Kanalizacija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kanalizacija (pranc. canalisation, iš canaliser 'daryti kanalus, nukreipti, suleisti į kanalus' (iš lot. canalis) + -ation) – reiškinys, kai aplinkos ar vidiniai veiksniai nukreipia procesą tam tikra kryptimi, arba metodas, kai žmogus tam tikrą reiškinį nukreipia norima kryptimi.
Lietuvoje nuo seno kanalizacija vadinamas kanalizacijos rezultatas – sukurta nuotakynų sistema.
- kanalizacija – (evoliucinė biologija) evoliucinio vystymosi krypties atsiradimas dėl išorinių ar vidinių kanalizacijos veiksnių.
- kanalizacija – (genetika) besivystančio organizmo gebėjimas sudaryti tam tikrą fenotipą nepriklausomai nuo genotipo ar aplinkos poveikių įvairovės.
- kanalizacija – upių tinklo pertvarkymas, užtikrinant laivybos kelius tam tikroje teritorijoje.
- kanalizacija – komunalinių (buitinių ir paviršinių) bei gamybinių nuotekų tvarkymo būdas, kai įrengiami požeminiai vamzdynai (kartais – antžeminių griovių sistema), kuriais nuotekos nukreipiamos į kaupimo, šalinimo ar valymo vietas.
- nuotakynas (kanalizacija) – vamzdynų ir kitų inžinerinių įrenginių sistema, surenkanti nuotekas ir nukreipianti jas į kaupimo, šalinimo ar valymo vietą.
