Al-Andalusija
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Al Andalusija (arabų kalba: الأندلس Al Andalus) – senovinis Islamo pasaulio regionas, egzistavęs Pirėnų pusiasalyje VIII–XV a. Taip pat taip vadinamas ir šis laikotarpis Ispanijos ir Portugalijos istorijoje.
Al Andalus teritorija nuolat kito. Didžiausią išsiplėtimą regionas pasiekė VIII a., o vėliau mažėjo dėl krikščioniškų karalysčių rekonkistos. XV a. šis regionas apėmė tik mažą teritoriją Pirėnų pietuose, kur egzistavo Granados karalystė (nuo tada ši teritorija vadinama Andalūzija). 1492 m. prie Ispanijos prijungus Granados karalystę, Al Andalus egzistencija baigėsi.
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dažniausiai yra laikomasi nuomonės, kad arabai, užkariavę šį regioną, jį pavadino pagal čia seniau gyvenusią germanų gentį vandalus, nuo kurių pavadinimo numetė pirmąją raidę, tokiu būdu gaudami andaluz.
Tačiau yra ir kitų teorijų, kurios teigia, jog teritorija „Andalūzija“ buvo vadinama ir senesniais, t. y. romėniškais laikais. Pradžia and- pasitaiko daugybėje dabartinių ispanijos vietovardžių, o galūnė -luz irgi nėra reta.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kalifatas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]VII a. Pietvakarių Azijoje susikūrus Kalifatui, jis vis labiau plėtė savo teritorijas. Po Šiaurės Afrikos užkariavimų, valdant Omejadų kalifui Al Validui, 711 m. musulmonų pajėgos persikėlė per Gibraltarą į Europą. Jų veržimasis į šiaurę buvo labai greitas, kol 732 m. juos sustabdė Karolio Didžiojo kariuomenė, laimėjusi Puatjė mūšį prieš Al-Andalusijos provincijos valdytojo Abd ar Rachmano ibn Abd Alaho vadovaujamą musulmonų kariuomenę.
Po šio mūšio Kalifatas liko valdyti beveik visą Pirėnų pusiasalį, išskyrus šiauriausias dalis, kur mūšių metu kalnuotose vietovėse susikūrė Asturijos karalystė ir Navaros karalystė. Ispanijos marka irgi tapo krikščionišku avanpostu prieš musulmonus.
Nuo tada musulmonų pasaulyje teritorija pradėta vadinta Al Andalus. Čia valdė Kalifo vietininkai, kurie visi pakluso centrinei valdžiai. Tačiau ilgainiui ji ėmė silpti. Jau 740 m. Al Andalusija atsiskyrė nuo Kalifato, čia iškilus Jusufui al-Fihriui.
Kordobos kalifatas (756–1031)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]750 m. Kalifate į valdžią atėjo nauja, Abasidų, – dinastijai. Tačiau ji jau nebevaldė Andalūzijos, kadangi čia 756 m. nepriklausomybę paskelbė pabėgęs Omejadų princas Abd ar-Rachmanas. Jis nuvertė Jusufo valdžią ir įkūrė nepriklausomą Kordobos emyratą.
Skirtingi Andalūzijos valdovai sugebėdavo kontroliuoti gana skirtingas teritorijas. Vieni jų tegalėdavo kontroliuoti tik Kordobos miestą, o kiti valdydavo visą Al Andalusiją. X a. pradžioje jų valdžia išsiplėtė taip, kad jie jau valdė ir dalį Šiaurės Afrikos. Tuo metu Kordobos emyrai ėmė tituluotis kalifais.
Kordobos Omejadų laikai yra laikomi Al Andalūzijos aukso amžiumi. Kordoba tapo pačiu didžiausiu Europos miestu, lenkiančiu netgi Konstantinopolį. Šalyje klestėjo islamiškoji kultūra, kuri turėjo didelės įtakos ir Europos kultūrai.
