Vincas Krėvė-Mickevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Matiia (aptarimas | indėlis)
147 keitimai
S Atmestas 78.60.8.156 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Powermelon keitimas)
Eilutė 34: Eilutė 34:
[[Vaizdas:KrėvėMickevičiusV.jpg|thumb|180px|Vincas Krėvė-Mickevičius 1920 m. Lietuvos albumas]]
[[Vaizdas:KrėvėMickevičiusV.jpg|thumb|180px|Vincas Krėvė-Mickevičius 1920 m. Lietuvos albumas]]
[[Vaizdas:VKreve.jpg|thumb|180px|Vincas Mickevičius]]
[[Vaizdas:VKreve.jpg|thumb|180px|Vincas Mickevičius]]
'''Vincas Krėvė-Mickevičius ''' ([[1882]] m. [[spalio 19]] d. [[Subartonys]]e, [[Merkinės valsčius]], [[Alytaus apskritis]], Lietuvoje – [[1954]] m. [[liepos 7]] d. [[Pensilvanija]], [[JAV]]) – Lietuvos prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, politinis veikėjas.

== Biografija ==
Senelis buvo kilęs iš [[Nedingė]]s. Kaime Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis, todėl Vincas Mickevičius šią pavardę pasirinko [[slapyvardis|slapyvardžiu]]. Rašytojas ilgą laiką vadinosi dviguba pavarde (Vincas Krėvė-Mickevičius), o [[JAV|Amerikoje]] jau ir oficialiai vadinosi tik ''Vincu Krėve''.

=== Studijų metai ===
V. Krėvė mokėsi pas kaimo mokytoją, vėliau – [[Merkinės Vinco Krėvės gimnazija|Merkinės mokykloje]]. Pasimokęs privačiai Vilniuje, [[Sankt Peterburgas|Peterburge]] išlaikė 4 gimnazijos klasių egzaminus ir [[1900]] m. įstojo į [[Vilniaus kunigų seminarija|Vilniaus kunigų seminariją]], kurioje mokėsi 2 metus, bet dėl nesutarimų su seminarijos vadovybe iš jos pasitraukė. <ref>http://www.lle.lt/FMPro?-db=lle2004.fp5&-format=detail.htm&-lay=straipsnis&-op=eq&ID=1190&-find=</ref>

[[1904]] m. [[Kazanė]]s I-oje gimnazijoje gavo brandos atestatą ir tais pačiais metais pradėjo studijas [[Kijevo universitetas|Kijevo universiteto]] Filologijos-filosofijos skyriuje, studijavo slavistiką. 1904 m. parašė pirmąjį apsakymą „Miglos“, kūrė eilėraščius lenkų kalba. [[1905]] m. universitetas buvo uždarytas, V. Krėvė persikėlė į [[Lvovo universitetas|Lvovo universitetą]] [[Galicija|Galicijoje]] ([[Austrija]]), nenutraukdamas ryšių su Kijevo universitetu.

[[1908]] m. baigė Lvovo universitetą filosofijos daktaro laipsniu, išlaikė valstybinius egzaminus Kijevo universitete, pelnė aukso medalį už darbą „Indoeuropiečių protėvynė“, buvo pakviestas ruoštis profesūrai. Dėl mažo atlyginimo iš universiteto išėjo. <ref>Rokas Subačius. [[Dramatiškos biografijos]]. – Vilnius: Mintis, 2005. – 443 p.: iliustr. – ISBN 5-417-00887-7 – 47-63 p.</ref>

[[1909]] m. išvyko į [[Užkaukazė|Užkaukazę]]. [[Baku]] miesto realinėje mokykloje dėstė rusų kalbą ir literatūrą, skaitė paskaitas apie [[budizmas|budizmą]]. Vasaromis parvykdavo į tėviškę rinkti liaudies dainų ir padavimų. [[1911]] m. prisidėjo prie Baku liaudies universiteto steigimo. [[1913]] m. Kijevo universitete apgynė disertaciją apie [[Buda|Budos]] ir Pratjekabudos vardų kilmę, gavo lyginamosios kalbotyros magistro laipsnį.

[[1913]] m. [[rugpjūčio 24]] d. [[Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia|Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje]] susituokė su žydų kilmės buvusia mokine Rebeka Karak. [[1PK|Pirmojo pasaulinio karo]] metais aktyviai veikė Baku socialistų revoliucionierių (eserų) partijoje, redagavo jos laikraštį „Znamia truda“. [[1919]] m. paskirtas Lietuvos konsulu [[Azerbaidžanas|Azerbaidžane]].

=== Mokslinė veikla ===
[[1920]] m. gegužės mėn. su žmona ir šešiamete dukra grįžęs iš Baku, įsikūrė [[Kaunas|Kaune]]. Dirbo Švietimo ministerijos [[Knygų leidimo komisija|Knygų leidimo komisijoje]] sekretoriumi. [[1922]] m. paskirtas [[VDU|Lietuvos universiteto]] ordinariniu profesoriumi, organizavo Slavų literatūros ir kalbų katedrą. [[1925]]–[[1937]] m. Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. Skaitė visuotinės literatūros istoriją.

Įsteigė ir [[1920]]–[[1923]] m. redagavo literatūrinį žurnalą „[[Skaitymai]]“. [[1924]] m. V. Krėvės iniciatyva įsteigtas savaitinis žurnalas „Lietuvis“. Redagavo tęstinius leidinius: [[1924]]–[[1931]] m. – „[[Tauta ir žodis]]“, [[1930]]–[[1931]] m. – [[Gaisai (žurnalas)|„Gaisai“]], [[1930]]–[[1940]] m. – „[[Darbai ir dienos]]“, [[1930]]–[[1935]] m. – „[[Mūsų tautosaka]]“, [[1940]] m. – [[Dienovidis (Kaunas)|„Dienovidis“]] ir kt. Dalyvavo [[Lietuvių meno kūrėjų draugija|Lietuvių meno kūrėjų]] bei [[Lietuvių rašytojų draugija|Lietuvių rašytojų draugijų]] veikloje. Pastarajai vadovavo [[1938]]–[[1940]] m. {{šaltinis|{{ŽE|245-246}}}}

Rinko liaudies kūrybą, ją publikavo, vadovavo [[VDU]] tautosakos komisijai. Šalia kūrinių: „Šarūnas“ (1911 m.), orientalistinės apysakos „Pratjekabuda“ (1913 m.), „Žentas“ (1922 m.), „Skirgaila“ (rusų k., 1922 m.), „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ ([[1912]] m.), „Raganius“ (1939 m.), [[apsakymas|apsakymų]] rinkinio „Šiaudinėj pastogėj“ (1922 m.), parengė tautosakos rinkinius: „Dainavos krašto liaudies dainos“ (1924 m.), „Sparnuočiai liaudies padavimuose“ ([[1933]] m.), „Patarlės ir priežodžiai“ (3 t., [[1934]]–[[1937]] m.) ir kt. Buvo išleisti V. Krėvės „Raštai“ (10 t., [[1921]]–[[1930]] m.). Nors ir atsisakęs dvasininko kelio, toliau domėjosi religija, ypač jos kilme, pradine krikščionybės forma. Nuo [[1907]] m. iki gyvenimo pabaigos rašė [[Biblija|Biblijos]] motyvais pagrįstą kūrinį „Dangaus ir žemės sūnūs“.

