildamos jiems į akis pelenus, o ugnį užgesinus jos nežinia kur išėjo
  • Kalnas senų senovėje buvęs sala, stūksojusi vidury ežero, kuris vėliau užako ir pavirto pieva
  • Kalną supylę kareiviai švedai, kurie čia apsigyveno ir apylinkėje plėšikavo. Užpykusios žemaitės moterys juos išžudė
  • Traukdamiesi iš Lietuvos, kalne švedai užkasė auksą, o kaip ženklą pasodinę toje vietoje ąžuolą
  • Prie ąžuolo pasirodanti balta šmėkla
  • Naktimis Alkos kalne dega ugnys, vaikšto keisti žmonės
  • Kalne esanti senovės bažnyčia, į kurią veda požeminis kelias
  • Alkos vardas atsiradęs dėl to, kad čia bausmei palikdavo be maisto alkti žmones
  • Kalnas vadinamas alka todėl, kad čia nuo alkio išmirė švedų apsupti žmonės
  • Šaltinio vanduo turi gydomųjų savybių, daugiausia naudojamas akių ligoms gydyti

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1909 m. žvalgė Lietuvos piliakalnių tyrinėtojas Liudvikas Kšivickis, 1930 m. – generolas Vladas Nagevičius, 1948 m. – Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (vadovas Pranas Kulikauskas), 1959 m. – Juozas Mickevičius (Kretingos kraštotyros muziejus), 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (ekspedicijos vadovas Romas Olišauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (ekspedicijos vadovas Vilnius Morkūnas), 1993 ir 2011 m. – Vykintas Vaitkevičius, 1999 ir 2011 m. – Julius Kanarskas (Kretingos muziejus).

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuotraukos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Motiejus Valančius. Raštai. – Vilnius, 1972. – T. 2. – P. 87
  2. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 135, eil. Nr. 497
  3. Lietuvos Respublikos Kultūros paveldo inspekcijos 1993-06-11 raštas Nr.01-7-518
  4. Valstybės žinios – 1998 m. vasario 7 d. – P. 92; 2004 m. sausio 21 d. – P. 100
  5. Lietuvos kultūros ministro įsakymas „Dėl kultūros vertybių pripažinimo valstybės saugomomis“, 2005-04-29 Nr. ĮV-190
  • Pranas Kulikauskas. 1948 m. Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvos istorijos instituto archeologinės ekspedicijos, įvykusios nuo 1948 m. liepos mėn. 20 d. iki rugpjūčio mėn. 26 d. dienoraštis (Kretingos aps., Telšių aps.). – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1, b. 1, l. 38–39
  • Vilnius Morkūnas. 1992 m. Kretingos rajono žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 28, ap. 1, b. 14

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]