Tarybinės armijos intervencija į Afganistaną

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Tarybinės armijos intervencija į Afganistaną
Priklauso: Šaltasis karas
Mortar attack on Shigal Tarna garrison, Kunar Province, 87.jpg
Mudžahedų kovotojai 1987 m.
Data: 1979 gruodžio 24 d. – 1989 vasario 5 d.
Vieta: Afganistanas
Rezultatas: Sovietų kariai pasitraukia iš Afganistano
Pilietinis karas tęsiasi
Kariaujančios pusės
Sovietų Sąjunga Sovietų Sąjunga

Afganistanas Afganistano Demokratinė respublika

Flag of Jihad.svg Mudžahedai

Remia
Pakistano vėliava Pakistanas
Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava Jungtinės Amerikos Valstijos[1]

Jungtinės Karalystės vėliava Jungtinė Karalystė

Kinijos vėliava Kinija

Saudo Arabijos vėliava Saudo Arabija[3]

Vadovai
Sovietų Sąjunga Leonidas Brežnevas
Sovietų Sąjunga Jurijus Andropovas
Sovietų Sąjunga Konstantinas Černenka
Sovietų Sąjunga Michailas Gorbačiovas
Sovietų Sąjunga Dmitrijus Ustinovas
Sovietų Sąjunga Sergejus Sokolovas
Sovietų Sąjunga Dmitrijus Jazovas
Sovietų Sąjunga Borisas Gromovas
Flag of Jihad.svg Osama bin Laden


 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Publicistinis stilius
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame
Vikipedijos projekte.
Tarybinės kariuomenės išvedimas iš Afganistano, 1988 m.

Tarybinės armijos intervencija į Afganistaną – devynerių metų Tarybinių Socialistinių Respublikų Sąjungos kariuomenės karas prieš antitarybinę koaliciją Afganistano teritorijoje. Tai truko nuo 1979 m. gruodžio 27 d. iki 1989 m. vasario 15 d.

Politinė situacija iki 1978 m.[taisyti | redaguoti kodą]

1953 m. – 1963 m. Afganistaną faktiškai valdė kunigaikštis Muhamedas Daudas Chanas (kaip premjeras), kol nebuvo nuverstas karaliaus Muhamedo Zahiro Chano. Monarchas paėmęs valdžią į savo rankas, palaipsniui politinę santvarką keitė į konstitucinę monarchiją, įvedė politines partijas ir 1969 m. sausį suorganizavo pirmus laisvus rinkimus. Kiti rinkimai įvyko 1969 m. Juos kaip ir pirmus laimėjo provyriausybinės jėgos ir didžiausiųju klanų vadovai. 1969 m. rinkimuose taip pat vietas gavo komunistai, kurie buvo iškelti Liaudies Afganistano Demokratinės Partijos (LADP). Tarp jų buvo Babrakas Karmalis ar Hafizullahas Aminas. LADP nuo 1965 m. vadovavo Nuras Muhamedas Tarakis, kuris po rinkimų įgavo stipriausią poziciją ir pradėjo vesti antimonarchinę propagandą. Didelė sausra, kurios pasekmė buvo dešimčių tūkstančių žmonių mirtis, o taip pat TSRS žvalgybos LADP inspiruoti (afganistaniečiai komunistai faktiškai buvo KGB infiltruoti, Babrakas Karmalis buvo tarybinių agentu) [4] visuomeniniai protestai ir neramumai privedė prie 1973 m. vyriausybės ir karaliaus Zahero nuvertimo, kurį įvykdė jo svainis, generolas Muhamedas Daudas Chanas – turintis didelį palaikymą tarp karininkų komunistų ir LADP vadovybės.