[[1938]] m. [[Latvijos universitetas]] suteikė V. Krėvei garbės daktaro vardą.

=== Visuomeninė ir politinė veikla ===

[[Vaizdas:Liaud vyr.jpg|thumb|240px|„Liaudies vyriausybė“ (V. Krėvė antras iš kairės). 1940 m. birželio 17 d.]]
Aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Organizavo [[Klaipėdos sukilimas|Klaipėdos sukilimą]], prijungiant [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos kraštą]] prie Lietuvos, važiavo į [[Vokietija|Vokietiją]], su kariuomenės vadu Hansu von Sektu [[Berlynas|Berlyne]] derėjosi dėl ginklų ir šaudmenų įsigijimo. Tuometinė Lietuvos vyriausybė viešai visiškai atsiribojo nuo sukilimo idėjos, tačiau slaptai kariuomenėje rengė „Ypatingos paskirties rinktinę“, kuri vėliau vadovavo sukilimui, o V. Krėvė, kaip visumeninės organizacijos – Šaulių sąjungos pirminikas prisiėmė visą atsakomybę ir drąsiai organizavo Klaipėdos sukilimą. [[1923]] m. [[sausio 15]] d. iš Klaipėdos išvyta [[Prancūzija|Prancūzijos]] kariuomenė, kuri čia buvo įvesta [[1919]] m. [[Versalio taikos sutartis|Versalio sutarties]] išdavoje. Ministro pirmininko Ernesto Galvanausko ir Vinco Krėvės išmintingumo ir organizuotumo dėka, Klaipėdos kraštas 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencijoje buvo de jure pripažintas Lietuvai.

Draugavo su [[Antanas Smetona|Antanu Smetona]], [[Juozas Tumas-Vaižgantas|Juozu Tumu]] ir [[Augustinas Voldemaras|Augustinu Voldemaru]]. 1922–1924 m. (dvi kadencijas) buvo renkamas [[Lietuvos šaulių sąjunga|Lietuvos šaulių sąjungos]] (LŠS) pirmininku. Vienas iš Tautininkų sąjungos ir partijos programos kūrėjų. 1924–[[1925]] m. pirmasis [[LTS|Tautininkų sąjungos]] centro valdybos pirmininkas. <ref>[http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=34691 Lietuvių tautininkų sąjungos programa // Lietuvis, 1924-11-28, Nr. 3, 1-3 psl.]</ref> Du kartus (1922, 1923) Tautos pažangos partijos sąraše ir [[1926]] m. būdamas Tautininkų sąjungos nariu nesėkmingai dalyvavo [[Seimas|Seimo]] rinkimuose . <ref>[http://www.parlamentostudijos.lt/Nr7/7_istorija_tamosaitis.htm Mindaugas Tamošaitis. Seimo veiksnys Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir LTS santykiuose (1920–1926 m.)]</ref>

1923–1924 m. bendradarbiavo su TSRS pasiuntinybe Lietuvoje, tikėdamasis, jog pavyks analogiškas, kaip Klaipėdoje, sukilimas Vilniuje, derėjosi dėl Sovietų Sąjungos pagalbos išvaduojant Lietuvos sostinę Vilnių iš Lenkijos okupacijos. Derybų metu su TSRS pasiuntiniu, diplomatiniais sumetimais buvo pareiškęs, kad Lietuvai geriausia stoti į [[TSRS]], kur „tauta turėtų saugų gyvenimą ir kultūrinę autonomiją“. <ref>[[Zenonas Butkus]]. SSRS intrigos Baltijos šalyse (1920–1940 m.) // Darbai ir dienos, 1998, nr. 7. – 156–157 p.</ref>

Po [[1926 m. gruodžio 17 d. perversmas|1926 m. perversmo]] pasitraukė iš Tautininkų sąjungos, ir kartu tapo vienu didžiausių savo buvusių bendražygių kritiku, nes turėjo vilčių, kad po perversmo su Sovietų sąjungos pagalba bus išvaduotas Vilnius iš Lenkijos okupacijos. [[1936]] m. Ketvirtajame dešimtmetyje įsteigė [[marksizmas|marksistinę]] studentų draugiją „Scientia“. Bendradarbiavo su prokomunistiniais rašytojais bei prisidėjo prie žurnalo „Literatūra“ leidybos, [[Lietuvių draugija TSRS tautų kultūrai pažinti|draugijos TSRS kultūrai pažinti]] valdybos narys.

=== Okupacijų metai ===
[[1940]] m. bolševikams užėmus valdžią Lietuvoje, birželio mėn. „Liaudies vyriausybėje“, prisiekęs l.e. Prezidento pareigas A. Merkiui, buvo paskirtas ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru, vėliau ėjo [[Sąrašas:Lietuvos ministrai pirmininkai#SSRS okupacijos metais|Ministro pirmininko]] pareigas. Tačiau po 1940 m. liepos 1-osios nakties derybų su Sovietų komisaru V. Molotovu, kur jam buvo pareikšta, kad visos Baltijos šalys turi įeiti į Sovietinių respublikų sąjungą, o jei kiltų karas, tai sovietų santvarka įsigaliotų Europoje iki Atlanto, grįžęs iš Maskvos, parašė atsistatydinimo pareiškimą ir iš pareigų pasitraukė.

1940 m. rugpjūčio mėn., perkėlus Humanitarinių mokslų fakultetą iš Kauno į Vilnių, tapo [[Vilniaus universitetas| Vilniaus universiteto]] profesoriumi. 1940 m. [[spalio 1]] d. Liaudies švietimo komisariato paskirtas [[Lituanistikos institutas|Lituanistikos instituto]] direktoriumi. [[1941]] m. [[balandžio 18]] d. išrinktas pirmuoju [[Lietuvos mokslų akademija|LTSR mokslų akademijos]] prezidentu, akademijos Statuto kūrėjas.

