Užluobės Lurdas

Užluobės Lurdas

Užluobės Lurdas 56°15′26″š. pl. 21°38′16″r. ilg. / 56.257325°š. pl. 21.637829°r. ilg. / 56.257325; 21.637829 (Užluobės Lurdas)

Vieta	Užluobė, Skuodo raj.
Statusas	Naudojamas
Statybų pradžia	1936 m.
Statybų pabaiga	1937 m.
Savininkas	Juozas Žadauskas
Atidarymas	1937 m.
Paskirtis	Lurdas

Užluobės Lurdas (arba Šarkės Lurdas) – lurdo grota, stūksanti Užluobės kaime, Skuodo seniūnijoje, Skuodo rajone, Luobos upės pakrantėje. Priešingame krante, apie 0,5 km į šiaurę, įsikūrusi Šarkės dvaro sodyba. Kelyje 4603 Telšiai–Alsėdžiai–Barstyčiai–Skuodas , už 1,5 km į šiaurę nuo Apuolės, netoli tilto per Luobą, pastatyta lankytino objekto rodyklė. Ji nukreipia į vakarų pusę, nurodo 0,5 km atstumą iki objekto. Paskutinė atkarpa, išsukus iš žvyrkelio, eina šalia pamiškės, lauko keliuku, kuris po lietaus gali būti sunkiai pravažiuojamas. Aikštelėje ant medžiais apaugusio upės skardžio pastatytas informacinis stendas. Prie Lurdo nusileidžiama stačiame šlaite įrengtais laiptais. Lurdas pritaikytas lankymui, pastatyti suoliukai.

Lurdo grota įrengta vietos ūkininko Juozo Žadausko sumanymu 1936-1937 m. Prie šventvietės atvyksta maldininkų ir turistų, vyksta tradiciniai ateitininkų ir kiti renginiai.^[1]^[2] Labiausiai Lurdas lankomas ir prie jo meldžiamasi gegužės mėnesį prie Marijos garbei skirto altoriaus ir paveikslo, kurie papuošiami gėlėmis. Paskutinį gegužės sekmadienį čia aukojamos Šv. Mišios. Gegužinėse pamaldose yra apsilankęs Telšių vyskupas Jonas Boruta.^[3]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lurdo atsiradimo istorija siejama su Užluobėje, priešais Šarkės dvarą, gyvenusiu pasiturinčiu valstiečiu Juozu Žadausku.^[4] Jo žemės šliejosi prie Luobos upės skardžio. Vieną naktį buvo pavogti ūkininko arkliai. Toks praradimas ūkiui reiškė žlugimą, be to, šeimoje augo 9 vaikai. Giliai išgyvendamas, J. Žadauskas mintyse pažadėjęs užprašyti šv. Mišias, kad būtų surasti dingę arkliai. Po kelių nemigo naktų jis susapnavęs angelą, kuris nupasakojo kaip atrasti arklius ir nurodęs pastatyti Lurdą ant Luobos kranto.

