Alizavos šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Koordinatės: 55°58′14.99″ š. pl. 25°0′7.02″ r. ilg. / 55.9708306°š. pl. 25.0019500°r. ilg. / 55.9708306; 25.0019500
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

55°58′14.99″ š. pl. 25°0′7.02″ r. ilg. / 55.9708306°š. pl. 25.0019500°r. ilg. / 55.9708306; 25.0019500

Alizavos šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
Vyskupija Panevėžio
Dekanatas Kupiškio
Savivaldybė Kupiškio rajonas
Gyvenvietė Alizava
Adresas Biržų g. 21
Statybinė medžiaga medis
Pastatyta 1856 m.

Alizavos šv. Jono Krikštytojo bažnyčia – bažnyčia, stovinti Alizavos miestelyje, prie Vabalninko-Pandėlio kelio, Pyvesos dešiniajame krante. Istoristinė, turi baroko ir neogotikos bruožų.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maždaug už 15 km į šiaurę nuo Kupiškio, prie Pyvesos upelio ištakų, glūdėjo Pakapės kaimelis (Iki XVIII a. vietovė vadinta Pakape, nes čia buvo tik kapai ir smuklė)[1] priklausęs Zasinyčių dvarui, kurį 1774 m. įsigijo Ukmergės pavieto maršalka Antanas Koscialkovskis. 1794 m. lapkričio 7 d. Pakapėje naujasis dvaro savininkas pastatė medinę bažnytėlę ir bažnytkaimį pavadino savo sūnaus Aloyzo vardu – Alizava. Kapelionas kunigas J. Pileckis buvo sumanęs pastatyti naują bažnyčią ir jau ruošė medžiagas, tačiau 1852 m. buvo iškeltas.

1853 m. paskirtas filialistas kunigas Jonas Bžestovičius, kuris Alizavos administratoriumi buvo 6 metus. Iki 1856 m. su vietos gyventojų ir koliatoriaus Igno Koscialkausko pagalba pastatė dabartinę erdvesnę ir gražesnę su dviem bokštais bažnyčią. Pirmasis Alizavos bažnyčios inventoriaus sąrašas surašytas 1868 m. vasario 6 d., kuomet kunigas Ferdinandas Ūselis perėmė bažnyčios valdymą iš kunigo Antano Skabliausko. Kunigas Ferdinandas Ūselis 1872 m. pastatė naują kleboniją, perstatė ūkinius trobesius, užveisė vaismedžių sodą (125 obelys, 14 kriaušių ir 30 slyvų), pastaė varpinę, šventorių aptvėrė mūrine tvora, pastatė Kryžiaus kelio koplytėles.

Alizavos bažnyčia

1890–1896 m. klebonavo filialistas kunigas Seklinskis. Pasižymėjo kova prieš girtuoklystę ir girtavimo vietas. 1896 m. kunigavo kunigas Motiejus Gulbinas.[2] 1900 m. patvirtintas bažnyčios rekonstrukcijos projektas, pastatyti bokštai. 1905 m. padidintos kapinės. Per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčia apgriauta. 1909–1921 m. kunigavo Kazimieras Mockus. Jo rūpesčiu bažnyčia suremontuota. 19091914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius.

Bažnyčios interjeras

Kuratas kunigas Felicijonas Lialis (1923–1927 m.) nupirko varpą, suremontavo ūkinius pastatus. Nuo 1927 m. kunigavo K. Šimašis – bažnyčią ir varpinę apdengė cinkuota skarda, ūkio pastatus uždengė naujais šiaudais, atnaujino bažnytinius drabužius. Nuo 1931 m. pareigas perėmė kun. Vincas Žvagždys – bažnyčioje įtaisė naujus suolus, kapinių mūro tvorai uždėtas naujas cementinis stogas. Nuo 1936 m. kunigas J. Savukaitis pertvarkė altorius, 1938 m. įsteigė knygynėlį, nupirko 2 statulas, jaunimo reikalams perdavė pusę špitolės namo.

1941–1942 m. šalčiai sunaikino užveistą sodą.

2018 m. bažnyčia atnaujinta, perdažyta.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčia istoristinė, turi baroko, neogotikos bruožų, stačiakampio plano, su 2 fasado bokštais. Vidus 3 navų, atskirtų kolonomis. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Jame stovi varpinė.

Vargonai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vargonai datuojami remiantis tuo, kad dabartinė bažnyčia buvo pastatyta 1853–1856 m. Griežykla yra kairėje vargonų pusėje. Dumplės lygiagretinės, neoriginalios. Dalis vamzdžių, oro skirstymo dėžė, mechanika yra autentiški.

Alizavos kaimas yra visiškai netoli Antašavos kaimo, kuriame stovi panašaus laikmečio, analogiško klasicistinio stiliaus ir prospekto struktūros vargonai (1862 ?). Vargonų prospekto modelis yra klasicistinė trijų bokštų prospekto su centrine žemiausia dalimi atmaina.[3]

1992 m. vargonai įtraukti į Kultūros vertybių registrą (u. k. 2678) Archyvuota kopija 2016-11-19 iš Wayback Machine projekto.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]