Vokiečių okupacijos metais buvo suimtas ir tardomas [[gestapo]], pavojus grėsė ir jo žmonai. [[1942]] m. [[gruodžio 9]] d. patvirtintas Mokslų akademijos nariu tik po to, kai 1942 m. [[rugpjūčio 30]] d. kartu su keliais „Liaudies Seimo“ nariais padarė viešą pareiškimą apie savo veiklą Liaudies vyriausybėje ir neteisėtus Sovietų sąjungos veiksmus Lietuvos atžvilgiu. Vilniaus universitete dėstė iki [[1943]] m. kovo mėn., kai vokiečių okupacinė valdžia uždarė Lietuvos aukštasias mokyklas. Vengdamas suėmimo, slapstėsi pas savo dukterį [[Panemunė (Kaunas)|Panemunėje]] prie Kauno.
1946 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 31a Lietuvos TSR Liaudies komisarų taryba (pirmininkas Mečislovas Gedvilas) pašalino profesorius Vincą Krėvę-Mickevičių ir Mykolą Biržišką iš LTSR Mokslų akademijos tikrųjų narių ir paskelbė juos „tėvynės – Sovietų sąjungos išdavikais“, jo kūryba buvo uždrausta: knygos išimtos iš bibliotekų bei iš mokyklų programų. [7]

=== Emigracijoje ===
[[1944]] m. liepos mėn., vengdamas bolševikų represijų, su šeima pasitraukė į [[Austrija|Austriją]]. [[DP]] (perkeltųjų asmenų) Glasenbacho stovykloje įkūrė lietuvių gimnaziją, buvo jos direktorius. Redagavo žurnalą „Į Tėvynę“. <ref>{{cite web|title=Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus|url=http://www.muziejai.lt/Vilnius/Kreves_muziejus.htm}}</ref>

[[1947]] m. balandžio mėn. persikėlė į Ameriką, apsigyveno [[Filadelfija|Filadelfijoje]], [[Pensilvanija|Pensilvanijos]] universitete dėstė rusų, lenkų, lietuvių kalbas bei lietuvių literatūrą. Mirė [[1954]] m. [[liepos 7]] d. Marple gyvenvietėje netoli Filadelfijos, ištiktas širdies smūgio. [[1992]] m. [[spalio 19]] d. V. Krėvės ir jo žmonos palaikai iš Putnamo lietuvių kapinių Konektikuto valstijoje buvo perkelti į gimtųjų Subartonių kapines.

== Kūryba ==
Literatūrinę kūrybą, eilėraščius, pradėjo spausdinti [[1907]] m. Kijeve [[lenkų kalba]] – poezijos knyga „Frustra“, pasirašė slapyvardžiu Waidelota (Vaidilutė); nuo [[1909]] m. kūrinius spausdino [[lietuvių kalba]]. Vincas Krėvė kūrė labai įvairiais žanrais. Derino realistinį pasaulio vaizdą su romantine dvasia (pavyzdžiui, apsakymas „Skerdžius“), jungė tradicinius lietuvių tautosakos motyvus su Rytų egzotika, rašė istorinius veikalus. Surinko ir paskelbė lietuvių tautosakos, parašė publicistikos kūrinių, straipsnių kultūros klausimais.

[[1924]] m. [[Tautos teatras|Tautos teatre]] pastatytos dramos „Šarūnas“ (rež. [[Antanas Sutkus (1892)|Antanas Sutkus]]) ir „Skirgaila“ (rež. [[Borisas Dauguvietis]]). 1929 m. [[Valstybės teatras|Valstybės teatre]] pastatyta misterija „Likimo keliai“ ir „Šarūnas“ (rež. [[Andrius Oleka-Žilinskas]]). 1931 m. Valstybės teatro gastrolinis „Šarūno“ spektaklis [[Ryga|Rygoje]], Valstybės teatre – drama „Žentas“ (rež. B. Dauguvietis).

== Bibliografija ==

=== Raštai ===
* V. Krėvės raštai: 10 t. – Kaunas; Vilnius: Švyturys, 1921–1930. – 10 t.
* Raštai: 6 t. – [[Boston]], 1956–1961.
* Rinktiniai raštai: 3 t. – Vilnius: Vaga, 1982.