1978 m. karinis perversmas[taisyti | redaguoti kodą]

Nuvertus karalių ir paskelbus respublikąprezidentu tapo Muhamedas Daudas Chanas. Į Muhamedo Daudo vyriausybę įėjo net 7 komunistų ministrai priklausantys vienai LADP frakcijai, iš nuosaikaus charakterio, Paržam (Vėliava). 1975 m. netikėtai pasisukus Afganistano politikai, pradėta riboti komunistų įtaka tarptautinei politikai – Muhamedas Daudas pradėjo sudarinėti ūkines sutartis su vakarų valstybėmis, taip pat Iranu ir Indija. Be to, nors bendradarbiavimas su TSRS truko toliau, matėsi požiūrių skirtumai tarp Kabulo ir Maskvos kas keitė TSRS įtaką Afganistano politikai. Tai buvo pagrindinė priežastis kitam kariniam perversmui (vadinamajai balandžio revoliucijai), per kurią 1978 m. balandžio 27 d. Muhamedas Daudas buvo nuverstas. Nenorėdamas pasiduoti, prezidentas žuvo su visa šeima per prezidento rezidencijos šturmą vykdyta 1978 m. balandžio 30 d. kurio metu buvo naudojami tankai ir lėktuvai. 1978 m. balandžio 30 d. oficialiai sukurta Afganistano Demokratinė Respublika – tą pačią dieną jos vadovu tapo Nuras Mohamedas Tarakis, komunistų politikas priklausantis Chalkui (Žmonės), radikaliai LADP frakcijai.

Dalinys Specnazas ruošiasi kovoti Afganistane, 1988 m.


Karo eiga[taisyti | redaguoti kodą]

Pradžia[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1978 m. marksistinė valdžia vedė glaudžios sąjungos su TSRS politiką. TSRS pirmoji pripažino naują valdžią pasirašydama bendradarbiavimo sutartį. Nuras Muhamedas Tarakis vienu metu paskelbė radikalių visuomeninių pasikeitimų planą, kurie turėjo privesti prie tradicinių ir struktūrinių visuomenės pasikeitimų. Nuspręsta spartinti valstybės industrializaciją ir pasaulietinimą nesikaitant su visuomeninėmis-ūkinėmis realiomis ir tradicijomis. Be to, nurašyti kaimo ūkių įsiskolinimai, apsunkinta hipotekų veikla ir įvestas privalomas švietimas vaikams, vykdytas masinis politinis teroras ir agresyvi antireliginė kampanija. Buvo viešai deginamas Koranas, žudomi islamo imamai, ar išžudomi ištisi klanai – atstovaujantys daugiausiai Šiitus. Taip pat buvo draudžiama praktikuoti visas kitas religijas.

Herato miesto subombardavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Afganų komunistų represijos, suprantama, sukėlė visuomenės pasipriešinimą. Iki 1979 m. kovo mėnesio antikomunistiniai protestai, kuriuose pagrindinį vaidmenį vaidino islamas, išsiplėtė per visą valstybę. Pasipriešinimo viršūnė buvo žudynės Keralos kaime, kurioje afganistaniečių armija nužudė apie 1700 gyventojų – visi buvo sušaudyti, o kūnai sunešti į duobes ir užpilti. Per trumpą laiką kontrrevoliucionieriai, vadovaujami Ismaelio Chano (buvusio Afganistano vyriausybės armijos karininko), kontroliavo Herato miestą, jame žudė tarybinius vadovus ir atiminėjo valdžią iš komunistų aplinkiniuose rajonuose. Kur Muhamedas Tarakis ir Afganistano komunistai paprašė TSRS realios pagalbos, kai situacija palaipsniui tapo nebevaldoma. 1979 m. kovo mėnesį tarybiniai Migai subombardavo Herato miestą, kuriame žuvo nuo 5 iki 25 tūkstančių žmonių [5] kai jame gyveno apie 200 000 žmonių. Paskui į miestą įsiveržė Afganistano armija, kuri toliau žudė ir suiminėjo politinius priešininkus.

