Raušiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Svetlogorskas (Kaliningradas))
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Raušiai
Svetlogorskas

vok. Rauschen
rus. Светлогорск
   Coat of Arms of Svetlogorsk (Kaliningrad oblast).png   
Rauschen26.JPG
Viešbučiai jūros pakrantėje

Raušiai
Svetlogorskas
54°56′46″N 20°09′04″E / 54.9461255°N 20.1509857°E / 54.9461255; 20.1509857 (Raušiai)Koordinatės: 54°56′46″N 20°09′04″E / 54.9461255°N 20.1509857°E / 54.9461255; 20.1509857 (Raušiai)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Rusijos vėliava Rusija
Sritis: Kaliningrado sritis Kaliningrado sritis
Rajonas: Svetlogorsko rajonas
Įkūrimo data: 1258 m. Miesto teisės 1946 m.
Pašto kodas: 238563
Tel. kodas: +7 401 53
Tinklalapis: svetlogorsk39.ru
Commons-logo.svg Vikiteka: Raušiai
Svetlogorskas
Vikiteka

Raušiai arba Svetlogorskas (vok. Rauschen, nuo 1945 m. rus. Раушен, nuo 1946 m. rus. Светлогорск) – kurortinis miestelis Kaliningrado srities vakarinėje dalyje, Sambijos pusiasalio šiaurėje, 38 km nuo Kaliningrado, Svetlogorsko rajone, nuo 2007 m. lapkričio 27 d. Svetlogorsko miesto gyvenvietės centras. [1][2]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Baltijos jūros pakrantė

Sembos pusiasalis paminėtas kronikose 1073 m. kaip sambių genčių gyvenama vieta. 1904 m. į pietvakarius nuo Raušių rastas Georgensvaldės pilkapynas. Sembos žemės kaimo pavadinimas Rūsjai, Roūšai prūsiškos kilmės. [3] 1258 m. paminėta vietovė Ruze moter, kurioje buvo laidojami mirusieji. XIII a. atsibastę kryžiuočiai vietovę iš pradžių vadino Rauše-moter, o nuo XIV a. dėl panašumo į vokiečių k. rauschen – ošti, šlamėti, pradėjo vadinti Raušenu. Kiti pavadinimai: Rūsiai, Raušiai, Rūšiai. Ordino broliai užtvenkė Katinupį ir pastatė vandens malūną, didžiausią malūną visame pusiasalyje. Tai paskatino žemės ūkio plėtrą.

XIX a. pradžioje Europoje paplitus poilsinėms kelionėms, gyvenvietė, išsidėsčiusi greta aukštos kopos ant jūros kranto, tapo populiariu kurortu. Ypač patrauklia vieta tapo malūno tvenkinys, ant kurio kranto atsirado karčiama, pradėti statyti vasarnamiai ir viešbučiai. Oficialiai Raušeno kurortas atidarytas 1820 m. birželio 24 d. 1840 m. po savo karūnavimo miestelyje ilsėjosi Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV, kurį pakerėjo apylinkės. Jo pavedimu buvo pradėta apželdinti kopa, sutvirtinta jūros pakrantė, įrengti nusileidimo prie jūros laiptai.

Raušiai 1937 m. birželio mėn. iš oro

1900 m. nutiestas geležinkelis iš Karaliaučiaus iki Raušeno dvaro, 1906 m. jis pratęstas iki kopos, o tai dar paskatino turizmą. Netrukus Raušene buvo pastatytas hipodromas, suteikęs dar vieną galimybę kurortui plėstis. 1908 m. pastatytas jūros tiltas poilsiautojų pasivaikščiojimui. Prie jo vedė keli serpantinai. 1912 m. pastatytas keltuvas, palengvinęs poilsiautojams kelią ant 40 m. aukščio jūros kranto.

Pirmojo pasaulinio karo metais Raušenas tapo kariuomenės gydykla. Pasibaigus karui pastatyta elektros stotis ir kanalizacija. Apie kurorto reikšmę pasako ir toks faktas, kad ant jūros kranto buvo įrengta 3000 uždaromų individualių persirengimo kabinų, veikė 20 viešbučių, pensionų su restoranais ir kavinėmis.

1945 m. Raušiai užimti be mūšio, todėl nenukentėjo. 1946 m. rugsėjo 7 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku miestas pavadintas Svetlogorsku. Po karo miestas tapo aukštų TSRS karinių veikėjų poilsio zona.

Vaikų darželio žūtis[taisyti | redaguoti kodą]

Cerkvė, pastatyta vaikų darželio, ant kurio 1972 m. gegužės 16 d. nukrito karinis lėktuvas ir žuvo 22 vaikai, vietoje
Atminimo lenta prie Dievo motinos šventyklos
Jūros krantinė – promenada

1972 m. gegužės 16 d. 12 val 30 min. ant elitiniu laikomo vaikų darželio nukrito Karinių jūrų pajėgų Baltijos laivyno lėktuvas An-24. Žuvo 34 žmonės: 23 vaikai, dvi darželio auklėtojos, virėja ir 8 įgulos nariai.

