Alko Šventasis ąžuolas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Alko Šventasis ąžuolas
Alka azuolas 1999.jpg
Šventasis, Aukuro ąžuolas. 1999 m.

Alko Šventasis ąžuolas
Koordinatės
56°04′21″š. pl. 21°32′55″r. ilg. / 56.072363°š. pl. 21.548504°r. ilg. / 56.072363; 21.548504Koordinatės: 56°04′21″š. pl. 21°32′55″r. ilg. / 56.072363°š. pl. 21.548504°r. ilg. / 56.072363; 21.548504
Savivaldybė Kretingos rajonas
Seniūnija Imbarės seniūnija
Plotas 4 m²
Žvalgytas 1993 m.
Registro Nr. 12772
Salantu regioninis parkas.png

Alko ąžuolas, vadinamas Šventuoju, Aukuro ąžuolu (registrinis kultūros paveldo objektas: unikalus kodas – 12772, senas kultūros paminklo laikinosios apskaitos Nr. 304/1) – mitologinis ąžuolas šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Alke (Imbarės seniūnija), 1,30 km į vakarus nuo kelio  169  SkuodasPlungė , kairiajame Alkupio krante, Salantų regioniniame parke.

Nupjauto Šventojo, Aukuro ąžuolo kelmas. 2011 m.

Ąžuolas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Augo tarp alkakalnio ir Janinos Nomgaudienės sodybos, kalvos vakariniame šlaite, netoli Jonikės šaltinio. Iki šių dienų išliko ąžuolo kelmas. Jis netaisyklingo apskritimo plano, iki 1,7 m skersmens. Vidus išpuvęs.

Teritorijos plotas – 4,2 m².

20 m į pietus prasideda alkakalnis (Alkos kalnas), 25 m į pietvakarius yra Aukuo akmuo, 38 m į vakarus – Jonikės šaltinis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tautosakos duomenimis ąžuolas ženklina senovės pagonių šventyklą. Vietos gyventojai ąžuolą nuo seno garbino ir saugojo kaip protėvių tikėjimo papročių liudininką, vadino Šventuoju arba Aukuro ąžuolu. Jis buvo maždaug 4 m apimties (1,3 m aukštyje), kamienas buvęs suskeldėjęs, tarsi apdegęs.

Nuo XX a. 9 dešimtmečio medis pradėjo džiūti, o šerdis – pūti. Jam visiškai išdžiuvus, sodybos šeimininkas medį 2002 m. nupjovė, o šalia pasodino keletą ąžuolo sodinukų.

Šventasis ąžuolas su šalia esančiais šaltiniu ir Aukuro akmeniu sudarė Alkos kalno senovės pagonių šventyklos apeiginį-sakralinį kompleksą.

1993 m. Lietuvos įrašytas į istorijos ir kultūros paminklų laikiną apskaitą (l. a. 304/1),[1] 1993 m. birželio 15 d. registruotas nekilnojamųjų kultūros vertybių registre. 2016 m. gruodžio 13 d. objekto teisinė apsauga panaikinta.[2]

Padavimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Po storu ąžuolu ant aukuro akmens degusi šventoji ugnis, kurią saugojo vaidilutės, o tarp senų ąžuolų įrengtame būste gyveno žynys. Šventykla buvusi skirta žalčių dievui Pilvyčiui, o joje laikomus žalčius vaidilutės maitinusios Salanto slėnyje stūksančioje Gaidžio kalno kalvelėje
  • Po ąžuolu pagonys aukodavo aukas savo dievams – avinus, žmones
  • Švedmečiu ant Alkos kalno buvo įsitvirtinę švedų kareiviai, kurie traukdamiesi užkasė čia auksą, o kaip ženklą pasodino toje vietoje ąžuolą
  • Prie ąžuolo pasirodanti balta šmėkla

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1993 m. žvalgė Vykintas Vaitkevičius.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos 1993-06-11 raštas Nr.01-7-518
  2. „Ąžuolas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2018-02-17.