Herato ataka tik dar paaštrino konfliktą – po mėnesio afganistaniečiai vėl paprašė TSRS pagalbos, iki 1979 m. gruodžio tokių prašymų buvo apie 20. Jiems buvo duota daug karinės amunicijos (kaip pagal afganistaniečių armijos galimybes) kurios vertė 53 milijonai rublių; 140 minosvaidžių, 90 šarvuotos technikos, 48 tūkstančius šaunamųjų ginklų, 1000 granatsvaidžių ir 680 aviacinių bombų. Taip pat 100 napalmo talpų ir 150 mažesnių bombų. Atsisakyta suteikti Cheminio ginklo ir malūnsparnių. [6]

Masinis teroras[taisyti | redaguoti kodą]

Gavęs tarybinę pagalbą (taip pat apie 5000 karinių patarėjų), afganistaniečių režimas nusprendė likviduoti visą opoziciją, sunaikinant ištisus kaimus. Dėl kankinimų ar trėmimų į koncentracijos stovyklas (pvz., kalinių kompleksas Pol-e-Czarki rytų Kabulo dalyje) žuvo apie 100 000 žmonių, o 500 000 afganistanų pabėgo į kitas valstybes. Sunaikintas visas valstybės intelektualų elitas – mokytojai, poetai, mąstytojai buvo siunčiami mirti be teismo, dažnai tik nurodžius Afganistano slaptosios policijos karininkui.

Tuo pačiu laiku prasidėjo vidiniai Afganistano komunistų partijos LADP pasikeitimai. Radikalus sparnas Chalk visiškai įgavo persvarą prieš nuosaikų Parczam, kurio nariai buvo išsiųsti kaip ambasadoriai į rytų bloko valstybes - pavyzdžiui, Babrakas Karmalis buvo priverstas išvažiuoti į Čekoslovakiją. 1979 m. rugsėjo 10 d. LADP vadovu tapo Hafizulahas Aminas. Keletą dienų vėliau buvo duotas įsakymas likviduoti vidinę partijos opoziciją – taip pat iki tol buvusį Afganistano premjerą Nur Muhamedą Tarakį, kuris buvo nužudytas 1979 m. rugsėjo 14 d. iš karto grįžęs iš Maskvos.

Tarybinė intervencija[taisyti | redaguoti kodą]

Kylantis pasipriešinimas pasiekė savo apogėjų 1979 m. rugpjūčio 15 d., kai armija nužudė 300 chazarų, kurie buvo įtariami prijaučiantys sukilėliams. Apie 150 gyvų chazarų buvo užkasta žemėje, o likusieji apipilti benzinu ir sudeginti gyvi Pol-e-Čarkos kalinių lageryje. Toks ir dar kiti atvejai faktiškai sukėlė pilietinį karą. Be ženklios tarybinės pagalbos ir karinio pranašumo Amino vyriausybė negalėjo nugalėti partizanų. Situacija buvo tokia nevaldoma, kad 1979 m gruodžio 12 d. buvo nurodyta Tarybinei armijai įsiveržti į Afganistaną.

Tarybinė intervencija Afganistane prasidėjo 1979 m. gruodžio 24 d. naktį į 25 d., kai tarybiniai oro-desantiniai daliniai užėmė strateginį Kabulo oro uostą Bagrame. Gruodžio 26 d. Termezo ir Kuško miestų apylinkėse 2 divizijos, 40 armijos (specialiai sukurtos invazijai į Afganistaną), kirto Afganistano-tarybinę sieną ir pajudėjo į sostinę Kabulą ir taip pat Kandaharą per Heratą. 1979 m. gruodžio 27 d. prasidėjo operacija "Šturmas-333", kurios tikslas buvo likviduoti Hafizulahą Aminą, kurį KGB įtarinėjo vykdant antitarybinę politiką bei palaikant ryšius su CŽV ir maoistais. Komandosai iš KGB Alfa grupės, vadovaujami pulkininko Bojarinovo, išsilaipino Kabulo oro uoste ir atakavo prezidento apartamentus. Aminas buvo nušautas, o jo įpėdiniu tapo Babrakas Karmalis, kuris įgavo tarybų valdžios pasitikėjimą, nes buvo ilgalaikis KGB agentas. Per akciją žuvo komandosų vadas pulkininkas Bojarinovas, kurį per apsirikimą nušovė jo kareivis (dėl slaptumo tarybiniai kariai buvo perrengti afganistaniečių armijos uniformomis).