=== Knygos ===
* Gilšė: dzūkų legenda; Bobulės vargai: apsakymas. – Vilnius, 1910
* Šarūnas, Dainavos kunigaikštis: senųjų dienų gyvenimo pasaka. – Vilnius, 1911.
* Milžinkapis: Dainavos šalies padavimas. – Vilnius, 1912.
* Užkeikta merga: Dainavos šalies padavimas. – Vilnius, 1912.
* Dainavos šalies senų žmonių padavimai. – Vilnius, 1912.
* Užburtas kalnas: Dainavos šalies padavimas. – Vilnius, 1913.
* Patjekabuddha: Šventųjų Gango vilnių pasaka. – Vilnius, 1913.
* Dainavos šalies senų žmonių padavimai. – Kaunas, Vilnius, 1921.
* Skirgailo: drama iz žizni Litvy XIV veka. – Vilna: Aurora, 1922. – 105 p. (rusų k.)
* Žentas: drama. – Kaunas, 1922.
* Dainavos krašto liaudies dainos prof. V. Krėvės-Mickevičiaus surinktos. – Kaunas, 1924.
* Indoeuropiečių protėvynė. – Kaunas, Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys. – 1927. – 146 p.
* Aitvaras liaudies padavimuose. – Kaunas: Humanitarinių mokslų fakultetas, 1933. – 156 p.
* Milžinkapis; Užkeikta merga. – Kaunas: [[Spaudos fondas]], 1933. – 59 p.
* Sena pasaka apie narsųjį kunigaikštį Margirį Punios valdovą. – Kaunas: Spaudos fondas, 1933. – 92 p.
* Sparnuočiai liaudies padavimuose. – Kaunas, 1933.
* Dzūkų poringės. – Kaunas: Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, 1934. – 189 p.
* Patarlės ir priežodžiai: 3 t. – Kaunas, 1934–1937.
* Mindaugo mirtis: drama. – Kaunas, 1935.
* Mūsų tautosaka ir gyvenimas. – Kaunas, 1935.
* Skirgaila. – Kaunas, 1938.
* Raganius: prieškarinių laikų sodžiaus gyvenimo šešėliai: apysaka. – Kaunas, 1939.
* Šiaudinėj pastogėj: apysakos. – Kaunas: [[Sakalas (leidykla)|Sakalas]], 1940. – 316 p.
* Žentas: drama. – Kaunas, 1941.
* Sena pasaka apie narsųjį kunigaikštį Margirį, Punios valdovą. – Maskva, 1942.
* Miglose: iš priešbolševikinių laikų reportažas: romanas. – Kaunas, 1944.
* Dainavos šalies senų žmonių padavimai. – Schweinfut: Tėviškė, 1948. – 221 p.
* Raganius: prieškarinių laikų sodžiaus gyvenimo šešėliai. – [[Augsburg]], 1948. – 192 p.
* Šiaudinėj pastogėj: apysakos. – Augsburg: Suduva, 1948. – 315 p.
* Dangaus ir žemės sūnūs; Žemės vingiais. – Augsburg: Sūduva, 1949. – 206 p.
* Rytų pasakos. – [[Chicago]]: Terra, 1954. – 216 p.
* Apsakymai ir padavimai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955. – 278 p.
* Žentas. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956. – 171 p.
* Dainavos šalies senų žmonių padavimai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. – 252 p.
* Raganius: prieškarinių laikų sodžiaus gyvenimo šešėliai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958. – 278 p.
* Vincas Krėvė: rinktinė (Mokinio biblioteka). – Kaunas: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla, 1958. – 184 p.
* Šiaudinėj pastogėj: apsakymai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1964. – 237 p.
* Likimo žaismas: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1965. – 270 p.
* The Temptation: Pagunda: apysaka (vertė R. Sealey). – New York: Manyland books, 1965 (anglų k.)
* Bedievis. – Vilnius: Vaga, 1966. – 47 p.
* Šarūnas Dainavos kunigaikštis; Senųjų dienų gyvenimo pasaka. – Vilnius: Vaga, 1966. – 479 p.
* Skirgaila; Mindaugo mirtis: istorinės dramos. – Vilnius: Vaga, 1967. – 215 p.
* Bobulės vargai: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1968. – 167 p.
* Raganius; Žentas: apysakos. – Vilnius: Vaga, 1968. – 317 p.
* Aitvaras: padavimai. – Vilnius: Vaga, 1970. – 68 p.
* Daina apie arą; Užkeikta merga. – Chicago, 1970.
* Dainavos šalies senų žmonių padavimai. – Vilnius: Vaga, 1970. – 217 p.
* Predanija Dainavskoj stariny (vertė A. Rolnik). – Moskva: Chudožestvennaja literatura, 1973. – 253 p. (rusų k.)
* Skerdžius: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1974. – 437 p.
* Bobulės vargai: rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1977. – 195 p.
* Skirgaila: 4 dalių istorijos drama iš senovės lietuvių gyvenimo (Mokinio biblioteka). – Kaunas: Šviesa, 1978. – 110 p.
* Raganius: prieškarinių laikų sodžiaus gyvenimo šešėliai: apysaka. – Vilnius: Vaga, 1982. – 167 p.
* Skirgaila: 4 d. istorijos drama iš senovės lietuvių gyvenimo (Mokinio biblioteka). – Kaunas: Šviesa, 1983. – 118 p.
* Dainavos šalies senų žmonių padavimai (Mokinio biblioteka). – Kaunas: Šviesa, 1985. – 165 p.
* Dangaus ir žemės sūnūs. – Vilnius: Vaga, 1987. – 740 p.
* Dangus aukštai, ant žemės kietai: patarlės ir priežodžiai (spaudai parengė L. Nekrošienė). – Vilnius, 1991.
* Dainavos šalies senų žmonių padavimai. – Vilnius: Vyturys, 1992. – 174 p.
* Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė: atsiminimai (sp. parengė A. Zalatorius). – Vilnius: Mintis, 1992. – 130 p.
* Miglose: iš priešbolševikinių laikų reportažas. – Vilnius: Mintis, 1993. – 329 p.
* Skirgaila: keturių dalių istorijos drama iš senovės lietuvių gyvenimo (Skaitinių serija; 3). – V.: Baltos lankos, 1995. – 145 p.
* Šiaudinėj pastogėj: apsakymai (Skaitinių serija; 25). – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – 207 p.
* Raganius: prieškarinių laikų sodžiaus gyvenimo šešėliai (Skaitinių serija; 26). – Vilnius: Baltos lankos, 1999. – 164 p.
* Pratjekabuda: Rytų pasakos.- Vilnius: Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis butas-muziejus, Petro ofsetas, 2008. -200 p.
* Azerstano šalis [Azəristan ölkəsi – azerų kalba, vertė Mahir Hemzeyev]. Bakı: „Mütərcim“, 2010, 123 p. ref>http://www.rasyk.lt/index.php
* Pagunda. (Apysaka. Atsiminimai. Atsitikimai). Knygos sudarytojas Vladas Turčinavičius. – Vilnius: Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis butas-muziejus, „Spaudmeta“, 2013.- 228 p.

== Atminimo įamžinimas ==
[[Vaizdas:Vincas Kreve-Mickevicius museum at Vilnius Lithuania.JPG|thumb|250px|Memorialinis muziejus Vilniuje, Tauro g. 10.]]
* [[1966]] m. Subartonių kaime įkurtas rašytojo memorialinis muziejus. Prie sodybos stovi seno ąžuolo kamienas, kuriame liaudies meistro Ipolito Užkurnio išskaptuotas V. Krėvės bareljefas.
* [[1967]] m. ant rašytojo namo [[Žaliakalnis|Žaliakalnyje]] (Vydūno al. 47) atidengta atminimo lenta.
* [[1978]] m. ant namo [[Kauno senamiestis|Kauno senamiestyje]] (Vilniaus g. 29) atidengta memorialinė lenta.
* [[1988]] m. [[spalio 24]] d. Lietuvos SSR Mokslų akademijos prezidiumas sugrąžino akademiko vardą.
* [[1989]] m. [[Merkinės Vinco Krėvės gimnazija|Merkinės vidurinei mokyklai]] suteiktas V. Krėvės vardas. [[1994]] m. prie mokyklos pastatytas paminklas. Rašytojo vardu yra pavadinta [[Varėna|Varėnos]] miesto gatvė. <ref>http://metskaitlius.blogspot.com/2010/10/vincas-kreve-mickevicius.html</ref>
* 1989 m. Kaune, Dainavos mikrorajone prospektas pavadintas Vinco Krėvės vardu.
* [[1992]] m. prie namo Vilniuje, Tauro g. 10, atidengta paminklinė lenta čia gyvenusiems rašytojams, tarp jų ir V. Krėvei (skulpt. Antanas Žukauskas).
* [[1997]] m. bute Vilniuje, Tauro g. 10-1, kuriame nuo 1940 m. iki 1944 m. gyveno V. Krėvė, atidarytas memorialinis muziejus. Čia pastatytas rašytojo biustas (skulpt. Jonas Naruševičius). <ref>http://www.vilnijosvartai.lt/personalities/view/?id=18</ref>
* 1997 m. [[gruodžio 18]] d. minint rašytojo 115-ąsias gimimo metines, Lietuvos MA įsteigė Vinco Krėvės literatūrinę premiją. Pirmuoju jos laureatu tapo [[Albertas Zalatorius]].
* [[2002]] m. VDU Humanitarinių mokslų fakultete (Donelaičio g. 52) 322 auditorija pavadinta Vinco Krėvės-Mickevičiaus vardu. <ref>http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=KR%CBV%CB%20VINCAS,%20tikroji%20pavard%EB%20Mickevi%E8ius</ref>

