Trakų mokytojų seminarija

54°38′25″ š. pl. 24°55′50″ r. ilg. / 54.64028°š. pl. 24.93056°r. ilg. / 54.64028; 24.93056

Trakų mokytojų seminarija
[[Vaizdas:\|Trakų mokytojų seminarija herbas\|center\|100px]]

Adresas	Trakai Kudirkos g. 14
Direktorius(-ė)	Juozas Mičiulis
Mokinių skaičius	150
Įkūrimo data	1924
Uždarymo data	{{{uzdarimo data}}}
Išleista laidų	15 (1940–1957)
Pedagogų skaičius	12

Trakų mokytojų seminarija – mokytojų seminarija, specialioji vidurinė mokykla, veikusi Trakuose 1924–1957 m., rengusi pradinių mokyklų mokytojus.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lenkiškasis laikotarpis (1924–1937 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lenkiškoje seminarijoje Vilniaus krašte vietos lietuvių kalbai neatsirado – ji net nebuvo įtraukta į dėstomų dalykų sąrašą šalia lenkų, baltarusių ir vokiečių kalbų. Seminarijoje buvo plačiai organizuojama užklasinė veikla, veikė daug būrelių, visi moksleiviai privalėjo mokėti groti nors vienu instrumentu. Moksleiviai nešiojo uniformas, buvo aprūpinami pažymėjimais nemokamai naudotis visuomeniniu transportu, gerai besimokantys gaudavo stipendijas. Buvo palaikomi glaudūs ryšiai su Varšuvos universitetu, Trakuose dislokuotu pasienio apsaugos kariuomenės korpusu. Seminarija turėjo savo vėliavą, kitus atributikos ženklus. Moksleiviai buvo auklėjami lenkiško patriotizmo dvasia. Seminarija turėjo savo bendrabutį Karaimų g. 10.

1924 m. tuometinė Lenkijos valdžia įsteigė Valstybinę Trakų moterų mokytojų seminariją, kurioje mokėsi tik mergaitės.
1927 m. pavadinta Valstybine Trakų mokytojų seminarija (Panstwowe seminarium nauczycielskie w Trokach), joje galėjo mokytis ir berniukai.
1928 m. įkurta bandomoji pradinė mokykla.
1929 m., po 5 metų nuo atsidarymo, 26 mokiniai išlaikė brandos egzaminus.
1937 m. Lenkijos švietimo ministerija uždarė seminariją ir jos vietoje įkūrė keturklasę gimnaziją bei vyrų mokytojų licėjų. Pastarosios mokymo įstaigos tegyvavo porą metų iki II Pasaulinio karo pradžios.

Lietuviškasis laikotarpis (1940–1947 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1939 m. spalio mėn. į Vilniją įžengus Lietuvos kariuomenei, nutarta lenkiškose mokyklose mokyti lietuvių kalbos, plėsti lietuviškas mokyklas ilgai lenkintame Vilniaus krašte. 1940 m. rugsėjo 16 d. lenkiškos seminarijos vietoje Lietuvos švietimo ministerija įsteigė lietuvišką Trakų mokytojų seminariją. Pirmuoju jos vadovu paskirtas Marijampolės mokytojų seminarijos direktorius, veikalo „Pedagogika ir didaktika“ (1927) autorius Juozas Mičiulis, vėliau išvykęs kurti Alytaus mokytojų seminariją. Moksleiviai buvo priimami mokytis sulaukę 14 metų amžiaus. Prmaisiais mokslo metais į du paruošiamuosius kursus priimta 70 mokinių (mokslo trukmė – 3 metai). Pagrindiniuose kursuose buvo mokamasi 4 metus. Norinčiųjų mokytis pakako: į vieną vietą pretendavo 3 moksleiviai. Mokslas ir bendrabutis buvo nemokami, buvo skiriamos stipendijos. Vietos lenkai taip pat galėjo mokytis išlaikę lietuvių kalbos mokėjimo egzaminą. 1942 m. išleista pirmoji lietuviškų pradžios mokyklų mokytojų laida. Trakuose tai buvo lietuvybės ir tautinės kultūros centras: veikė įvairūs būreliai, meno saviveiklos kolektyvai. Karo metais seminarija kuriam laikui buvo uždaryta, joje šeimininkavo vokiečių okupantai, buvo suimti direktoriai.

Užėjus sovietams, seminarijoje prasidėjo permainos: atsirado komjaunimo organizacija, partorgas, mokymo programose nebeliko tikybos. Didelis dėmesys buvo skiriamas pasiruošti valstybinėms šventėms ir jas pravesti, komjaunimo eilių augimui, prasidėjus kolektyvizacijai – kolūkių šefavimui ir net žemės ūkio artelės įstatų nagrinėjimui. Buvo pašalintų iš seminarijos už antitarybiškumą. Reikalauta dėstant pabrėžti politinį momentą, moksleivių ištikimybę tarybų valdžiai.

Mišrios seminarijos laikotarpis (1947–1957 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1947 m. šalia lietuviškų grupių įsteigta lenkų grupė.
1949 m. seminarija pervadinta Trakų pedagogine mokykla.
1952 m. pradėta dėstyti ir rusų kalba.
1957 m. pedagoginė mokykla iškelta į Naująją Vilnią, kur vėliau reorganizuota į Vilniaus aukštesniąją pedagogikos mokyklą. Dalis patalpų buvo skirta naujai įsikūrusiai Trakų mokyklai-internatui.

Moksleivių kontingentas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1941–1942 m. buvo 5 grupės su 112 mokinių (49 berniukai ir 63 mergaitės), kuriems dėstė 10 mokytojų. 1942–1943 m. – 6 grupės su 144 mokiniais. Paskutiniaisiais karo metais mokinių skaičius buvo sumažėjęs, o vėliau palaipsniui ėmė augti. 1951 m. buvo išleisti 92 absolventai. 1940–1957 m. buvo išleista 15 laidų – 776 pradinių klasių mokytojai. 1941 m. ir 1943 m. laidų nebuvo. 1947–1948 m. dirbo 12 dėstytojų. Daugiausia į seminariją (pedagoginę mokyklą) stodavo mokytis iš Trakų apskrities, o po respublikos rajonizacijos (1950 m.) stojančiųjų geografija išsiplėtė.