Pakilęs iš Chrabrovo oro uosto, lėktuvas turėjo, skrisdamas 500 m aukštyje ir tikrindamas radijo aparatūrą, nuskristi iki Bruzdavos rago, tačiau netrukus pateko į rūką ir lakūnai neteko orientacijos. Lėktuvas, skrisdamas per žemai ir ne išilgai stataus aukšto kranto, o link jo, sparnu užkliudė pušį, neteko sparno dalies ir, nuskridęs dar 200 m, nukrito ant vaikų darželio pastato. Kaip tik tuo metu vaikai buvo grįžę iš pasivaikščiojimo ir sėdo pietauti. Iš visų, buvusių darželio patalpose, gyvos liko tik dvi moterys.

Pagal tuometinę tvarką jau po 9 val. iš tragedijos vietos buvo pašalintos lėktuvo liekanos, pastato griuvėsiai, surasti ir išvežti žuvusiųjų kūnai, o gegužės 17 d. rytą buvusio darželio vietoje jau buvo pasodintas mažas skveras. Nors TSRS spaudoje nepasirodė nei viena žinutė, apie tragediją dar tą pačią dieną pranešė „Amerikos balsas“. Nors laidotuvių dieną buvo uždarytas automobilių ir traukinių eismas link Svetlogorsko, laidotuvėse dalyvavo daugiau kaip 10 000 žmonių.

Tragedijos tyrimą atlikusi komisija tragedijos priežastimi įvardijo „nepakankamą pasirengimą ir vadovavimą skrydžiui“ ir net neiškėlė baudžiamosios bylos. Tačiau netrukus ypač slaptu gynybos ministro Andrejaus Grečkos įsakymu iš pareigų buvo atleista 40 kariškių. Pagal neoficialią versiją techninė komisija nustatė, jog lėktuvo aukštimatis nors rodė 150 m virš jūros lygio, realiai tebuvo ne daugiau kaip 85 m. Netrukus po tragedijos Svetlogorske visi aukštimačiai buvo pakeisti.

Tik 1992 m. apie Svetlogorsko vaikų darželio žūtį prabilta viešai. 1994 m. suaukotomis lėšomis darželio vietoje pastatyta Dievo motinos ikonos šventykla.

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1910 m. ir 2006 m.
1910 m.[4] 1933 m. 1939 m.sur.[5] 1959 m.sur. 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2002 m.sur. 2006 m.
686 2 178 2 544 6 700 10 000 11 881 10 950 10 918


Administracija[taisyti | redaguoti kodą]

17231818 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos departamento, 18181871 m. Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Karaliaučiaus apygardos Žuvininkų apskrities, nuo 1939 m. kovo 27 d. Sembos apskrities dvaras. [6] 1946 m. balandžio 7 d. – rugsėjo 6 d. Kranco rajono kaimas, 1947 m. birželio 17 d. – 2007 m. lapkričio 27 d. Svetlogorsko miesto apygardos (Светлогорский городской округ) miestas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
17231818 m. Rytų Prūsijos departamentas Prūsijos karalystė
18181939 m. Žuvininkų apskritis Karaliaučiaus apygarda
19391945 m. Sembos apskritis Karaliaučiaus apygarda
1945–1946 m. Rytų Prūsija TSRS
19472007 m. Svetlogorsko miesto apygarda Kaliningrado sritis
nuo 2007 m. Svetlogorsko miesto gyvenvietė
Svetlogorsko municipalinis rajonas
Kaliningrado sritis


Vandens bokštas
Vila
Buvusi evengelikų liuteronų bažnyčia

Miesto savivaldos teises kurortas gavo 1920 m. 19462007 m. srities reikšmės Svetlogorsko miesto apygardos centras. Savivaldybės teritorija buvo 32,5 km², iš jų 698 ha užėmė miškai. 2002 m. surašymo duomenimis savivaldybėje gyveno 15 000 gyventojų. Savivaldybės teritorijoje buvo šios gyvenvietės:[7][8]