== Šaltiniai ==
{{ref}}

== Nuorodos ==
* [http://aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=5529&Itemid=380 Antanas Vaičiulaitis: Vincas Krėve // Aidai, 1952, nr. 9, 390 psl.]
* [http://antologija.lt/texts/32/main_l.html Lietuvių literatūros antologija. Vincas Krėvė: ''Šiaudinėj pastogėj'']
* [http://www.vdu.lt/Leidiniai/DarbaiIrDienos/SistemineR/T1-10.html V. Krėvės redaguotas leidinys „Darbai ir dienos“]
* [http://www.vilniausmuziejai.lt/kreve/kreve.htm Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus|Oficiali svetainė]
* [http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=45&Itemid=68 Šarūnas Pusčius. Tautinio atgimimo šaukliai]
* [http://aidai.us/index.php?option=com_content&view=category&layout=blog&id=384&Itemid=435 „Aidai“, 1957-11-09]
* [http://www.lzinios.lt/lt/2010-10-22/istorija/naivumo_kaina.html Aras Lukšas. Naivumo kaina // Lietuvos žinios, 2010-10-22, Nr. 242 (12771)]

{{start box}}
{{s-off}}
|-
{{succession box | before = [[Justas Paleckis]]| title = [[Sąrašas:Lietuvos ministrai pirmininkai|Lietuvos ministras pirmininkas]]|years = [[1940]] m. | after = [[Mečislovas Gedvilas]]}}
{{end box}}


{{DEFAULTSORT:Krėvė-Mickevičius}}
{{DEFAULTSORT:Krėvė-Mickevičius}}

19:08, 8 gruodžio 2015 versija

Vincas Krėvė-Mickevičius
Gimė 1882 m. spalio 19 d.
Subartonys, Merkinės valsčius
Mirė 1954 m. liepos 7 d. (71 metai)
Pensilvanija, JAV
Tėvas Juozas Mickevičius
Motina Marė Rozalija Kinderaitė-Mickevičienė
Sutuoktinis (-ė) Marija Ona Rebeka Karak - Mickevičienė
Vaikai Ona Aldona Krėvaitė-Mošinskienė
Veikla prozininkas, dramaturgas, politinis veikėjas
Partija 1924 m. Lietuvių tautininkų sąjunga
Alma mater 1908 m. Lvovo universitetas
Vikiteka Vincas Krėvė-Mickevičius
Vincas Krėvė-Mickevičius 1920 m. Lietuvos albumas
Vincas Mickevičius

Vincas Krėvė-Mickevičius (1882 m. spalio 19 d. Subartonyse, Merkinės valsčius, Alytaus apskritis, Lietuvoje – 1954 m. liepos 7 d. Pensilvanija, JAV) – Lietuvos prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, politinis veikėjas.

Biografija

Senelis buvo kilęs iš Nedingės. Kaime Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis, todėl Vincas Mickevičius šią pavardę pasirinko slapyvardžiu. Rašytojas ilgą laiką vadinosi dviguba pavarde (Vincas Krėvė-Mickevičius), o Amerikoje jau ir oficialiai vadinosi tik Vincu Krėve.

Studijų metai

V. Krėvė mokėsi pas kaimo mokytoją, vėliau – Merkinės mokykloje. Pasimokęs privačiai Vilniuje, Peterburge išlaikė 4 gimnazijos klasių egzaminus ir 1900 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurioje mokėsi 2 metus, bet dėl nesutarimų su seminarijos vadovybe iš jos pasitraukė. [1]

1904 m. Kazanės I-oje gimnazijoje gavo brandos atestatą ir tais pačiais metais pradėjo studijas Kijevo universiteto Filologijos-filosofijos skyriuje, studijavo slavistiką. 1904 m. parašė pirmąjį apsakymą „Miglos“, kūrė eilėraščius lenkų kalba. 1905 m. universitetas buvo uždarytas, V. Krėvė persikėlė į Lvovo universitetą Galicijoje (Austrija), nenutraukdamas ryšių su Kijevo universitetu.

1908 m. baigė Lvovo universitetą filosofijos daktaro laipsniu, išlaikė valstybinius egzaminus Kijevo universitete, pelnė aukso medalį už darbą „Indoeuropiečių protėvynė“, buvo pakviestas ruoštis profesūrai. Dėl mažo atlyginimo iš universiteto išėjo. [2]

1909 m. išvyko į Užkaukazę. Baku miesto realinėje mokykloje dėstė rusų kalbą ir literatūrą, skaitė paskaitas apie budizmą. Vasaromis parvykdavo į tėviškę rinkti liaudies dainų ir padavimų. 1911 m. prisidėjo prie Baku liaudies universiteto steigimo. 1913 m. Kijevo universitete apgynė disertaciją apie Budos ir Pratjekabudos vardų kilmę, gavo lyginamosios kalbotyros magistro laipsnį.

1913 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje susituokė su žydų kilmės buvusia mokine Rebeka Karak. Pirmojo pasaulinio karo metais aktyviai veikė Baku socialistų revoliucionierių (eserų) partijoje, redagavo jos laikraštį „Znamia truda“. 1919 m. paskirtas Lietuvos konsulu Azerbaidžane.

Mokslinė veikla

1920 m. gegužės mėn. su žmona ir šešiamete dukra grįžęs iš Baku, įsikūrė Kaune. Dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje sekretoriumi. 1922 m. paskirtas Lietuvos universiteto ordinariniu profesoriumi, organizavo Slavų literatūros ir kalbų katedrą. 1925–1937 m. Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. Skaitė visuotinės literatūros istoriją.

