Alko alkakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Alko alkakalnis
Alka alkakalnis 20060425.jpg
Alkakalnis iš pietvakarių pusės. 2006 m.

Alko alkakalnis
Koordinatės
56°04′17″š. pl. 21°32′59″r. ilg. / 56.07142°š. pl. 21.54974°r. ilg. / 56.07142; 21.54974Koordinatės: 56°04′17″š. pl. 21°32′59″r. ilg. / 56.07142°š. pl. 21.54974°r. ilg. / 56.07142; 21.54974
Savivaldybė Kretingos rajonas
Seniūnija Imbarės seniūnija
Aukštis 10–13 m
Plotas 320×150 m
Naudotas I tūkstantmetisXVII a. pradžia
Žvalgytas 1948, 1959, 1982, 1992, 1993 m.
Registro Nr. 5215, M29
Salantu regioninis parkas.png

Alko alkakalnis, vadinamas Alkos, Aukos, Šventimų kalnu (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas – 5215, senas vertybės kodas – M29, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR497) – alkakalnis šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Alko kaime (Imbarės seniūnija), 1,5 km į šiaurės vakarus nuo Salantų bažnyčios, 1,2 km į vakarus nuo kelio  169  SkuodasPlungė , Erlos kairiajame krante, Salantų regioniniame parke.

Alkakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrengtas tarp Erlos ir Alkupio upių esančios moreninės kalvos pietinėje dalyje, apaugęs mišku, kuriame dominuoja spygliuočiai. Šlaitai statūs, iki 10–13 m aukščio. Pietvakarinėje ir šiaurės vakarinėje dalyje yra pora pakilumų, primenančių pilkapius.

Pietvakarine kalvos papėde ir šiaurės vakariniu šlaitu praeina senkelis, o šiaurės rytiniu šlaitu kyla kelias į kaimą. Šiaurės vakarinėje dalyje palei senkelį ir šiaurinėje dalyje skersai kalvos sukrauti akmenų pylimai. Pietinėje dalyje stūkso stogastulpis. Pietrytinis kalvos galas duobėtas, apnaikintas kasant žvyrą.

Teritorijos plotas – 3,12 ha.

Į šiaurę stovi sodyba, tarp kurios ir alkakalnio išliko čia augusio Šventojo (Aukuro) ąžuolo kelmas. Šiaurės vakarinėje alkakalnio papėdėje yra loma, kurioje už senkelio pylimo stūkso akmuo su dubeniu, o į šiaurę nuo jo iš kalvos vakarinio šlaito trykšta gydomąja galia garsėjęs šaltinis. Kalvos pietrytinėje papėdėje pastatytas akmuo su užrašu „Alkos alkakalnis“, o slėnyje įrengta poilsio aikštelė su informaciniu stendu.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Alkos kalnas – Erlos slėnyje stūksančios moreninės kalvos dalis. Manoma, kad I tūkstantmetyje – II tūkstantmečio I pusėje jame veikė pagonių šventykla, kuri buvusi atnaujinta XVI a. II pusėje – XVII a. pr., vykstant priešpriešai tarp protestantiškos reformacijos ir katalikybės.[1]

Krikščionybei įsigalėjus, Joninių naktį ant aukuro akmens Salantų apylinkės jaunimas kūrendavo laužus. Antrojo pasaulinio karo pradžioje iš kalvos pietrytinio galo buvo kasamas žvyras naujam keliui kalvos šiaurės rytiniu šlaitu tiesti. Pasakojama, kad žvyrduobėse žmonės rado žalvarinių papuošalų, akmeninių rutulių ir kitų radinių, žmogaus kaukolę. Darbus nutraukus, ant kalno buvo pastatytas stogastulpis.

1972 m. alkakalnis paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu (AR497),[2] 1997 m. įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registro mitologinių vietų sąrašą (M29),[3] 2005 m. pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe.[4]

Padavimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Alkakalnio vakarinėje dalyje, po storu ąžuolu ant aukuro akmens degusi šventoji ugnis, kurią saugojo vaidilutės, o tarp senų ąžuolų įrengtame būste gyveno žynys. Šventykla buvo skirta dievui Pilvyčiui (Pilnyčiui), o joje laikomus žalčius vaidilutės maitinusios Salanto slėnyje stūksančioje Gaidžio kalno kalvelėje
  • Alkos kalno vaidilutės ilgiausiai Žemaitijoje neleido užgesinti amžinosios ugnies – neturėdamos ginklų, į prijuostes prisipylusios pelenų jos gynėsi nuo ugnį užgesinti atvykusių kareivių, pildamos jiems į akis pelenus, o ugnį užgesinus jos nežinia kur išėjo
  • Kalnas senų senovėje buvęs sala, stūksojusi vidury ežero, kuris vėliau užako ir pavirto pieva
  • Kalną supylę kareiviai švedai, kurie čia apsigyveno ir apylinkėje plėšikavo. Užpykusios žemaitės moterys juos išžudė
  • Traukdamiesi iš Lietuvos, kalne švedai užkasė auksą, o kaip ženklą pasodinę toje vietoje ąžuolą
  • Naktimis Alkos kalne dega ugnys, vaikšto keisti žmonės
  • Kalne esanti senovės bažnyčia, į kurią veda požeminis kelias
  • Alkos vardas atsiradęs dėl to, kad čia bausmei palikdavo be maisto alkti žmones
  • Kalnas vadinamas alka todėl, kad čia nuo alkio išmirė švedų apsupti žmonės

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1948 m. žvalgė Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (vadovas Pranas Kulikauskas), 1959 m. – Juozas Mickevičius (Kretingos kraštotyros muziejus), 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (ekspedicijos vadovas Romas Olišauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (ekspedicijos vadovas Vilnius Morkūnas), 1993 m. – Vykintas Vaitkevičius).

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Motiejus Valančius. Raštai. – Vilnius, 1972. – T. 2. – P. 87
  2. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 135, eil. Nr. 497
  3. Valstybės žinios – 1998 m. vasario 7 d. – P. 92
  4. Lietuvos kultūros ministro įsakymas „Dėl kultūros vertybių pripažinimo valstybės saugomomis“, 2005-04-29 Nr. ĮV-190
  • Pranas Kulikauskas. 1948 m. Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvos istorijos instituto archeologinės ekspedicijos, įvykusios nuo 1948 m. liepos mėn. 20 d. iki rugpjūčio mėn. 26 d. dienoraštis (Kretingos aps., Telšių aps.). – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1, b. 1. – L. 38-39
  • Vilnius Morkūnas. 1992 m. Kretingos rajono žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 28, ap. 1, b. 14
  • Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 1, ap. 1, b. 20. – L. 198-200, 202-206
  • Aldona Beržanksienė. Erlėnų ir aplinkinių kaimų etnokultūros lobynas. – Erlėnai, 2006. – L. 5

Nuotraukos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]