1969 m. pasaulio šachmatų čempionatas

1969 m. pasaulio šachmatų čempionatas – pasaulio šachmatų čempionato trimečio ciklo (1966–1969) varžybos. Jų paskutiniame etape tarp T. Petrosiano ir B. Spaskio buvo žaidžiamas 24 partijų mačas dėl pasaulio čempiono vardo. Jis vyko 1969 m. balandžio 14 – birželio 17 d. Maskvoje. Pretendentas turėjo surinkti daugumą taškų. Esant rezultatui 12 : 12 pasaulio čempionas išsaugo titulą. Mačą laimėjo Borisas Spaskis 12½ : 10½ (+6 -4 =13). Borisas Spaskis tapo pasaulio šachmatų istorijoje dešimtuoju čempionu.

Dalyviai

Pretendento atranka

Tai septintas pasaulio šachmatų čempionatas, kai pretendentas buvo atrenkamas pagal FIDE nustatytą tvarką.

Zoniniai turnyrai

Pravedus 1966 m. zoninius turnyrus į 1967 m. Suso tarpzoninį turnyrą pateko geriausiai pasirodę dalyviai:

iš 1-os zonos (Vakarų Europa) – 3 v.: S. Gligoričius, I. Bilekas L. Kavalekas;

iš 2-os (Centrinė Europa) 3 v.: L. Portišas, V. Hortas ir M. Matulovičius;

iš 3-ios (Rytų Europa) 3 v.: (B. Ivkovas, A. Matanovičius), L. Barca;

iš 4-os (SSRS) 4 v.: (L. Šteinas, J. Geleris, A. Gipslis ir V. Korčnojus);

iš – 5-os – (JAV) 3 v: (R. Fišeris, R. Birnas ir S. Reševskis);

iš – 6-os (Kanada) 1 v.: D. A Janovskis;

iš – 7-os – (Centrinė Amerika) – 1 v.: M. Kuelaras;

iš – 8-os – (Pietų Amerika) 3 v.: H. Mekingas , C. Bolbočanas ir O. Pano;

iš – 9-os – (Vakarų Azija) 1 v. – L. Miagmarsurenas;

iš – 10-os – (Pietryčių Azija) ir Okeanija 1 v. – O. Sarapu;

Tarpzoninis turnyras

1967 m. Suso Tarpzoninis turnyras vyko Suse 1967 m. spalio 13 – lapkričio 15 d.

Turnyras buvo numatytas 24 žaidėjams. Neatvykus O. Panui, vietoj jo buvo įtrauktas šalies organizatorės atstovas S. Buazizas (Tunisas). Į turnyrą taip pat įtrauktas 1965 m. Kandidatų mačuose 3-ią vietą užėmęs B. Larsenas.

Pagrindiniai dalyviai – tai dešimtyje FIDE zoninių turnyrų geriausiai pasirodę šachmatininkai: iš 4-os – 4 dalyviai; iš 1-3, 5-os bei 8-os – po 3; iš 6-os, 7-os, 9-os ir 10 zonų – po 1. Neatvykus Ch. Bolbočanui, turnyras prasidėjo su 23-im žaidėjais, o baigėsi su 22 (po konflikto su teisėjais, sužaidęs 10 partijų, pasitraukė R. Fišeris).

Pirmąją vietą užėmė B. Larsenas – 15½ taško. 2-4 vietas pasidalijo J. Geleris, S. Gligoričius, V. Korčnojus – po 14 taškų; 5-tą vietą užėmė L. Portišas – 13½ taško.). Šeštąją vietą užėmė S. Reševskis, laimėjęs papildomą turnyrą. Visi jie pateko į 1968 m. Kandidatų mačus.

Kandidatų mačai

1968 m. Kandidatų mačuose dalyvavo 8 žaidėjai: Borisas Spaskis ir Michailas Talis – 1965 m. Kandidatų mačų mačų finalininkai ir šeši 1967 m. tarpzoninio turnyro Suse prizininkai. Mačai vyko skirtingu laiku ir skirtinguose miestuose.

