Alko Šventasis ąžuolas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Alko Šventasis ąžuolas
Alka azuolas 1999.jpg
Šventasis, Aukuro ąžuolas. 1999 m.
Alko Šventasis ąžuolas
Alko Šventasis ąžuolas
Koordinatės
56°04′21″š. pl. 21°32′55″r. ilg. / 56.072363°š. pl. 21.548504°r. ilg. / 56.072363; 21.548504Koordinatės: 56°04′21″š. pl. 21°32′55″r. ilg. / 56.072363°š. pl. 21.548504°r. ilg. / 56.072363; 21.548504
Vieta Kretingos rajonas
Seniūnija Imbarės seniūnija
Plotas 4 m²
Žvalgytas 1993 m.
Registro Nr. 12772
Salantu regioninis parkas.png

Alko ąžuolas, vadinamas Šventuoju, Aukuro ąžuolu (registrinis kultūros paveldo objektas: unikalus kodas – 12772, senas kultūros paminklo laikinosios apskaitos Nr. 304/1) – mitologinis ąžuolas šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Alke (Imbarės seniūnija), 1,30 km į vakarus nuo kelio  169  SkuodasPlungė , kairiajame Alkupio krante, Salantų regioniniame parke.

Nupjauto Šventojo, Aukuro ąžuolo kelmas. 2011 m.

Ąžuolas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Augo tarp alkakalnio ir Janinos Nomgaudienės sodybos, kalvos vakariniame šlaite, netoli Jonikės šaltinio. Iki šių dienų išliko ąžuolo kelmas. Jis netaisyklingo apskritimo plano, iki 1,7 m skersmens. Vidus išpuvęs.

Teritorijos plotas – 4,2 m².

20 m į pietus prasideda alkakalnis (Alkos kalnas), 25 m į pietvakarius yra Aukuo akmuo, 38 m į vakarus – Jonikės šaltinis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tautosakos duomenimis ąžuolas ženklina senovės pagonių šventyklą. Vietos gyventojai ąžuolą nuo seno garbino ir saugojo kaip protėvių tikėjimo papročių liudininką, vadino Šventuoju arba Aukuro ąžuolu. Jis buvo maždaug 4 m apimties (1,3 m aukštyje), kamienas buvęs suskeldėjęs, tarsi apdegęs.

Nuo XX a. 9 dešimtmečio medis pradėjo džiūti, o šerdis – pūti. Jam visiškai išdžiuvus, sodybos šeimininkas medį 2002 m. nupjovė, o šalia pasodino keletą ąžuolo sodinukų.

Šventasis ąžuolas su šalia esančiais šaltiniu ir Aukuro akmeniu sudarė Alkos kalno senovės pagonių šventyklos apeiginį-sakralinį kompleksą.

1993 m. Lietuvos įrašytas į istorijos ir kultūros paminklų laikiną apskaitą (l. a. 304/1),[1] 1993 m. birželio 15 d. registruotas nekilnojamųjų kultūros vertybių registre. 2016 m. gruodžio 13 d. objekto teisinė apsauga panaikinta.[2]

Padavimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Po storu ąžuolu ant aukuro akmens degusi šventoji ugnis, kurią saugojo vaidilutės, o tarp senų ąžuolų įrengtame būste gyveno žynys. Šventykla buvusi skirta žalčių dievui Pilvyčiui, o joje laikomus žalčius vaidilutės maitinusios Salanto slėnyje stūksančioje Gaidžio kalno kalvelėje
  • Po ąžuolu pagonys aukodavo aukas savo dievams – avinus, žmones
  • Švedmečiu ant Alkos kalno buvo įsitvirtinę švedų kareiviai, kurie traukdamiesi užkasė čia auksą, o kaip ženklą pasodino toje vietoje ąžuolą
  • Prie ąžuolo pasirodanti balta šmėkla

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1993 m. žvalgė Vykintas Vaitkevičius.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos 1993-06-11 raštas Nr.01-7-518
  2. „Ąžuolas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2018-02-17.