Konflikto fazės[taisyti | redaguoti kodą]

Devynerių metų karo periodą galima padalinti į tris dalis – nuo 1979 m. iki 1982 m. vyko valstybės užėmimas (1980 m. pradžioje jų skaičius buvo keletą dešimčių tūkstančių, o paskui pasiekė 104 000 kareivių, kai kurie šaltiniai pateikia net 200 000 kareivių skaičių) [7] Kareiviai kariavę TSRS pusėje buvo daugiausiai rusai dažniausiai iš Ukrainos, Baltarusijos, Uzbekijos, mažiau iš Latvijos, Lietuvos ir Estijos. Juos palaipsniui keitė kariuomenė iš musulmoniškų tarybinių respublikų, daugiausiai iš Tadžikijos. Tarybinės armijos jėgos buvo telkiamos prie sienos (konkrečiai prie Tadžikijos, Uzbekijos ir Tukmėnijos), taip pat prie autostradų tinklo rusų nutiesto dar 8-ajame dešimtmetyje. Taip pat strateginiuose miestuose, tokiuose, kaip Kandaharas ir Heratas, o taip pat svarbiame komunikaciniame slėnyje Panšzire, esančiame šalies šiaurės rytuose. Domėjimosi objektu buvo ir turtingi dujų ir kiti telkiniai, kurie buvo skirti TSRS. Tarybinė armija kontroliavo apie 20 % Afganistano teritorijos.

Antra faze galima laikyti laikotarpį nuo 1982 m. iki 1986 m. Tai – didžiausias mūšių periodas, praktiškai totalinis karas, kuriame naudoti labai įvairūs ginklai, tarp jų - napalmą ir fosforą, net mikrotoksinus purškiamus iš lėktuvų ir malūnsparnių.

Buvo naudojami taip pat sunkieji ginklai: tankai, didelio kalibro patrankos ir malūnsparniai (daugiausiai Mi-24), o taip pat bombardavimas. Iš lėktuvų numesta apie 20 milijonų pėstininkų minų, taip pat ant žemės ūkiui naudojamų laukų, siekiant apsunkinti valstiečiams naudotis žeme, taip pat buvo nuodijamas vanduo ir naudojamos minos-žaisliukai (prieš pėstininkus nukreiptos minos, kurios dėl savo įvairių spalvų ir ornamentų pritraukdavo dėmesį, bet jas paėmus į rankas jos sprogdavo, todėl žmogus galėdavo net mirti).Armija galėjo neribotai naudoti ginklus, bet apie 1986 m. palaipsniui pradėjo prarasti Afganistano kontrolę, iš dalies to priežastimi buvo CŽV pagalba sutikus JAV vyriausybei, kuri pradėjo tiekti karinę amuniciją – taip pat tais laikais naujus ginklus kovoje su malūnsparniais rankinio paleidimo raketas FIM-92 Stingerius.

Paskutinė karinės intervencijos fazė – nuo 1986 m. iki 1989 m. – per kurią buvo vykdoma TSRS kariuomenės išvedimas iš Afganistano. Situacija buvo taip įtempta, kad 1988 m. armija buvo faktiškai įspausta į valstybės vidų, kai mudžahedai perėmė kontrolę pagrindinių kelių vedančių į šiaurę sunaikinus pagrindinius kelius ir raketomis Skud ir Huragan bei išpuoliais Tarybinė armija apsaugojo savo saugų grįžimą į TSRS. Paskutinis Tarybinės armijos kareivis iš Afganistano išėjo 1989 m. vasario 15 d. Komunistinė valdžia krito po 3 metų, iš pagrindų po uzbekų generolo dalinių perėjimo į opozicijos pusę.

