Žaludkas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Žaludkas
blrs. Жалудок
   Coat of Arms of Żołudek.jpg      Flag of Žałudok.png   
Касцёл Жалудок 2007.jpg

Žaludkas
53°36′00″ š. pl. 24°59′00″ r. ilg. / 53.60000°š. pl. 24.98333°r. ilg. / 53.60000; 24.98333 (Žaludkas)Koordinatės: 53°36′00″ š. pl. 24°59′00″ r. ilg. / 53.60000°š. pl. 24.98333°r. ilg. / 53.60000; 24.98333 (Žaludkas)
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis Gardino sritis Gardino sritis
Rajonas Ščiutino rajonas
Kaimiškoji apylinkė Žaludko kaimiškoji apylinkė
Gyventojų (2017[1]) 1 002
Commons-logo.svg Vikiteka ŽaludkasVikiteka
Kirčiavimas Žalùdkas[2]

Žaludkas (arba Želudokas; blrs. Жалудок) – miestelis vakarų Baltarusijoje, į rytus nuo Ščiutino, ~ 50 km į pietus nuo Lietuvos sienos. Priklauso Ščiutino rajonui, Gardino apskričiai. Pavadinimas siejamas su slavišku žodžiu жёлудь – 'gilė' ir per miestelį tekančiu Žaludkos upeliu (dešinysis Lebedos intakas).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sviatopolkų-Četvertinskių rūmai

Vietovardis minimas nuo XV a. II p., kaip Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privati valda. 1486 m. jau įvardijamas kaip miestelis. LDK valdovas Kazimieras Jogailaitis 1490 m. Žaludke fundavo bažnyčią, kurią 1506 m. antpuolio metu sunaikino Krymo totoriai. Šventovė buvo atstatyta 1526 m. LDK valdovo Žygimanto Senojo rūpesčiu. 1503 m. Matynas Chreptavičius minimas kaip Žaludko vietininkas.

Nuo XVI a. I p. Žaludkas palaipsniui perėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų nuosavybėn. Žaludką XVI a. vid. LDK valdovai už karinius nuopelnus ir tarnybą valstybei perdavė Sapiegų giminei. 1570 m. vedybų keliu, Ivano Bagdanovičiaus Sapiegos dukrai Onai ištekėjus už Vitebsko pakamario bei Lydos stalininko Nikolajaus Pranckevičiaus-Radiminskio, Žaludkas atiteko šiai Mozūrijos bajorų giminei. Kazimieras Pranckevičius-Radiminskis ir jo sutuoktinė Aleksandra 1682 m. Žaludke fundavo bažnyčią bei senųjų kamelitų vienuolyną, kuris Rusijos imperijos carinės valdžios buvo uždarytas 1832 m., po 1831 m. sukilimo nuslopinimo.

Šiaurės karo metu Žaludką, kaip savo būstinę 1706 m. buvo pasirinkęs ir čia apsistojęs Švedijos karalius Karolis XII. XVIII a. pr. Dovydo Pranckevičiaus Radiminskio duktė Aleksandra ištekėjo už LDK didžiojo raštininko Mykolo Tyzenhauzo, kuris už 5 tūkst. talerių iš savo uošvio išpirko Žaludką ir pusę „Žaludko rakto“. 1726 m. M. Tyzenhauzui mirus tarp giminių dėl Žaludko prasidėjo teisminiai ginčai, 1740 m. pasibaigę Tyzenhauzų naudai. M. Tyzenhauzo sūnus Benediktas Tyzenhauzas iš Pranckevičių išpirko likusią Žaludko rakto dalį, šias valdas apjungdamas į nedalomą ūkinį – ekonominė vienetą – raktą[3]. Po B. Tyzenhauzo ir jo sutuoktinės Onos Apolonijos Beganskytės mirties Žaludką paveldėjo šių sūnus Antanas Tyzenhauzas. 1785 m. mirus bevaikiui A. Tyzenhauzui Žaludką paveldėjo jo sūnėnas LDK gvardijos šefas Ignotas Tyzenhauzas (1760–1822 m. Po I. Tyzenhauzo mirties miestelį paveldėjo šio sūnus Adolfas Rudolfas Tyzenhauzas. Per 1795 m. II ATR padalijimą Žaludkas pateko į Rusijos imperijos sudėtį. A. R. Tyzenhauzas Žaludke surinko 124 raitosios artilerijos karių būrį, kuris 1812 m. kovėsi Napoleono kare prieš Rusijos imperiją[4].

Tyzenhauzams valdant Žaludkas garsėjo nuostabiu dvaro parku ir Adolfo Rudolfo Tyzenhauzo suburtu smuikų kvartetu. Pasakojama, jog šis grafas – melomanas turėjo įsigijęs vieną iš Antonijaus Stradivarijaus sukurtų smuikų. A.R. Tyzenhauzo (mirė 1830 m.) dukrai ir Žaludko paveldėtojai Germancijai Tyzenhauzaitei 1843 m. ištekėjus už grafo Severino Uruskio (1817–1890) į miestelio tvarkymo darbus aktyviai įsitraukė ir jos vyras. Sutuoktinių rūpesčiu Žaludke 1854 m. buvo pastatyta mūrinė Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų Romos katalikų bažnyčia, į kurios kriptas perkelti čia gyvenusių ir palaidotų Tyzenhauzų šeimos palaikai. 1886 m. Žaludke be minėtosios bažnyčios veikė sinagoga, žydų maldos namai, 2 malūnai, raugykla, spirito varykla, bravoras, 23 krautuvės, 2 karčiamos. 1897 m. miestelis turėjo 1860 gyventojų, veikė pradinė mokykla[5]. Iš visų Žaludką valdžiusių didikų giminių, ilgiausiai (beveik du šimtus metų) šis miestelis priklausė Tyzenhauzams, t. y. – nuo XVIII a. pr. iki Germancijos Tyzenhauzaitės mirties 1891 m. Pastarosios dukrai Marijai Uruskai (1853–1931) ištekėjus už Vladimiro Sviatopolko Četverinskio (1837–1918) Žaludkas atiteko pastarojo giminei. Paskutinis miestelio savininkas buvo Liudvikas Četvertinskis (1877–1941), žuvęs Aušvico koncentracijos stovykloje.

Paveldo objektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų Romos katalikų mūrinė bažnyčia. Vėlyvasis klasicizmas. Pastatyta 1854 m., pagal architekto Karolio Podčašinskio projektą. Po bažnyčios altoriumi esančioje kriptoje palaidotas Antanas Tyzenhauzas[6] ir kiti šios giminės atstovai.
  • Sviatopolkų-Četvertinskių rūmai ir parkas. Neobarokinis rūmų ansamblis buvo pastatytas 1908 m. Vladimiro Sviatopolko Četverinskio rūpesčiu pagal architekto Vladislovo Markonio projektą. Šiuo metu rūmai stovi apleisti.

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]