Įsteigė ir 1920–1923 m. redagavo literatūrinį žurnalą „Skaitymai“. 1924 m. V. Krėvės iniciatyva įsteigtas savaitinis žurnalas „Lietuvis“. Redagavo tęstinius leidinius: 1924–1931 m. – „Tauta ir žodis“, 1930–1931 m. – „Gaisai“, 1930–1940 m. – „Darbai ir dienos“, 1930–1935 m. – „Mūsų tautosaka“, 1940 m. – „Dienovidis“ ir kt. Dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų bei Lietuvių rašytojų draugijų veikloje. Pastarajai vadovavo 1938–1940 m. [reikalingas šaltinis]

Rinko liaudies kūrybą, ją publikavo, vadovavo VDU tautosakos komisijai. Šalia kūrinių: „Šarūnas“ (1911 m.), orientalistinės apysakos „Pratjekabuda“ (1913 m.), „Žentas“ (1922 m.), „Skirgaila“ (rusų k., 1922 m.), „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1912 m.), „Raganius“ (1939 m.), apsakymų rinkinio „Šiaudinėj pastogėj“ (1922 m.), parengė tautosakos rinkinius: „Dainavos krašto liaudies dainos“ (1924 m.), „Sparnuočiai liaudies padavimuose“ (1933 m.), „Patarlės ir priežodžiai“ (3 t., 1934–1937 m.) ir kt. Buvo išleisti V. Krėvės „Raštai“ (10 t., 1921–1930 m.). Nors ir atsisakęs dvasininko kelio, toliau domėjosi religija, ypač jos kilme, pradine krikščionybės forma. Nuo 1907 m. iki gyvenimo pabaigos rašė Biblijos motyvais pagrįstą kūrinį „Dangaus ir žemės sūnūs“.

1938 m. Latvijos universitetas suteikė V. Krėvei garbės daktaro vardą.

Visuomeninė ir politinė veikla

„Liaudies vyriausybė“ (V. Krėvė antras iš kairės). 1940 m. birželio 17 d.

Aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Organizavo Klaipėdos sukilimą, prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, važiavo į Vokietiją, su kariuomenės vadu Hansu von Sektu Berlyne derėjosi dėl ginklų ir šaudmenų įsigijimo. Tuometinė Lietuvos vyriausybė viešai visiškai atsiribojo nuo sukilimo idėjos, tačiau slaptai kariuomenėje rengė „Ypatingos paskirties rinktinę“, kuri vėliau vadovavo sukilimui, o V. Krėvė, kaip visumeninės organizacijos – Šaulių sąjungos pirminikas prisiėmė visą atsakomybę ir drąsiai organizavo Klaipėdos sukilimą. 1923 m. sausio 15 d. iš Klaipėdos išvyta Prancūzijos kariuomenė, kuri čia buvo įvesta 1919 m. Versalio sutarties išdavoje. Ministro pirmininko Ernesto Galvanausko ir Vinco Krėvės išmintingumo ir organizuotumo dėka, Klaipėdos kraštas 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencijoje buvo de jure pripažintas Lietuvai.

Draugavo su Antanu Smetona, Juozu Tumu ir Augustinu Voldemaru. 1922–1924 m. (dvi kadencijas) buvo renkamas Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) pirmininku. Vienas iš Tautininkų sąjungos ir partijos programos kūrėjų. 1924–1925 m. pirmasis Tautininkų sąjungos centro valdybos pirmininkas. [3] Du kartus (1922, 1923) Tautos pažangos partijos sąraše ir 1926 m. būdamas Tautininkų sąjungos nariu nesėkmingai dalyvavo Seimo rinkimuose . [4]

1923–1924 m. bendradarbiavo su TSRS pasiuntinybe Lietuvoje, tikėdamasis, jog pavyks analogiškas, kaip Klaipėdoje, sukilimas Vilniuje, derėjosi dėl Sovietų Sąjungos pagalbos išvaduojant Lietuvos sostinę Vilnių iš Lenkijos okupacijos. Derybų metu su TSRS pasiuntiniu, diplomatiniais sumetimais buvo pareiškęs, kad Lietuvai geriausia stoti į TSRS, kur „tauta turėtų saugų gyvenimą ir kultūrinę autonomiją“. [5]

Po 1926 m. perversmo pasitraukė iš Tautininkų sąjungos, ir kartu tapo vienu didžiausių savo buvusių bendražygių kritiku, nes turėjo vilčių, kad po perversmo su Sovietų sąjungos pagalba bus išvaduotas Vilnius iš Lenkijos okupacijos. 1936 m. Ketvirtajame dešimtmetyje įsteigė marksistinę studentų draugiją „Scientia“. Bendradarbiavo su prokomunistiniais rašytojais bei prisidėjo prie žurnalo „Literatūra“ leidybos, draugijos TSRS kultūrai pažinti valdybos narys.

Okupacijų metai

1940 m. bolševikams užėmus valdžią Lietuvoje, birželio mėn. „Liaudies vyriausybėje“, prisiekęs l.e. Prezidento pareigas A. Merkiui, buvo paskirtas ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru, vėliau ėjo Ministro pirmininko pareigas. Tačiau po 1940 m. liepos 1-osios nakties derybų su Sovietų komisaru V. Molotovu, kur jam buvo pareikšta, kad visos Baltijos šalys turi įeiti į Sovietinių respublikų sąjungą, o jei kiltų karas, tai sovietų santvarka įsigaliotų Europoje iki Atlanto, grįžęs iš Maskvos, parašė atsistatydinimo pareiškimą ir iš pareigų pasitraukė.

1940 m. rugpjūčio mėn., perkėlus Humanitarinių mokslų fakultetą iš Kauno į Vilnių, tapo Vilniaus universiteto profesoriumi. 1940 m. spalio 1 d. Liaudies švietimo komisariato paskirtas Lituanistikos instituto direktoriumi. 1941 m. balandžio 18 d. išrinktas pirmuoju LTSR mokslų akademijos prezidentu, akademijos Statuto kūrėjas.

Vokiečių okupacijos metais buvo suimtas ir tardomas gestapo, pavojus grėsė ir jo žmonai. 1942 m. gruodžio 9 d. patvirtintas Mokslų akademijos nariu tik po to, kai 1942 m. rugpjūčio 30 d. kartu su keliais „Liaudies Seimo“ nariais padarė viešą pareiškimą apie savo veiklą Liaudies vyriausybėje ir neteisėtus Sovietų sąjungos veiksmus Lietuvos atžvilgiu. Vilniaus universitete dėstė iki 1943 m. kovo mėn., kai vokiečių okupacinė valdžia uždarė Lietuvos aukštasias mokyklas. Vengdamas suėmimo, slapstėsi pas savo dukterį Panemunėje prie Kauno. 1946 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 31a Lietuvos TSR Liaudies komisarų taryba (pirmininkas Mečislovas Gedvilas) pašalino profesorius Vincą Krėvę-Mickevičių ir Mykolą Biržišką iš LTSR Mokslų akademijos tikrųjų narių ir paskelbė juos „tėvynės – Sovietų sąjungos išdavikais“, jo kūryba buvo uždrausta: knygos išimtos iš bibliotekų bei iš mokyklų programų. [7]