Jungtinių Amerikos Valstijų vaidmuo[taisyti | redaguoti kodą]

1979 m. vasario 14 d. priėjo iki pagrobimo ir nužudymo amerikiečių ambasadoriaus Afganistane - Adolfo Dubso Maonistų grupuotės Setem-I-Mili. CŽV įtarė, kad to inspiratoriumi buvo KGB, bet neturėjo tiesioginių įrodymų, kuri naudodamasi afganistaniečių tarnyba organizavo bandymą jį atmušti, bet tai baigėsi jo mirtimi. Kai 1979 m. tarybinė aviacija subombardavo Herato miestą, žuvo tūkstančiai žmonių (nuo 5 iki 25 tūkstančių). JAV žvalgyba pranešė apie TSRS Tadžikijoje ruošiamą 40 armiją intensyviems veiksmams. Dėl susidariusios situacijos JAV prezidentas Džimis Karteris 1979 m. liepos 3 d. pasirašė instrukciją padėti afganistaniečių opozicijai. JAV prezidento atstovas spaudai saugumo klausimais Zbignevas Bžėzinskis pareiškė, kad TSRS invazija į Afganistaną (kuri buvo įvykdyta keletą mėnesių vėliau) buvo praktiškai tarybinės imperijos mirties nuosprendis. Ji negalėjo panešti ekonominės ir karinės šio karo naštos (be didelės technikos persvaros), tai galiausiai privedė prie galutinės TSRS destrukcijos (TSRS žlugimas įvyko gretai po kariuomenės išvedimo iš Afganistano).

CŽV pažadėjo afganistaniečių opozicijai pagalbą, kurią taip pat teikė Jungtinė Karalystė, Kinijos Liaudies Respublika, Iranas ir kitos arabų valstybės – daugiausiai Saudo Arabija. Pakistano ir Irano teritorijose buvo įkurtos mudžahedų mokymo ir aprūpinimo bazės. Mudžahedų skaičius karo pradžioje buvo apie 60 000, karo pabaigoje 1988 m. apie 180 - 200 tūkstančių – tuo pagrindu buvo Pakistane ir Irane keteros šimtų treniruočių stovyklų sukūrimas, kuriuose buvo mokomi ir ginkluojami mudžakėdai taip pat masiškai bėgę nuo tarnybos afganų armijos kariai, juose tvyrojo religinė dvasia. Nuo pradžios jos buvo rišamos su radikaliomis ir nuosaikiomis islamo idėjomis – nuo pradžios jas sudarė 7 sunitų partijos (palaikomos Pakistano) ir 8 šiitų partijos, kurios buvo palaikomos Irano. Duodant pinigus ir amuniciją CŽV pagrindinai naudojosi Pakistano tarnyba ISI, kai prarado galimybę įtakoti Irano tarnybą SAVAK, per 1979 m. Irano islamo revoliuciją. Dauguma tiekimų buvo vykdoma radikaliai grupuotei kuriai vadovavo Gulbudinas Hekmatiaras. Minimaliai buvo remiamas daugiau nuosaikus islamiškas judėjimas, vadovaujamas komendanto Ahmado Szacho Masudo, kuriuo nelabai pasitikėjo Pakistano valdžia kaip tadžiku.

Kariniai nusikaltimai[taisyti | redaguoti kodą]