Dabartinis pavadinimas Rusiškai Vokiškai Lietuviškai Buvusių kaimų koordinatės
Bobrovka Бобровка Deutsch Battau, nuo 1898 m. Battau, nuo 1907 m. Gut Battau Batuva 54°56′00″N 20°05′00″E / 54.933333°N 20.083333°E / 54.933333; 20.083333 (Batuva)
Charkovskojė Харьковское Neplecken Neplekiai 54°42′00″N 20°13′00″E / 54.7°N 20.216667°E / 54.7; 20.216667 (Neplekiai)
Dobrojė Доброе Preußisch Battau Prūsų Batuva 54°56′00″N 20°14′00″E / 54.933333°N 20.233333°E / 54.933333; 20.233333 (Prūsų Batuva)
Lesnojė Лесное Forstgutsbezirk Warnicken, nuo 1929 m. Warnicken Varninkai
Otradnojė Отрадное Gut Georgenswalde, nuo 1939 m. Georgenswalde - 54°56′00″N 20°05′00″E / 54.933333°N 20.083333°E / 54.933333; 20.083333 (Georgenswalde)
Selskis Сельский Kobjeiten Kabačiai 54°56′00″N 20°11′00″E / 54.933333°N 20.183333°E / 54.933333; 20.183333 (Kabačiai)
Vzmorjė Взморье Groß Heydekrug Didžioji Geidė 54°42′00″N 20°15′00″E / 54.7°N 20.25°E / 54.7; 20.25 (Didžioji Geidė)
Zarečnas Заречный Sassau Sausuva 54°57′00″N 20°10′00″E / 54.95°N 20.166667°E / 54.95; 20.166667 (Sausuva)
Zorios Зори Tykrehnen Tikrėnai 54°56′00″N 20°11′00″E / 54.933333°N 20.183333°E / 54.933333; 20.183333 (Tikrėnai)

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Savivaldybės ekonominis pagrindas – sanatorinio kurortinio gydymo ir turizmo bei rekreacijos kompleksai. Dešimtyse sanatorijų, poilsio namų, viešbučių, turistinių bazių, kempingų ir vaikų poilsio stovyklų kasmet apsilanko šimtai tūkstančių poilsiautojų. Geras susisiekimas su Kaliningradu – yra geležinkelis ir automobilinis kelias, netoli iki Chrabrovo oro uosto bei Pionersko jūrų uosto, atviro turistiniams ir pramoginiams laivams.

Kurorte dažnai poilsiaudavo komiškos operos „Vindzoro šmaikštuolės“ autorius Otas Nikolajis, Vilhelmas Humboltas, Tomas Manas ir Katė Kolvic.

Savivaldybėje 135 pastatai pripažinti architektūros paminklais. Svarbiausi – 1907 m. pastatyta liuteronų bažnyčia, kurioje nuo 1992 m. veikia pravoslavų Serafimo Saroviečio cerkvė, 19001908 m. pastatytas purvo gydyklos bokštas su apžvalgos aikštele, medinis medžiotojų namelis, Otradnoje gyvenvietėje – garsaus vokiečių skulptoriaus Hermano Bracherto namas – muziejus. Jo darbų yra ir Svetlogorske.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Vilius Pėteraitis. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai = Die Ortsnamen von Kleinlitauen und Twanksta: jų kilmė ir reikšmė. Vilius Pėteraitis; Mažosios Lietuvos fondas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. ISBN 5-420-01376-2
  2. Lietuviški tradiciniai vietovardžiai: Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos. Patvirtintas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos protokoliniu nutarimu 1997 m. gegužės 25 d. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 2002. ISBN 5-420-01488-2
  3. Палмайтис Л. Предложение по научной русификации исконных наименований перешедшей в состав России северной части бывшей Восточной Пруссии / Л. Палмайтис; Европейский институт рассеянных этнических меньшинств. – Б. м.: Б.и., 2003. c. 47
  4. Žuvininkų apskrities kaimų sąrašas (1910 m.) vok.
  5. Sembos apskrities kaimų sąrašas (1939 m.) vok.
  6. Raušiai GenWiki
  7. Tradicinis lietuviškų Kaliningrado (Karaliaučiaus krašto) vietovardžių sąrašas, patvirtintas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos protokoliniu nutarimu 1997 m. gegužės 25 d.
  8. Zipplies, Helmut: Ortsnamenänderungen in Ostpreußen. Eine Sammlung nach dem Gebietsstand vom 31.12.1937 Selbstverlag des Vereins, Hamburg, 1983.
  • Grasilda Blažiene: Hydronymia Europaea, Sonderband II, Die baltischen Ortsnamen. Wolfgang Schmid Hrsg., Steiner Verlag Stuttgart 2000.
  • G. Gerullis: Die altpreußischen Ortsnamen. Berlin, Leipzig 1922.
  • Губин А.Б. Топонимика Калининграда. Реки и водоемы // Калининградские архивы. – Калининград, 2007. – Вып. 7. – С. 197–228.
  • Населенные пункты Калининградской области: краткий спр. / Ред. В.П. Ассоров, В.В. Гаврилова, Н.Е. Макаренко, Э.М. Медведева, Н.Н. Семушина. – Калининград: Калинингр. кн. изд-во, 1976.
  • Населенные пункты Калининградской области и их прежние названия = Ortsnamenverzeichnis Gebiet Kaliningrad (nordliches Ostpreussen) / Сост. Е. Вебер. – Калининград: Нахтигаль, 1993.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]