Emigracijoje

1944 m. liepos mėn., vengdamas bolševikų represijų, su šeima pasitraukė į Austriją. DP (perkeltųjų asmenų) Glasenbacho stovykloje įkūrė lietuvių gimnaziją, buvo jos direktorius. Redagavo žurnalą „Į Tėvynę“. [6]

1947 m. balandžio mėn. persikėlė į Ameriką, apsigyveno Filadelfijoje, Pensilvanijos universitete dėstė rusų, lenkų, lietuvių kalbas bei lietuvių literatūrą. Mirė 1954 m. liepos 7 d. Marple gyvenvietėje netoli Filadelfijos, ištiktas širdies smūgio. 1992 m. spalio 19 d. V. Krėvės ir jo žmonos palaikai iš Putnamo lietuvių kapinių Konektikuto valstijoje buvo perkelti į gimtųjų Subartonių kapines.

Kūryba

Literatūrinę kūrybą, eilėraščius, pradėjo spausdinti 1907 m. Kijeve lenkų kalba – poezijos knyga „Frustra“, pasirašė slapyvardžiu Waidelota (Vaidilutė); nuo 1909 m. kūrinius spausdino lietuvių kalba. Vincas Krėvė kūrė labai įvairiais žanrais. Derino realistinį pasaulio vaizdą su romantine dvasia (pavyzdžiui, apsakymas „Skerdžius“), jungė tradicinius lietuvių tautosakos motyvus su Rytų egzotika, rašė istorinius veikalus. Surinko ir paskelbė lietuvių tautosakos, parašė publicistikos kūrinių, straipsnių kultūros klausimais.

1924 m. Tautos teatre pastatytos dramos „Šarūnas“ (rež. Antanas Sutkus) ir „Skirgaila“ (rež. Borisas Dauguvietis). 1929 m. Valstybės teatre pastatyta misterija „Likimo keliai“ ir „Šarūnas“ (rež. Andrius Oleka-Žilinskas). 1931 m. Valstybės teatro gastrolinis „Šarūno“ spektaklis Rygoje, Valstybės teatre – drama „Žentas“ (rež. B. Dauguvietis).

Bibliografija

Raštai

  • V. Krėvės raštai: 10 t. – Kaunas; Vilnius: Švyturys, 1921–1930. – 10 t.
  • Raštai: 6 t. – Boston, 1956–1961.
  • Rinktiniai raštai: 3 t. – Vilnius: Vaga, 1982.

Knygos

  • Gilšė: dzūkų legenda; Bobulės vargai: apsakymas. – Vilnius, 1910
  • Šarūnas, Dainavos kunigaikštis: senųjų dienų gyvenimo pasaka. – Vilnius, 1911.
  • Milžinkapis: Dainavos šalies padavimas. – Vilnius, 1912.
  • Užkeikta merga: Dainavos šalies padavimas. – Vilnius, 1912.
  • Dainavos šalies senų žmonių padavimai. – Vilnius, 1912.
  • Užburtas kalnas: Dainavos šalies padavimas. – Vilnius, 1913.
  • Patjekabuddha: Šventųjų Gango vilnių pasaka. – Vilnius, 1913.
  • Dainavos šalies senų žmonių padavimai. – Kaunas, Vilnius, 1921.
  • Skirgailo: drama iz žizni Litvy XIV veka. – Vilna: Aurora, 1922. – 105 p. (rusų k.)
  • Žentas: drama. – Kaunas, 1922.
  • Dainavos krašto liaudies dainos prof. V. Krėvės-Mickevičiaus surinktos. – Kaunas, 1924.
  • Indoeuropiečių protėvynė. – Kaunas, Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys. – 1927. – 146 p.
  • Aitvaras liaudies padavimuose. – Kaunas: Humanitarinių mokslų fakultetas, 1933. – 156 p.
  • Milžinkapis; Užkeikta merga. – Kaunas: Spaudos fondas, 1933. – 59 p.
  • Sena pasaka apie narsųjį kunigaikštį Margirį Punios valdovą. – Kaunas: Spaudos fondas, 1933. – 92 p.
  • Sparnuočiai liaudies padavimuose. – Kaunas, 1933.
  • Dzūkų poringės. – Kaunas: Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, 1934. – 189 p.
  • Patarlės ir priežodžiai: 3 t. – Kaunas, 1934–1937.
  • Mindaugo mirtis: drama. – Kaunas, 1935.
  • Mūsų tautosaka ir gyvenimas. – Kaunas, 1935.
  • Skirgaila. – Kaunas, 1938.
  • Raganius: prieškarinių laikų sodžiaus gyvenimo šešėliai: apysaka. – Kaunas, 1939.
  • Šiaudinėj pastogėj: apysakos. – Kaunas: Sakalas, 1940. – 316 p.
  • Žentas: drama. – Kaunas, 1941.
  • Sena pasaka apie narsųjį kunigaikštį Margirį, Punios valdovą. – Maskva, 1942.
  • Miglose: iš priešbolševikinių laikų reportažas: romanas. – Kaunas, 1944.
  • Dainavos šalies senų žmonių padavimai. – Schweinfut: Tėviškė, 1948. – 221 p.
  • Raganius: prieškarinių laikų sodžiaus gyvenimo šešėliai. – Augsburg, 1948. – 192 p.
  • Šiaudinėj pastogėj: apysakos. – Augsburg: Suduva, 1948. – 315 p.
  • Dangaus ir žemės sūnūs; Žemės vingiais. – Augsburg: Sūduva, 1949. – 206 p.
  • Rytų pasakos. – Chicago: Terra, 1954. – 216 p.
  • Apsakymai ir padavimai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955. – 278 p.
  • Žentas. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956. – 171 p.
  • Dainavos šalies senų žmonių padavimai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. – 252 p.
  • Raganius: prieškarinių laikų sodžiaus gyvenimo šešėliai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958. – 278 p.
  • Vincas Krėvė: rinktinė (Mokinio biblioteka). – Kaunas: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla, 1958. – 184 p.
  • Šiaudinėj pastogėj: apsakymai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1964. – 237 p.
  • Likimo žaismas: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1965. – 270 p.
  • The Temptation: Pagunda: apysaka (vertė R. Sealey). – New York: Manyland books, 1965 (anglų k.)
  • Bedievis. – Vilnius: Vaga, 1966. – 47 p.
  • Šarūnas Dainavos kunigaikštis; Senųjų dienų gyvenimo pasaka. – Vilnius: Vaga, 1966. – 479 p.
  • Skirgaila; Mindaugo mirtis: istorinės dramos. – Vilnius: Vaga, 1967. – 215 p.
  • Bobulės vargai: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1968. – 167 p.
  • Raganius; Žentas: apysakos. – Vilnius: Vaga, 1968. – 317 p.
  • Aitvaras: padavimai. – Vilnius: Vaga, 1970. – 68 p.
  • Daina apie arą; Užkeikta merga. – Chicago, 1970.
  • Dainavos šalies senų žmonių padavimai. – Vilnius: Vaga, 1970. – 217 p.
  • Predanija Dainavskoj stariny (vertė A. Rolnik). – Moskva: Chudožestvennaja literatura, 1973. – 253 p. (rusų k.)
  • Skerdžius: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1974. – 437 p.
  • Bobulės vargai: rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1977. – 195 p.
  • Skirgaila: 4 dalių istorijos drama iš senovės lietuvių gyvenimo (Mokinio biblioteka). – Kaunas: Šviesa, 1978. – 110 p.
  • Raganius: prieškarinių laikų sodžiaus gyvenimo šešėliai: apysaka. – Vilnius: Vaga, 1982. – 167 p.
  • Skirgaila: 4 d. istorijos drama iš senovės lietuvių gyvenimo (Mokinio biblioteka). – Kaunas: Šviesa, 1983. – 118 p.
  • Dainavos šalies senų žmonių padavimai (Mokinio biblioteka). – Kaunas: Šviesa, 1985. – 165 p.
  • Dangaus ir žemės sūnūs. – Vilnius: Vaga, 1987. – 740 p.
  • Dangus aukštai, ant žemės kietai: patarlės ir priežodžiai (spaudai parengė L. Nekrošienė). – Vilnius, 1991.
  • Dainavos šalies senų žmonių padavimai. – Vilnius: Vyturys, 1992. – 174 p.
  • Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė: atsiminimai (sp. parengė A. Zalatorius). – Vilnius: Mintis, 1992. – 130 p.
  • Miglose: iš priešbolševikinių laikų reportažas. – Vilnius: Mintis, 1993. – 329 p.
  • Skirgaila: keturių dalių istorijos drama iš senovės lietuvių gyvenimo (Skaitinių serija; 3). – V.: Baltos lankos, 1995. – 145 p.
  • Šiaudinėj pastogėj: apsakymai (Skaitinių serija; 25). – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – 207 p.
  • Raganius: prieškarinių laikų sodžiaus gyvenimo šešėliai (Skaitinių serija; 26). – Vilnius: Baltos lankos, 1999. – 164 p.
  • Pratjekabuda: Rytų pasakos.- Vilnius: Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis butas-muziejus, Petro ofsetas, 2008. -200 p.
  • Azerstano šalis [Azəristan ölkəsi – azerų kalba, vertė Mahir Hemzeyev]. Bakı: „Mütərcim“, 2010, 123 p. ref>http://www.rasyk.lt/index.php
  • Pagunda. (Apysaka. Atsiminimai. Atsitikimai). Knygos sudarytojas Vladas Turčinavičius. – Vilnius: Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis butas-muziejus, „Spaudmeta“, 2013.- 228 p.