Ankstyvieji taifai (1031–1085)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]XI a. pradžioje Kordobos kalifate kilus pilietiniam karui, prasidėjo valstybės dezintegracija. Ji formaliai įteisinta 1031 m., kuomet oficialiai žlugo Kordobos kalifatas. Jis sukilo į daugybę smulkių emyratų, vadinamų taifais, kuriuos ėmė valdyti vietinės dinastijos. Stipriausi iš jų buvo Badachosas, Toledas, Saragosa.
Nusilpusi, susiskaldžiusi Al Andalusija tapo lengvu grobiu sustiprėjusioms krikščioniškoms karalystėms šiaurėje, kurios tuo metu labai sustiprino rekonkistą. Buvo užkariauta šiaurės vakarinė Al Andalus dalis, įskaitant ir Toledą. Šios teritorijos buvo inkorporuotos į Kastiliją bei Leoną, susikūrė nauja Portugalijos karalystė. Jos nebegrįžo musulmonams.
Al-Andalusijos Taifos | |
---|---|
XI a.: Albarasinas | Algarvė | Alchesirasas | Almerija | Alpuentė | Arkosas | Badachosas | Cherika | Denija | Granada | Karmona | Kordoba | Lisabona | Lorka | Malaga | Maljorka | Mertola | Molina | Moronas | Mursija | Murviedras ir Saguntas | Niebla | Ronda | Saragosa | Segorbė | Seuta | Sevilija | Silvesas | Toledas | Tortosa | Saltes ir Uelva | Valensija XII a.: Almerija (II) | Arkosas (II) | Badachosas (II) | Becha ir Evora | Chaenas | Cheresas | Granada (II) | Gvadiksas ir Baza | Karmona (II) | Malaga (II) | Mertola (II) | Mursija (II) | Niebla (II) | Purčena | Ronda (II) | Santarenas | Segura | Silvesas (II) | Tavira | Techada | Valensija (II) XIII a.: Archona | Baesa | Denija (II) | Lorka (II) | Menorka (II) | Mursija (III) | Niebla (III) | Oriuela | Valensija (III) |
Almoravidų imperija (1085–1145)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1086 m. Afrikos Sacharoje susiformavusi musulmoniška dinastija Almoravidai, prieš tai užkariavę Maroką, įsiveržė į nusilpusią Al Andalusiją. Iki 1094 m. jie sujungė visas likusias musulmoniškas valstybėles, išskyrus Saragosą, kuri išlaikė nepriklausomybę ir vėliau inkorporuota į Aragono karalystę.
Valdant Almoravidui Ali ibn Jusufui, berberų imperija ėmė pralaimėti krikščionims, ir centrinė valdžia vėl nusilpo. XII a. viduryje islamiškoji Al Andalusija vėl suiro į atskirus taifus.
Juos nusilpusius ėmė užkariauti Kastilija, Aragonas ir Portugalija, o 1147 m. Lisabonos paėmimas tapo lūžio tašku, dėl kurio musulmonai į pagalbą pasikvietė Almochadus iš Maroko.
Almohadai (1147–1238)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]XII a. viduryje Almoravidus pakeitė nauja musulmoniška dinastija Almochadai, kilusi iš Maroko. Iš pradžių ji laimėjo mūšį prieš krikščionis, tačiau 1212 m. buvo sutriuškinti Las Navas de Tolosa mūšyje. Šis mūšis laikomas pagrindiniu lūžio tašku Al Andalusijos istorijoje ir rekonkistoje, nes po to Al Andalusija niekuomet nebeatsigavo.
Po Almohadų kalifo Abu Jakubo Jusufo II mirties 1224 m. valstybė vėl subyrėjo, ir taip susiformavo vėlyvieji taifai. Daugumos jų egzistencija buvo labai trumpa, nes, pvz., 1243 m. krikščionys užėmė Mursiją, 1249 m. Algarvę.
Granados emyratas (1228–1492)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vienintelė musulmoniška valstybė, sugebėjusi išsaugoti nepriklausomybę nuo krikščionių ir pasipriešinti rekonkistai buvo Granados emyratas, kuris konsolidavo valdžią pietinėje Pirėnų dalyje. Kurį laiką Granada mokėjo duoklę Kastilijai (duoklė buvo gabenama iš Subsacharinės Afrikos, iš Malio imperijos).