Ketvirtfinaliuose ir pusfinaliuose buvo žaidžiami 10-ies, o finale 12 partijų mačai.

B. Spaskis kandidatų mačuose nuostabiai sugebėjo primesti varžovams nepalankiausią jiems taktiką ir nugalėjo juos lengvai.

Ketvirtfinalyje:

M. Talis įveikė S. Gligoričių (5½ : 3½),

V. Korčnojus – S. Reševskį (5½ : 2½),

B. Spaskis – J. Gelerį (5½ : 2½),

B. Larsenas – L. Portišą (5½ : 4½).

Pusfinalyje:

V. Korčnojus įveikė – M. Talį (5½ : 4½).

B. Spaskis – B. Larseną (5½ : 2½).

Finalinis dvylikos partijų mačas vyko Kijeve 1968 m. rugsėjo 6 – rugsėjo 26 d. Borisas Spaskis nuo antrosios partijos pirmavo, be to, laimėjęs 4-ąją partiją dar sustiprino savo padėtį.

Vieta	Žaidėjas	01	02	03	04	05	06	07	08	09	10	Taškai
02	Borisas Spaskis	½	1	½	1	½	0	1	1	½	½	6½
01	Viktoras Korčnojus	½	0	½	0	½	1	0	0	½	½	3½

Viktoras Korčnojus bandė vytis – laimėjo 6-ąją partiją ir skirtumas sumažėjo iki minimumo. Tačiau pavyti nepavyko, nes B. Spaskis, laimėjęs iš eilės dvi partijas, anksčiau laiko, laimėjo mačą.

Borisas Spaskis antrą kartą iškovojo teisę dar kartą žaisti pasaulio čempionato mačą su Tigranu Petrosianu.

Pretendentas

Kaip ir V. Smyslovas, šeštojo dešimtmečio 2-oje pusėje, B. Spaskis dažniausiai būdavo stiprus žaidžiant turnyrus. Pav., po 1966 m mačo jis, pustaškiu lenkdamas R. Fišerį, laimėjo Piatigorsko taurę. 1967 m. nugalėjo Beverveike ir Čigorino atminimo turnyre Sočyje. Buvo ir nesėkmių: Maskvos jubiliejiniame turnyre ilgai pirmavusį B. Spaskį, bet nesėkmingai finišavusį (pralaimėjo L. Portišui ir po to lygiųjų eilė), teko tenkintis - 6-8 vietomis..

Dar po jo 1966 m. pralaimėto mačo Jefimas Geleris rašė: „Stebinantis šaltakraujiškumas ir ramybė padeda Borisui pačiais sunkiausiais kovos momentais rasti geriausius praktinius sprendimus… Užtikrintumas, kai jis kartais daro ir ne pačius geriausius ėjimus, klaidina varžovus…“

Pasimankštinęs Vinipege jis pradėjo ruoštis kandidatų mačams, kuriuose vėliau nugalėjo nesunkiai. B. Spaskis 1968 m. kandidatų mačuose nuostabiai sugebėjo primesti varžovams nepalankiausią taktiką.

B. Spaskio trijų mėnesių pasiruošimas pasaulio čempionato mačui prasidėjo 1969 m. žiemą Dubnoje. Padedant didmeistriams I. Bondarevskiui ir N. Krogiusui, buvo giliai ir visapusiškai išnagrinėtas T. Petrosiano žaidimas ir atsisakyta, kai kurių debiutų (senosios indiškosios ir Nimcovičiaus gynybų juodaisiais) ir pasirinkti kiti debiutai (pav. Tarašo gynyba). Taip pat išnagrinėtas varžovo žaidimo stilius, pagerintas psichologinis pasiruošimas – visa tai padėjo jam būsimame mače.