Pagal kitą versiją, valstiečio dukros Onos Riaukienės pasakojimą, tėvas susapnavo netoli jo namų pasirodžiusią Dievo Motiną, kuri pasakė, kur jo arkliai. Rytą J. Žadauskas pasižadėjo Švč. Mergelės Marijos garbei pastatyti Lurdą. Nedelsiant buvo pradėta statyba prie Luobos skardžio. Upės vingyje buvo nukasta pusė šlaito aikštelės įrengimui, padaryti sutvirtinimai, paruošta ir išbetonuota akmeninė niša Šv. Mergelės Marijos skulptūrai. Sudėtingiausia buvo sutvirtinti apatinę šlaito dalį. Akmenys iš laukų buvo tempiami arkliais. Juos dar reikėjo skaldyti, padaryti tinkamus sudėti į grotos sienas, šlaite statomų laiptų pakopas. Visiems darbams vadovavo ir juos apmokėjo J. Žadauskas.^[4] Didelę pagalbą suteikė ūkininkai Valiuškos, Erminai, Žiemeliai. Šie ir kiti žmonės, jo paties šeimyna, samdyti darbininkai po sunkių darbų savo ūkiuose neraginami triūsė prie būsimos šventovės. Baigus parengiamuosius darbus, buvo parvežta užsakyta statula iš Mažeikių, kur ją pagamino žinomas meistras. Vežė skulptūrą ne bent kaip, o su didele pagarba. Vežimą tempė geriausi juodbėriai žirgai. Statula buvo paguldyta iš virvių nupintame dėkle.^[5] Taip 1936-1937 m. šalia upės buvo pastatytas Lurdas. Prie jo buvo įrengta tvorelė, pasodinta liepaičių. Naujo Lurdo šventinimo iškilmėse dalyvavo kunigai iš Skuodo, Mosėdžio ir Aleksandrijos.

Šalia Lurdo, už 2 m nuo upės kranto buvo iškastas šulinys, kuris vėliau priartėjo prie pat vandens, nes upė ardė krantą. Antrą kartą ši vieta buvo šventinama ir aukojamos Šv. Mišios 1940 m.,^[4] kai į iškastą šulinėlį kapelionas Ignotas Jankauskas ^[5] supylė iš Prancūzijoje esančios Lurdo miesto šventvietės atsivežtą vandenį.

Abiejose iškilmėse dalyvavo daug žmonių iš aplinkinių kaimų, miestelių ir parapijų. Prie šventvietės traukė ligoniai, tikėję šulinio vandens stebuklingomis galiomis. Žinia apie šio vandens šventumą netruko pasklisti po apylinkes. Pagal Lurdo statytojo sumanymą, viršuje, ant skardžio, turėjo būti pastatyta ir koplyčia (bažnytėlė), su Lurdu sujungta laiptais. Visus sumanymus ir darbus neribotam laikui, deja, nutraukė prasidėjęs II pasaulinis karas. Pats J. Žadauskas su žmona Petronėle ir dukra Ona 1948 m. patyrė tremtinių dalią tolimame Irkutsko srities krašte. 1950 m. J. Žadauskas ir žmona nuo bado, šalčio ir sunkaus fizinio darbo tremtyje pasimirė ir ten buvo palaidoti. Jų kapinaites nuplovė didžiulis Irkuto upės potvynis, todėl net ženklo neliko apie šių žmonių amžinojo poilsio vietą. Žadauskų atminimui giminės pastatė paminklą Narvydžių (Skuodo) kapinėse.^[6]

Lurdo būklė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuošalioje vietoje, atokiau nuo didesnių kelių ir takų stovėjęs Užluobės Lurdas atlaikė karą, neužkliuvo besikeitusioms valdžioms, todėl išliko nenusiaubtas ir nesunaikintas. Dešimtmečiams bėgant, Lurdas ir jo prieigos nebeatlaikė laiko ir gamtinių sąlygų poveikio. Medžių šaknys išklaipė skardyje įrengtus laiptus, sutrūnijo šventvietės aptvėrimai, grotos durys, išgriuvo atraminė sienelė, betrūko, kad pradėtų irti pati šventovė. Nesulaukus valdžios institucijų pagalbos, iniciatyvos ėmėsi statytojo vaikaitis skuodiškis Jonas Giedra. Jis su pagalbininkais 2010-2011 m. laisvu nuo pagrindinio darbo laiku suremontavo Lurdą. Pagal išlikusias senas nuotraukas buvo atkurti tokios pat formos laiptai iš šiuolaikinio betono, kitos konstrukcijos. Pakeisti mediniai aptvėrimai iš ąžuolo, grotos durys, panaudoti autentiškų spalvų dažai. Grotos skliautas nuvalytas nuo pelėsių, hermetizuotas.