Alko Šventasis ąžuolas
Kitos reikšmės – Šventasis ąžuolas (reikšmės).
| Alko Šventasis ąžuolas | |||
|---|---|---|---|
  Alko Šventasis ąžuolas |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Kretingos rajonas | ||
| Seniūnija | Imbarės seniūnija | ||
| Plotas | 4 m² | ||
| Žvalgytas | 1993 m. | ||
| Registro Nr. | 12772 | ||
Alko ąžuolas, vadinamas Šventuoju, Aukuro ąžuolu (registrinis kultūros paveldo objektas: unikalus kodas – 12772, senas kultūros paminklo laikinosios apskaitos Nr. 304/1) – mitologinis ąžuolas šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Alke (Imbarės seniūnija), 1,30 km į vakarus nuo kelio 169 Skuodas–Plungė , kairiajame Alkupio krante, Salantų regioniniame parke.
Ąžuolas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Augo tarp alkakalnio ir Janinos Nomgaudienės sodybos, kalvos vakariniame šlaite, netoli Jonikės šaltinio. Iki šių dienų išliko ąžuolo kelmas. Jis netaisyklingo apskritimo plano, iki 1,7 m skersmens. Vidus išpuvęs.
Teritorijos plotas – 4,2 m².
20 m į pietus prasideda alkakalnis (Alkos kalnas), 25 m į pietvakarius yra Aukuo akmuo, 38 m į vakarus – Jonikės šaltinis.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tautosakos duomenimis ąžuolas ženklina senovės pagonių šventyklą. Vietos gyventojai ąžuolą nuo seno garbino ir saugojo kaip protėvių tikėjimo papročių liudininką, vadino Šventuoju arba Aukuro ąžuolu. Jis buvo maždaug 4 m apimties (1,3 m aukštyje), kamienas buvęs suskeldėjęs, tarsi apdegęs.
Nuo XX a. 9 dešimtmečio medis pradėjo džiūti, o šerdis – pūti. Jam visiškai išdžiuvus, sodybos šeimininkas medį 2002 m. nupjovė, o šalia pasodino keletą ąžuolo sodinukų.
Šventasis ąžuolas su šalia esančiais šaltiniu ir Aukuro akmeniu sudarė Alkos kalno senovės pagonių šventyklos apeiginį-sakralinį kompleksą.
1993 m. Lietuvos įrašytas į istorijos ir kultūros paminklų laikiną apskaitą (l. a. 304/1),[1] 1993 m. birželio 15 d. registruotas nekilnojamųjų kultūros vertybių registre. 2016 m. gruodžio 13 d. objekto teisinė apsauga panaikinta.[2]
Padavimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Po storu ąžuolu ant aukuro akmens degusi šventoji ugnis, kurią saugojo vaidilutės, o tarp senų ąžuolų įrengtame būste gyveno žynys. Šventykla buvusi skirta žalčių dievui Pilvyčiui, o joje laikomus žalčius vaidilutės maitinusios Salanto slėnyje stūksančioje Gaidžio kalno kalvelėje
- Po ąžuolu pagonys aukodavo aukas savo dievams – avinus, žmones
- Švedmečiu ant Alkos kalno buvo įsitvirtinę švedų kareiviai, kurie traukdamiesi užkasė čia auksą, o kaip ženklą pasodino toje vietoje ąžuolą
- Prie ąžuolo pasirodanti balta šmėkla
Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1993 m. žvalgė Vykintas Vaitkevičius.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Julius Kanarskas. Salantų alkos kalnas. – Švyturys – 2000 m. balandžio 26 d. – P. 6
- Feliksas Rapalis. Pažinkime gimtąjį rajoną. – Stalino vėliava – 1957 m. rugsėjo 7 d.
- Laima Stonkuvienė. Gyvenimas garsiojo Alkos kalno pašonėje. – Švyturys – 2011 m. gegužės 14 d. – P. 5.
- Vykintas Vaitkevičius. Mosėdžio ir Salantų apylinkių senosios šventvietės. – Liaudies kultūra, 1995. – Nr. 3. – P. 12
- Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. – Vilnius: Diemedis, 1998. – P. 54, 55