XIV a., sustiprėjus Marokui pietuose, Granada pateko į Marinidų įtakos sferą. 1340 m. Salado mūšyje susidūrė krikščionių ir Marinidų pajėgos. Nors Marinidai pralaimėjo, tarp krikščionių karalysčių prasidėjus nesutarimams, Granada išsaugojo nepriklausomybę dar beveik 150 m. Ir tik 1469 m., Ispanijai susivienijus, vėl buvo atnaujinta Rekonkista, kuri galutinai baigta 1492 m., kuomet krikščionys paėmė Alhambrą, paskutinįjį musulmonų avanpostą Europoje.
Visuomenė ir kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Al Andalusijos visuomenė buvo labai įvairi tiek tautiniu, tiek religiniu aspektu. Ją sudarė trys relginės grupės: krikščionys, žydai ir musulmonai. Pastarieji dar dalinosi į arabus, berberus ir muladi (islamizuotus vietos gyventojus). Krikščionys ir žydai turėjo mokėti specialų mokestį džiziją.
Nėra sutariama, kokio laipsnio tolerancija buvo propaguojama religinių mažumų atžvilgiu šiame regione. Dauguma mokslininkų teigia, jog, nors religinės mažumos turėjo mažiau teisių nei musulmonai, jų teisės ir gyvenimo būdas buvo gerokai geresni, nei tuometinėje krikščioniškoje Europoje.
Musulmoniškoji kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Andalūzijos musulmonai, dar vadinami maurais, išvystė ypač klestinčią islamo kultūrą. Kordobos kalifato laikais Al-Andalusija siekė tapti lygia Islamo pasaulio centrams Bagdadui ir Damaskui. Todėl čia buvo statomos bibliotekos, perrašomos knygos, statomos mečetės ir rūmai.
Visa tai skatino greitą meno, architektūros, dailės, literatūros vystymąsį.
Tuometinė Kordoba tapo vienu svarbiausių pasaulio kultūros centrų, kuris turėjo islamišką universitetą. Vietos kalifai rėmė mediciną, filosofiją. Čia maišėsi antikinė kultūra su islamiškaja. Averojus iš Kordobos yra laikomas sekuliariosios filosofijos tėvu. Andalūzijoje rašė ir chirurgijos tėvu vadinamas Abu al-Kasis.
Vadinamoji Toledo mokykla garsėjo lingvistikos studijomis.
Žydų aukso amžius
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žydai sudarė maždaug 5 procentus Al Andalusijos visuomenės. Kadangi manoma, jog religinės mažumos Al Andalusijoje buvo toleruojamos, žydai čia išgyveno savo kultūros aukso amžių. Jų kultūra santykiavo su islamiškąja kultūra, kas lėmė naujus brandžius veikalus.
Kordobos kalifato laikais žydai aktyviai vertėsi prekyba, prekiaudami šilku ir vergais, taip keldami regiono ekonomiką. Daug jų dirbo vertėjais, versdami senovės veikalus iš arabų į romanų kalbas ir atvirkščiai. Tarp jų buvo daug garsių botanikų, geografų, medikų, matematikų irfilosofų.
Viena žymiausių to laikotarpio asmenybių buvo Mozė Maimonidas, kurio filosofijos veikalai darė įtaką vėlesnei žydų filosofijai. Jo pradėtos krypties pasekėjai žinomi kaip maimodėjai.
Krikščionys Al-Andalusijoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Al Andalusijos krikščionys buvo vadinami mozarabais. Jie išlaikė savo tikėjimą nuo Romos imperijos laikų, tačiau jų gyvenimo būdą, jų kultūrą, papročius labai stipriai veikė musulmoniška kultūra. Mozarabai šnekėjo romaniška mozarabų kalba, kuri buvo stipriai įtakota arabų kalbos.
Jie buvo skatinami priimti islamą ir tapti muladi, nes tai leisdavo sumažinti mokesčius, geriau integruotis visuomenėje, ir nemažai jų tai padarė.
|