Atminimo įamžinimas

Memorialinis muziejus Vilniuje, Tauro g. 10.
  • 1966 m. Subartonių kaime įkurtas rašytojo memorialinis muziejus. Prie sodybos stovi seno ąžuolo kamienas, kuriame liaudies meistro Ipolito Užkurnio išskaptuotas V. Krėvės bareljefas.
  • 1967 m. ant rašytojo namo Žaliakalnyje (Vydūno al. 47) atidengta atminimo lenta.
  • 1978 m. ant namo Kauno senamiestyje (Vilniaus g. 29) atidengta memorialinė lenta.
  • 1988 m. spalio 24 d. Lietuvos SSR Mokslų akademijos prezidiumas sugrąžino akademiko vardą.
  • 1989 m. Merkinės vidurinei mokyklai suteiktas V. Krėvės vardas. 1994 m. prie mokyklos pastatytas paminklas. Rašytojo vardu yra pavadinta Varėnos miesto gatvė. [7]
  • 1989 m. Kaune, Dainavos mikrorajone prospektas pavadintas Vinco Krėvės vardu.
  • 1992 m. prie namo Vilniuje, Tauro g. 10, atidengta paminklinė lenta čia gyvenusiems rašytojams, tarp jų ir V. Krėvei (skulpt. Antanas Žukauskas).
  • 1997 m. bute Vilniuje, Tauro g. 10-1, kuriame nuo 1940 m. iki 1944 m. gyveno V. Krėvė, atidarytas memorialinis muziejus. Čia pastatytas rašytojo biustas (skulpt. Jonas Naruševičius). [8]
  • 1997 m. gruodžio 18 d. minint rašytojo 115-ąsias gimimo metines, Lietuvos MA įsteigė Vinco Krėvės literatūrinę premiją. Pirmuoju jos laureatu tapo Albertas Zalatorius.
  • 2002 m. VDU Humanitarinių mokslų fakultete (Donelaičio g. 52) 322 auditorija pavadinta Vinco Krėvės-Mickevičiaus vardu. [9]

Šaltiniai

  1. ↑ http://www.lle.lt/FMPro?-db=lle2004.fp5&-format=detail.htm&-lay=straipsnis&-op=eq&ID=1190&-find=
  2. ↑ Rokas Subačius. Dramatiškos biografijos. – Vilnius: Mintis, 2005. – 443 p.: iliustr. – ISBN 5-417-00887-7 – 47-63 p.
  3. ↑ Lietuvių tautininkų sąjungos programa // Lietuvis, 1924-11-28, Nr. 3, 1-3 psl.
  4. ↑ Mindaugas Tamošaitis. Seimo veiksnys Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir LTS santykiuose (1920–1926 m.)
  5. ↑ Zenonas Butkus. SSRS intrigos Baltijos šalyse (1920–1940 m.) // Darbai ir dienos, 1998, nr. 7. – 156–157 p.
  6. ↑ „Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus“.
  7. ↑ http://metskaitlius.blogspot.com/2010/10/vincas-kreve-mickevicius.html
  8. ↑ http://www.vilnijosvartai.lt/personalities/view/?id=18
  9. ↑ http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=KR%CBV%CB%20VINCAS,%20tikroji%20pavard%EB%20Mickevi%E8ius

Nuorodos

Politinis postas
Prieš tai:
Justas Paleckis 		Lietuvos ministras pirmininkas
1940 m. 		Po to:
Mečislovas Gedvilas
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vincas_Krėvė-Mickevičius&oldid=4876437"