Jei 1966 m. jis nepilnai suvokė, kas yra mačas dėl pasaulio čempiono vardo, tai dabar tiksliai žinojo viską, ką reiktų žinoti. 1969 m. B. Spaskis jau buvo įvertinęs 1966 m. mačo pamokas, ir visapusiškai pasiruošęs kovai. Gerai išstudijavęs varžovo silpnas vietas, jis nemanė, kad jei atakuotų, būtų pasmerktas, todėl nusprendė neatsisakyti sudėtingų, abipusiai aštrių schemų.

Po trejų metų, antrajame mače prieš T. Petrosianą mačo likimas priklausė ir nuo B. Spaskio: nuo jo atkaklaus tikslo siekimo ir noro galų gale pastatyti tašką šešerių metų kovoje už pasaulio čempiono titulą.

Čempionas

Apgynęs titulą 1966 m. T. Petrosianas vėl „užmigo“: per visus šešis savo čempionavimo metus nelaimėjo nei vieno stambaus turnyro. Pati didžiausia nesėkmė buvo Piatigorsko turnyre Santa Monikoje, kuriame jis surinkęs tik 50 % taškų, pasidalijo su S. Reševskiu 6-7 vietomis ir nuo nugalėtojo B. Spaskio atsiliko 2½ taško. Čempionas pasitaisė šachmatų olimpiadoje Havanoje, kur jis triuškino savo varžovus pirmojoje lentoje (11½ iš 13). Taip pat ir sekančioje šachmatų olimpiadoje parodė puikų rezultatą (10½ iš 12).

Tačiau „asmeniniuose“ turnyruose nesisekė: taip buvo tarptautiniame turnyre Maskvoje (1967), kur pasidalijo 9-12 vietomis ir nuo nugalėtojo L. Šteino atsiliko 2½ taško. Vėliau Venecijoje praleido į priekį visu tašku J. Donerį, o 1968 m. Bamberge net dviem taškais atsiliko nuo P. Kereso! Šį nesėkmių ruožą papildė turnyras Maljorkos Palmoje, kur buvo – 4-as (10½ iš 17); 3½ taško atsilikęs nuo nugalėtojo V. Korčnojaus[ (14 iš 17).

Čempionas artėjo prie 40-ties (tai atsitiko mačo paskutinę dieną) ir jo žaidime galima buvo pastebėti nuovargio nuo šachmatų ženklų. Jam jau ne taip, kaip 1963 ir 1966 m. norėjosi pasinerti į pasiruošimo mačui gelmes, nors prarasti titulo jis neketino. Bet tuo metu, tai jau nebepriklausė vien tik nuo jo.

Bet ar tai neturės įtakos mačui buvo neaišku – juk prieš 1966 m. mačą T. Petrosiano žaidimas irgi neblizgėjo, bet kovoje už „karūną“ jis rodė aukščiausio lygio žaidimą, privertė kalbėti apie savo „antrąją jaunystę“, žaidimo stiliaus pakeitimą.

Mačo eiga

Mačo metu paaiškėjo, kad čempionas negali ramiai žaisti prieš juodųjų izoliuotą pėstininką, jo silpnumas jį erzino ir vertė stengtis jį laimėti, bet tai nesisekė padaryti ir jis taip nieko nepasiekė žaisdamas baltaisiais: lygiosios 2-oje partijoje, sunkus pralaimėjimas 4-ojoje, o vėliau 8-oje, kur B. Spaskis vėl turėjo izoliuotą pėstininką laukelyje d5.

