Walery Wróblewski
| Valerijonas Vrublevskis lenk. Walery Wróblewski | |
|---|---|
| |
| Valerijono Vrublevskio portretas | |
| Gimė | 1836 m. gruodžio 27 d. Žaludkas, Lydos apskritis, Vilniaus gubernija, Rusijos imperija |
| Mirė | 1908 m. rugpjūčio 5 d. (71 metai) Il de Fransas, Prancūzija |
| Palaidotas (-a) | Per Lašezo kapinės |
| Tėvas | Antonas Vrublevskis |
| Motina | Rozalija Jurovska |
| Veikla | lenkų ir gudų politinis veikėjas, 1863 m. sukilimo dalyvis, Paryžiaus komunos dalyvis, generolas |
| Išsilavinimas | Vilniaus gimnazija |
| Alma mater | Sankt Peterburgo miškų institutas |
Valerijonas Vrublevskis (lenk. Walery Antoni Wróblewski, 1836 m. gruodžio 27 d. – 1908 m. rugpjūčio 5 d.) – lenkų ir gudų politinis veikėjas, 1863 m. sukilimo dalyvis, Paryžiaus komunos dalyvis, generolas.
Ankstyvieji gyvenimo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Valerijonas Vrublevskis gimė 1836 m. gruodžio 27 d. Žaludke, Lydos apskrityje bežemio lenkų bajoro Antono Vrublevskio ir Rozalijos iš Jurovskių šeimoje. Jo tėvas dirbo girininku, vėliau iždininku pas kunigaikštį Konstantiną Tyzenhauzą.[1][2][3]
Nuo 1844 m. Valerijonas Vrublevskis išvyko mokytis į Vilnių, 1853 m. jis baigė Vilniaus gimnaziją ir įstojo į Sankt Peterburgo miškų institutą. Studijų metais jis dalyvavo studentų judėjime, buvo nelegalios revoliucinės draugijos, kuriai vadovavo Zigmantas Sierakauskas ir Jaroslavas Dambrovskis, nariu.[1][2][4][3]
1861 m. Vrublevskis, kaip leitenantas, Miškų jegerių mokyklos inspektoriaus buvo išsiųstas į Sokulkos kaimą, Gardino gubernijoje (dabartinė Lenkija). 1861–1862 m. jis aktyviai dalyvavo, kuriant nelegalią revoliucinę organizaciją Gardino gubernijoje ir vykdė propagandą tarp mokyklos mokinių. Kartu su Konstantinu Kalinausku Vrublevskis redagavo, spausdino ir platino nelegalų revoliucinį-demokratinį laikraštį „Mużyckaja prauda“.[1][2]
Dalyvavimas 1863 m. sukilime[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1863–1864 m. sukilimo metu Valerijonas Vrublevskis buvo aktyvus raudonųjų, kairiojo revoliucinio judėjimo sparno, idėjų šalininkas ir artimas Konstantino Kalinausko sąjungininkas. Nuo 1863 m. balandžio 24 d. iki spalio 28 d. Valerijus Vrublevskis vadovavo didžiausiam (apie 400 kovotojų) sukilėlių būriui Gardino gubernijoje. Nuo 1863 m. rugpjūčio 15 d. iki spalio 28 d. kaip turintis brigados generolo laipsnį jis buvo visų sukilėlių Gardino apskrityje vyriausiasis vadas.[1][2]
Įgudęs karybos mene Vrublevskis palaikė aktyvų partizaninį karą prieš Rusijos kariuomenę daug ilgiau negu daugelyje kitų sukilimo paveiktų Šiaurės Vakarų krašto regionų. Tačiau po galutinio sukilimo pralaimėjimo Vrublevskis pasitraukė į Varšuvą.[1][2]
Generolas Romualdas Traugutas paskyrė Vrublevskį Liublino ir Palenkės vaivadijų komisaru ir paskyrė jam užduotį atgaivinti ten nykstantį sukilėlių judėjimą. Tačiau 1864 m. sausio 9 d., žygiuojant su kavalerijos būriu nuo Vepšo upės, netoli Kotsko, prie Ustinovo kaimo, būrį užpuolė kazokai. Kautynėse Vrublevskis buvo sunkiai sužeistas (du kartus su kalaviju į galvą ir vieną kartą į dešinį petį), tačiau, nepaisant rimtų žaizdų, jis išgyveno. Kazokai Vrublevskį palaikė negyvu, paliko jį mūšio lauke, tačiau netrukus jį pusiau gyvą surado valstiečiai, prijaučiantys sukilėliams, ir paslėpė vieno iš jų tvarte.[1][2]
Po kurio laiko atsigavusiam Vrublevskiui pavyko persikelti į „Zavepshitsa“ dvarą, kurį valdė Boleslava Skladovska (Marijos Sklodovskos–Kiuri teta). Ji paslėpė Valerijoną Vrublevskį. 1864 m. liepos mėn. persirengęs Vrublevskis sugebėjo ištrūkti į Galiciją, kuri tuo metu buvo Austrijos valdžioje. Valerijonas Vrublevskis in absentia buvo nuteistas mirties bausme, taip pat buvo nuspręsta konfiskuoti visą jam priklausantį turtą Rusijos imperijoje. 1864 m. pabaigoje Vrublevskis emigravo į Prancūziją.[1][2]
