Alko Aukuro akmuo
| Alko Aukuro akmuo | |||
|---|---|---|---|
  Alko Aukuro akmuo |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Kretingos rajonas | ||
| Seniūnija | Imbarės seniūnija | ||
| Plotas | 1,1 m² | ||
| Naudotas | I – II tūkst. | ||
| Žvalgytas | 1993 m. | ||
| Registro Nr. | 12773, M262 | ||
Alko akmuo, vadinamas Aukuru (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas – 12773, senas registro kodas – M262, senas kultūros paminklo laikinosios apskaitos Nr. 304/2) – mitologinis akmuo šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Alke (Imbarės seniūnija), 1,31 km į vakarus nuo kelio 169 Skuodas–Plungė , kairiajame Alkupio krante, Salantų regioniniame parke.
Akmuo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Akmuo statmeno, netaisyklingo ovalo formos, pilkšvai rusvos spalvos, smulkaus grūdėtumo, 1,2 m aukščio, 0,9–1,1 m storio. Viršūnė nuskelta, joje iškaltas 35 x 50 cm dydžio ir 5–10 cm gylio dubuo, kurios kraštai nusklembti.
Teritorijos plotas – 1,1 m².
Į pietus – pietryčius nuo akmens prasideda alkakalnis (Alkos kalnas), 30 m į šiaurę yra Jonikės šaltinis, 25 m į šiaurės rytus išliko Šventojo (Aukuro) ąžuolo kelmas.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tautosakos duomenimis akmuo stovėjo pagonių šventykloje po ąžuolu, o po Žemaitijos krikšto naikinant šventyklą, nuverstas nuo kalvos jos papėdėn. XIX–XX a. I pusėje Salantų apylinkės jaunimas per Jonines ant akmens kurdavo Joninių šventės ugnį.
Akmuo su šalia esančiu šaltiniu ir Šventuoju ąžuolu sudarė Alkos kalno senovės pagonių šventyklos apeiginį-sakralinį kompleksą
1993 m. įrašytas į istorijos ir kultūros paminklų laikiną apskaitą (l. a. 304/2),[1] 2003 m. – registruotas nekilnojamųjų kultūros vertybių registro mitologinių vietų sąraše (M262),[2] 2005 m. pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe.[3]
2010 m. akmuo buvo perkeltas į Alkos kalno pietrytinę dalį ir pastatytas šalia stogastulpio. 2012 m. grąžintas į pirminę vietą.
Padavimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Akmuo – pagonių šventyklos aukuras
- Ant akmens pagonys aukojo dievams aukas
- Ant akmens rusenusi šventoji (amžinoji) ugnis
Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1993 m. žvalgė Vykintas Vaitkevičius.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Julius Kanarskas. Salantų alkos kalnas. – Švyturys – 2000 m. balandžio 26 d. – P. 6
- Laima Stonkuvienė. Gyvenimas garsiojo Alkos kalno pašonėje. – Švyturys – 2011 m. gegužės 14 d. – P. 5.
- Vykintas Vaitkevičius. Mosėdžio ir Salantų apylinkių senosios šventvietės. – Liaudies kultūra, 1995. – Nr. 3. – P. 11
- Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. – Vilnius: Diemedis, 1998. – P. 54, 55–56
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos 1993-06-11 raštas Nr.01-7-518
- ↑ Valstybės žinios – 2004 m. sausio 21 d. – Nr. 11. – P. 100
- ↑ Valstybės žinios – 2005 m. gegužės 7 d. – Nr. 58-2034
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- „Alko akmuo“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2018-02-05.
- Alkos (Alko) Aukuro akmuo: Kretingos krašto enciklopedija Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.