5G

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

5G arba Fifth generation (liet. Penktoji karta), IMT-2020 – už 4G (LTE) pažangesnė mobiliojo ryšio technologija, planuojama sukurti iki 2020 metų. Kol kas nežinomos specifikacijos, jos nėra paskelbtos telekomunikacijų standartizacijos institucijos oficialiame dokumente. Mobiliojo ryšio standartus aprašanti ir tvirtinanti Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga (TTS) apibrėžė „penktosios kartos“ mobiliojo ryšio technologiją. 5G technologiją jau kuria Pietų Korėja, Europos šalys, ES, Kinija ir JAV.

Galimybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„IMT-Advanced“ standarto apraše nurodoma, kad ateities mobiliojo ryšio technologijos leis pasiekti minimalią 100 megabitų per sekundę (Mbps) naršymo spartą net judant, o didžiausia sparta idealiomis sąlygomis bus 10 kartų didesnė. Tikimasi, kad naujoji technologija leis be jokių kliūčių vartotojams žiūrėti itin aukštos raiškos turinį – HD raiškos filmus, „Ultra HD“ tiesiogines transliacijas, taip pat žaisti 3D žaidimus. 5G internetas bus prieinamas net atokiausiame kalnų slėnyje ar giliausiose įdubose. 5G internetas skleis signalą per palydovą, tokiu būdu dar labiau padarant internetą globaliu ir prieinamu.[1] Penktosios kartos tinklas (5G) bus tūkstantį kartų greitesnis už dabar moderniausią 4G. Didelės raiškos filmą bus galima parsisiųsti vos per sekundę. Žmonės, keliaujantys ypač greitais traukiniais (važiuojančiais 500 ar 600 km/h greičiu), galės mobiliaisiais telefonais naršyti internete.[2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2012 metais Surrey universitete (Didžioji Britanija) pradėtas kurti 5G mokslinių tyrimų centras (finansavimas – 35 milijonai svarų sterlingų). 24 milijonų parama – iš pagrindinių mobiliojo ryšio operatorių ir infrastruktūrą užtikrinančių kompanijų sudaryto konsorciumo („Huawei“, „Samsung“, „Telefonica Europe“, „Fujitsu Laboratories Europe“, „Rohde & Schwarz“ ir „AIRCOM International“).[3] Drezdeno universitetas, Londono King’s College University bei Surrey universitetas bendradarbiaus Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje diegiant 5G internetą.[4]

2012 metais „Broadcom“ sukūrė bevielio ryšio mikroschemą BCM4335, skirtą mobiliesiems įrenginiams. Lustas užtikrina duomenų perdavimo spartą iki 1 Gbps. Mikroschema palaiko penktos kartos (5G) „Wi-Fi“ standartą 802.11ac.[5] 802.11ac bus 3 kartus spartesnis už dabartiniu metu naudojamą 802.11n, o įrenginiuose naudojamų antenų skaičius nuo 4 bus padidintas iki 8. Atraminiu dažniu taps 5 GHz dažnis.[6]

2013 metais Pietų Korėjos kompanija „Samsung“ išbandė penktos kartos belaidę duomenų perdavimo technologiją. Bandymo metu duomenys n5G ryšiu buvo daugiau nei 2 kilometrų atstumu persiųsti daugiau nei 1 GB/s sparta. Europos Sąjunga planuoja investuoti 50 mln. eurų į 5G ryšio technologijos tyrimus, kad iki 2020 metų ją būtų galima pristatyti pardavimams rinkoje.[7] Japonijos mobiliojo ryšio bendrovė „NTT DoCoMo“ eksperimentiniame mobiliojo ryšio tinkle 2013 metais pasiekė 10 Gb/s duomenų perdavimo greitį.[8] Pietų Korėja investuos 1,5 mlrd. dolerių ir iki 2020 m. aprėps šalį 5G ryšiu, kuris leis filmus atsisiųsti per sekundę. Bus galima naudotis maždaug 1000 kartų greitesniu internetu negu 4G. Technologija bus įdiegta per 6 metus. 2017 metais turėtų būti atlikti pirminiai tinklo bandymai. 2020 metais planuojama 5G tinklą galutinai pabaigti. Pietų Korėjos Vyriausybės projekto partneriai – telekomunikacijų bendrovės „SK Telecom“, „Korea Telecom“, taip pat „Samsung“ ir LG.[9]

2014 metais Europos Komisija ir Pietų Korėja susitarė kartu plėtoti 5G kartos mobiliojo ryšio technologiją kaip strateginio bendradarbiavimo partnerės komunikacijos technologijų ir 5G srityje.

Iki 2015 metų pabaigos bus nustatytas pasaulinis 5G standartas, technologijos diegimo tvarkaraštis. Tarpusavio supratimo memorandumą su Pietų Korėjos 5G forumu taip pat pasirašė Europos telekomunikacijų bendrovės „Alcatel-Lucent“, „Atos“, „Deutsche Telekom“, „Ericsson“, „Nokia“, „Orange“, „Telecom Italia“, „Telenor“ ir „Telefonica“.[10]

Priartėjus 2020 metams 5G tinklas galės pasiūlyti didesnę, nei 1 Gbps spartą.[11]

Lietuva[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuo metu Lietuvoje nė vienas operatorius neturi tokių dažnių išteklių, kurių užtektų mobiliojo interneto naudotojams realiai užtikrinti „IMT-Advanced“ deklaruojamas greitaveikas.[12] Pažymėtina, kad šiuo metu dar ir 3G galimybės (paslaugų skvarba, greitis, turinio įvairovė) nėra pilnai išnaudojamos, o 4G tėra tik pradėtas plėtoti.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]