Gyvenimas Paryžiuje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
.jpg)
Paryžiuje Valerijonas Vrublevskis dirbo mokytoju, vėliau – žibintininku. Nuo 1865 m. jis vadovavo Baltarusijos ir Lenkijos emigrantų demokratinėms organizacijoms. 1867 m. jis įstojo į Prancūzijos nacionalinę gvardiją.[5][6][7]
Kai 1871 m. kovo 18 d. Prancūzijoje įvyko revoliucija ir buvo suformuota Paryžiaus komunos vyriausybė, Vrublevskis, kaip ir daugelis jo tautiečių, aktyviai rėmė paryžiečių revoliucinius siekius. Kaip pulkininkas (laipsnį gavo sukilimo išvakarėse) Vrublevskis komunos vadovybei pasiūlė savo tarnybą ir karinių veiksmų planą.[3][5][6][7]
Netrukus Valerijonas Vrublevskis buvo pakeltas į generolus, jis vadovavo vienai iš trijų revoliucinių būrių, kurie gynė pietinę Paryžiaus dalį. Mūšyje Vrublevskis pasirodė esąs sumanus, apdairus vadas ir kovojo savo būrio priešakyje iki paskutinės Paryžiaus komunos dienos. 1871 m. naktį, iš gegužės 27 d. į 28 d. jis paleido savo karius keliauti namo, kadangi revoliucija buvo pralaimėta.[3][5][6][7]
1871 m. rugpjūčio mėn. su padirbtu pasu Valerijus Vrublevskis persikėlė į Didžiąją Britaniją, kur artimiau susipažino su Karlu Marksu ir Frydrichu Engelsu. Tuo metu Vrublevskiui buvo pašlijusi sveikata dėl daugybės gautų mūšiuose sužalojimų. Vrublevskis stengėsi išvengti dešinės rankos amputacijos.[3][5][6][7]
Po pasveikimo Londono universiteto ligoninėje Vrublevskis įstojo į I Internacionalą. 1871 m. spalio mėn. jį išrinko I Internacionalo Generalinės tarybos nariu, Pirmosios tarptautinės tarybos generaliniu tarybos nariu, Lenkijos korespondentu–sekretoriumi. 1872 m. gegužės 28 d. Prancūzijos vyriausybė nuteisė jį mirties bausme, nedalyvaujant. Internacionalo idėjas Vrublevskis platino savo sukurtoje Londone organizacijoje „Lenkijos žmonės“. 1871–1872 m. Vrublevskis buvo teisminės („arbitražo“) komisijos, kuri nagrinėjo konfliktus tarp I Internacionalo narių, pirmininkas. Palaikė Marksą ir Engelsą prieš Michailą Bakuniną.[3][5][6][7]
Žlugus I Internacionalui ir išsiskirsčius organizacijai „Lenkijos žmonės“, 1876 m. Vrublevskis persikėlė į Ženevą. 1878 m. jis nelegaliai atvyko į Rusijos imperiją (Odesa, Sankt Peterburgas), susitiko su organizacijos „Народная воля“ nariais. Kai Prancūzijos vyriausybė paskelbė amnestiją Paryžiaus komunos dalyviams, 1885 m. Vrublevskis sugrįžo į Prancūziją ir apsigyveno Nicoje.[3][5][6][7]
1901 m. Prancūzijos vyriausybė Vrublevskiui netgi skyrė pensiją. Paskutinius gyvenimo metus jis praleido Varvilyje (netoli Paryžiaus) buvusio komunos dalyvio ir tautiečio G. Genšinskio namuose. Valerijonas Vrublevskis buvo palaidotas Paryžiuje Per Lašezo kapinėse, prie Paryžiaus komunos dalyvių sienos. Ant antkapio užrašas: „Lenkijos sūnui didvyriui – Paryžiaus žmonės“.[3][6][7]
Valerijono Vrublevskio garbei pavadintos gatvės Katovicuose, Breste ir Gardine.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 Leonard Dubacki. Walery Wrublewski. w piśmie „Przegląd Socjalistyczny” nr 1(22)/2009.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 Zlotorzycka M. Walery Wróblewski. – Варшава, 1948.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 3,7 L. Ciołkoszowa, Generał Walery Wróblewski, Paryż 1952.
- ↑ Санкт-Петербург. Петроград. Ленинград: Энциклопедический справочник / Ред. коллегия: Белова Л. Н., Булдаков Г. Н., Дегтярев А. Я. и др.. – М.: Большая Российская Энциклопедия, 1992.
- ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 5,5 Лурье А.Я. Портреты деятелей Парижской Коммуны. – М., 1956.
- ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 6,5 6,6 Wiesław Śladkowski: Wysepka polska we Francji. U Marii i Henryka Gierszyńskich w Ouarville, 1878–1930. Lublin: Wydawnictwo UMCS, 2005, s. 131. ISBN 83-227-2385-7.
- ↑ 7,0 7,1 7,2 7,3 7,4 7,5 7,6 Bernard Noël, Dictionnaire de la Commune, Flammarion, collection Champs, 1978.