Tarybinei armijai vedant totalinį karą buvo vykdomi įvairūs nusikaltimai. 1982 m. rugpjūčio 13 d. tarybinės armijos kariai gyvus sudegino 105 kaimo Padkvab-e Šana gyventojus Logaro provincijoje, naudojant naftą, taip pat naudojo PETNą ir dinitrotolueną, kurio naudojimas buvo pasmerktas 1982 m. gruodžio 10 d. Liaudies Tribunolo sesijoje. Panašus nusikaltimas įvykdytas ir Kašam Kala kaime, taip pat Logaro provincijoje, kurioje gyvi sudeginti apie šimtas asmenų. Tarybiniai daliniai žudydavo moteris ir senelius, grobė kilimus ir radijo aparatūrą, iš moterų atiminėjo brangenybes. Išgaudavo prisipažinimus kankinimais. Pavyzdžiui, vaikams apipildavo rankas nafta ir padegdavo, arba kalinius laikydavo ant sniego keliasdešimt laipsnių šalčio temperatūroje. Dažnai vykdydavo egzekucijas, sukišdami žmones į mažas patalpas ir įmesdami granatą, arba nuogas moteris išmesdavo iš malūnsparnio. Buvo taikoma kolektyvinė atsakomybė, 1983 m. spalio 13 d., keršijant už kario žūtį, buvo nužudyti 126 žmonės, kaimų – Kolšabado, Muškizai ir Timur Kalaša gyventojai. Pėstininkų minų ir minų-žaisliukų mėtymas iš lėktuvų ir malūnsparnių sužalojo apie 700000 Afganistano gyventojų, o dėl ilgo konflikto pabėgėlių skaičius išaugo nuo 4 milijonų, konflikto pradžioje (1984 m.), iki 5 milijonų devyniasdešimtaisiais. Be to, afganistaniečių saugumas CHAD, (įkurtas 1980 m. kaip slaptosios policijos teisių perėmėjas) kuriam iki 1986 m. vadovaujamas Afganistano prezidento Mohamedo Nadžibulos, dirbo 1500 KGB agentų, vykdė masinį terorą ir kankinimus kalinių kompleksuose, pvz., komplekse Pol-e-Čarki, kuriame pasitraukus tarybinei armijai rasta 12000 žmonių kūnų ir išlaisvinta 52000 politinių kalinių.

Vakarai Tarybinę armiją apkaltino, kad jie naikina stovyklas ar vietas, kuriose laikomi jų pačių armijos paimti į nelaisvę kareiviai. Žinoma, kaip ir visus kitus kaltinimus oficialus TSRS organai neigė. Tai galėjo būti daroma keršijant, kad tarybiniai kariai pasidavė, ar net dezertyravo, ar juos gelbėjant, kad jie nebūtu smarkiai kankinami ir vis tiek nužudomi.

Iš kitos pusės mudžahedai, dažniausiai atstovaujantys fundamentalistinį judėjimą, žudė valstiečius, kurie perėmė laisvą po žemės reformos žemę, merginas einančias į mokyklą, mokytojus, kurie mokė merginas ir gydytojus, turėjusius kontaktą su moterimis, kurios nenešiojo burkų, o taip pat moteris, kurios neįprastai rengėsi ir t. t. Taip pat kankino ir žudė Tarybinės ir Afganistano kariuomenės karius, dažniausiai už padarytus nusikaltimus ar progai pasitaikius. Kartais taikė tokį kankinimo būdą: žmogui duodavo narkotikų, paskui jį pakabindavo aukštyn kojom ir aplupdavo odą. Kai narkotikai baigdavo veikti žmogus arba išprotėdavo arba mirdavo nuo skausmų. Toks kankinimo būdas buvo vadinamas Raudonąja tulpe. Taip pat Tarybinius karius versdavo priimti musulmonų tikėjimą. Jau per tarybinės armijos intervenciją prasidėjo konfliktai tarp modžachedų ir skirtingų genčių dėl religinių ar politinių nesutarimų.

tarybinės armijos palikti tankai prie oro uosto prie Bagramo

TSRS nuostoliai[taisyti | redaguoti kodą]

Pasibaigus karui TSRS buvo pateikti duomenys apie žuvusiuosius atskirai pagal metus:

1979 metai 86 žmonės
1980 metai 1 484 žmonės
1981 metai 1 298 žmonės
1982 metai 1 948 žmonės
1983 metai 1 446 žmonės
1984 metai 2 346 žmonės
1985 metai 1 868 žmonės
1986 metai 1 333 žmonės
1987 metai 1 215 žmonių
1988 metai 759 žmonės
1989 metai 53 žmonės

Viso - 13 836 žmonės, vidutiniškai - 1 537 žmonės per metus. Pagal proporcijas nuo TSRS gyvenusių tautų daugiausiai žuvusiųjų sudarė turkmėnai, o sumoje pasiskirstė sekančiai: rusai, ukrainiečiai, uzbekai, baltarusiai.

Afganistano karas TSRS kainavo 49985 sužeistuosius, iš jų 6669 liko invalidais, iš jų 1479 pirmos grupės, 4331 antros ir 879 trečios. Įdomu tai, kad 93 % sužeistiejų pirmą medicininę pagalbą gavo per pirmą pusę valandos.