Mačas prasidėjo T. Petrosiano pergale 1-oje partijoje. Bet B. Spaskis laimėjo iš eilės 4-ąją ir 5-ąją partijas: pastarąją – 29 ėjime. Apie ją B. Spaskio treneris didmeistris I. Bondarevskis turnyro rinkinyje rašė:

„ Kai kurie meistrai manęs klausinėjo: „…kaip galvojate, kur T. Petrosianas padarė lemiamą klaidą?“ Toks klausimas, mano nuomone geriausia B. Spaskio žaidimo charakteristika. Pergalė pasiekta geru stiliumi…“

Žaidėjas	01	02	03	04	05	06	07	08	09	10	11	12	13	14	15	16	17	18	19	20	21	22	23	Taškai
Borisas Spaskis	0	½	½	1	1	½	½	1	½	0	0	½	½	½	½	½	1	½	1	0	1	½	½	12½ (+6,-4,=13)
Tigranas Petrosianas	1	½	½	0	0	½	½	0	½	1	1	½	½	½	½	½	0	½	0	1	0	½	½	10½ (+4,-6,=13)

Po pergalės 8-oje pretendentas išėjo į priekį 5 : 3, bet išleido didelę persvarą 9-oje kur pats pasiūlė lygiąsias vis dar geresnėje padėtyje. Čempionas pajutęs pretendento nuotaiką, susikaupė ir puikiu stiliumi pasiekė dvi pergales iš eilės 10-oje ir 11-oje partijose. Mačo rezultatas tapo lygus!

T. Petrosianas metėsi „pribaigti“ varžovą, bet palaužti B. Spaskio pasipriešinimo jam nepavyko. 14-oje partijoje B. Spaskis pražiopsojo elementarų smūgį ir buvo priverstas pereiti į beviltišką baigmę[. Bet čia čempioną išdavė jo nepriekaištinga technika… Po to, kai ši partija pasibaigė lygiosiomis, pasigirdo abejonių, kad vargu, ar T. Petrosianui pavyks išlaikyti titulą.

B. Spaskis pergyveno krizę, sugebėdamas išlaikyti lygų rezultatą. Po to pasiekė tris pergales, viena už kitą gražesnes, 17-oje, 19-oje ir 21 –oje partijose. Jose čempionas žaidė abipusiai aštrius siciliškos ginybos ir ispaniškos partijos debiutus, nekreipdamas dėmesio į rusiškąją (kur buvo dvi trumpos lygiosios) ir užmiršo apie prancūziškąją ir Karo-Kano gynybas. Čempiono „gulbės giesmė“ buvo 20-oji partija. Bet sekančioje vėl pralaimėjimas ir po dviejų lygiųjų mačas pasibaigė anksčiau laiko.

Jį laimėjo Borisas Spaskis 12½ : 10½ ir tapo dešimtuoju pasaulio šachmatų istorijoje čempionu.

Po mačo

Pasibaigus mačui specialistai vertino B. Spaskio pergalę, kaip užtikrintą ir įtikinamą.

M. Talis sakė, kad pergalę lėmė pretendento energija ir geras debiutų pasirinkimas: „Pretendentas sėkmingai naudojo Tarašo gynybą, ši sėkmė dar reikšminga ir tuo, kad jo varžovas buvo žinomas savo virtuozišku žaidimu prieš izoliuotą pėstininką….Kaip ne keista, šiame debiute, kur B. Spaskis du kartus pasiekė pergales, T. Petrosianui nei karto nepavyko laimėti.“

M. Euvė manė, kad B. Spaskis pasiekė pergalę dėka pranašumo taktinėje kovoje.

M. Botvinikas aiškino: „ Dabar pasaulio čempionu tapo stipriausias praktikas… Būtent praktikas, Spaskis taip pat, kaip ir E. Laskeris, nesivadovauja iliuzijomis. Spaskio žaidimo stilius nėra originalus… Tenka pripažinti B. Spaskio universalumą: jis šachmatuose viską supranta vienodai gerai, nors gal būt ir ne viską ypatingai gerai. Tai kėlė prieš T. Petrosianą, siekiančiam išlaikyti titulą, beveik jam neįmanomus išspręsti uždavinius.“

Nuorodos

• 1969 m. pasaulio čempionato mačo Petrosianas – Spaskis partijos
• Šachmatų čempionai