Daugiau jokių komentarų šiems skaičiams nebuvo pateikta, taip pat nežinoma ar tarp žuvusiųjų yra žuvusieji, kurie mirė išėję į atsargą. 287 žmonių prapuolė be žinios ir iki šio laiko apie jų likimus niekas nežino.

Nuostoliai technikoje pagal oficialius duomenis sudarė: 147 tankų, 1314 šarvuotų mašinų, 433 artilerijos sistemos, 118 lėktuvų ir 333 malūnsparniai. Taip pat kaip ir su žmogiškais nuotoliais šie skaičiai niekaip nebuvo pakomentuoti, kiek nuostolių atsirado per karo veiksmus, ar ne, taip pat nenurodyti konkretesni karinės technikos tipai.

TSRS ekonominiai nuostoliai[taisyti | redaguoti kodą]

Kabulo režimo palaikymui TSRS kas metus skirdavo apie 800 milijonų JAV dolerių. [8]

Išlaikyti 40-ą armiją, kuri vedė karinius veiksmus iš TSRS biudžeto kas metus buvo skiriama apie 3 milijardus JAV dolerių.[8]

Lietuva Afganistano karo sūkuryje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuva TSRS intervencijos į Afganistaną metu buvo jos dalimi. Kaip ir iš visos TSRS taip ir iš Lietuvos TSR buvo imami šauktiniai tarnauti į Tarybinę armiją ir dalis jų siunčiama į Afganistaną. Iš Lietuvos TSR Afganistane tarnavo apie 4760 šauktinių, žuvo 97. Vienas buvo patekęs į nelaisvę. Sūnaus paėmimas tarnauti į Afganistaną buvo didelis išgyvenimas jo šeimai. TSRS valdžia bandė nuslėpti bet kokią informaciją apie karą, slopino radijo bangas iš užsienio, kai buvo pranešinėjama apie karą, neleido ant žuvusio sūnaus paminklo parašyti, kad jis žuvo Afganistane ir tuo dar labiau didino artimųjų baimę. Yra žinių, kad norint parašyti tarnaujantiems Afganistane reikėjo nurodyti adresą Mongolijoje, Uzbekijos TSR, Tadžikijos TSR ar kitą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Afganistano karo dalyviai nesugebėjo susilaukti valdžios ir visuomenės dėmesio. Daugelyje Lietuvos rajonų yra susikūrusios jų organizacijos kuriose bendrai bandoma spręsti savo problemas ar prisiminti savo tarnybą.

Afganistano nuostoliai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal įvairius šaltinius mirtinų aukų skaičius iš Afganistano pusės siekia iki 1 500 000 žmonių (tarp jų civiliai sudaro apie 90 %) – tai daugiausiai karinių veiksmų ar CHAD veiklos aukos, mažiau mudžakėdų atsakomųjų veiksmų aukos. Sužeistieji sudaro nuo 2 iki 4 milijonų žmonių.

Afganistano karo poveikis TSRS įvaizdžiui[taisyti | redaguoti kodą]

Tarybinės armijos veiksmai kėlė labai didelį klausimą dėl jos pajėgumo dideliame konflikte. Pasaulinėje arenoje Tarybinė armija iš dalies save sukompromitavo, taip pat ir patį komunizmą ir tai galėjo prisidėti prie šaltojo karo pabaigos. Papildoma SSRS žlugimo priežastis buvo JAV Kongreso strateginės ginkluotės ribojimo ratifikacijos (SALT II) atsisakymas įvykęs po puse metų nuo SSRS invazijos į Afganistaną. 1980 m. vakarų valstybės dėl TSRS dalyvavimo Afganistano kare boikotavo Vasaros 1980 m. Olimpines žaidynes vykusias Maskvoje.

Įvykiai Afganistane po TSRS kariuomenės išvedimo[taisyti | redaguoti kodą]

Afganistano ūkio ir kultūros sužlugdymas, o taip pat masinė emigracija (apie 5 mln. pabėgėlių) buvo tik šalutiniai karo padaliniai. Pakistano rėmimas fundamentalistinio mudžachedų režimo, kuriam vadovavo Gulbudinas Hekmatijaras, o taip pat vakarų nesidomėjimas Afganistanu 90 – aisiai metais (nes dėl radikalių musulmonų veiksmų žlugo galimybė kontroliuoti Afganistaną), valdžią 1992 m. paėmė islamo fundamentalistai. Tragiškomis pasekmėmis baigėsi senųjų mudžakėdų po mėnesio pradėtas pilietinis karas, kuris nusinešė apie 400 000 žmonių gyvybių ir sunaikino Kabulą (jau 80 – aisiais metais miestas buvo nukentėjęs), o galiausiai valdžią parėmė fanatiški Talibai. Jie įvedė griežtas musulmoniškas moralės normas. Jų opozicija kontroliavo tik mažą Afganistano dalį. Po rugsėjo 11 d. įvykių JAV buvo nuspręsta, kad Afganistane slapstosi Osam bin Laden'as, todėl JAV parėmė Talibų opoziciją ir ji paėmė valdžią.

Masinė kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • 9 dalinys (rus. '9 РОТА') – Rusijos požiūris į karą Afganistane, vieno Rusijos dalinio peripetijos per karą, Fiododo Bondarčiuko filmas. 2005.[9]
  • Musulmonas – Vladimiro Kotinenko filmas apie Tarybinį karį kuris grįžo namo po 7 metų nelaisvės pas mudžakedus (1995 m.)
  • Rembo III – veiksmas vyksta Afganistne, mudžachedai laimi kovą su tarybine armiją lokalioje kovoje, režisierius Peteris MacDonaldas, 1988 m.[10]
  • Bestija (angl. 'The Beast aka The Beast of War') – Afganistano karas iš Rusijos tanko T-62 įgulos perspektyvos. 1988 m. Režisierius Kevinas Reynoldsas.
  • Čarlio Vilsono karas (angl. 'Charlie Wilson's War'[11]) – tikra istorija, apie JAV kongreso nario Čarlio Vilsono (Charlie Wilson) pastangas, finansuojant CŽV slaptą operaciją, tiekiant ginklus mudžahedų pasipriešinimui. 2007 m. Režisierius Maikas Nikolsas (Mike Nichols).
  • Kaip tampama albinosais - Zigmo Stankaus knyga

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. ""Reagan Doctrine, 1985," United States State Department." State.gov. Nuoroda tikrinta 2011-02-20.
  2. Shichor 157–158
  3. Saudi Arabia and the Future of Afghanistan
  4. Kristoperis Andrevas, Olegas Gordijevskis, KGB, vertė Rafaėlis Brzeskis, Belonos leidykla, Varšuva 1997, ISBN 83-11-08667-2, str.503.
  5. Amnesty International ataskaita.
  6. Duomenys pagal; Stepaną Kourtois, Nicolą Vertherį, Joną-Louisą Panė, Andrzėjų Paškovskį, Karėlą Bartoseką, Joną-Louisą Margoliną Komunizmo juodoji knyga, Prūščinskas, Varšuva, 1999, ISBN 83-7180-326-5 str.667.
  7. Duomenys, pagal; Stepaną Kourtoisą, Nikolą Verthą, Joną-Louisą Panė, Andrių Paškovskį, Karelą Bartoseką, Joną-Louisą Margoliną Juodoji komunizmo knyga, Varšuva 1999, ISBN 83-7180-326-5 str.669.
  8. 8,0 8,1 Gyvenkime be karo, vaikinai [1] šaltinis: Крым.ru
  9. Filmas susilaukė Vladimiro Putino dėmesio
  10. Ironiškas faktas, kad tarybinės armijos iš Afganistano išvedimas prasidėjo 10 dienu prieš filmo premjerą
  11. http://www.imdb.com/title/tt0472062/ Filmas Čarlio Vilsono karas

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]


Commons-logo.svg Vikiteka: Tarybinės armijos intervencija į Afganistaną – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka