Sembai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Prussian clans 13th century.png

Sembai - viena iš prūsų grupių, gyvenusi Sembos pusiasalyje (šiauriau dabartinio Kaliningrado). Pietuose sembus Priegliaus upė skyrė nuo notangų, rytuose Deimenos upė skyrė nuo nadruvių žemių, šiaurėje Kuršių nerijoje sembai ribojosi su kuršiais. Jų žemes šiaurės rytuose skalavo Kuršių marios, šiaurėje ir vakaruose - Baltijos jūra, pietvakariuose - Aistmarės.

Sembai gyveno Baltijos jūros pakrantėje turtingoje gintaro radiniais, tad nuo seno dalyvavo Europinėje gintaro prekyboje (žr. Gintaro kelias). Sembai ryšius su kitomos tautomis ryšius užmezgė anksčiau nei kiti prūsai. Kaip ir kitus prūsus sembus užkariavo Vokiečių ordinas, veikiami kultūrinės asimiliacijos ir germanizacijos jie XVII a. išnyko.

Gintaro prekyboje dalyvavusi Semba buvo turtingiausias ir tankiausiai gyvenamas Prūsijos regionas. Semboje aptinkama daug bronzos amžiaus dirbinių, daug jų importuoti iš Romos imperijos.
Sembai, skirtingai nei likę prūsai, savo mirusiųjų nedegindavo. Virš kapų jie supildavo pilkapius, apsuptus akmenų žiedais.[1]
Sembus pirmą kartą 1073 m. paminėjo Adomas Brėmenietis, vadinęs juos „pačia humaniškiausia tauta“. Susirėmimai su danais tęsėsi nuo IX a. vidurio iki XIII a. pradžios. Žinoma, kad Semboje buvo vikingų gyvenvietė Wiskiauten, klestėjusi apie 300 m. Švedai su sembais palaikė taikesnius ryšius ir užsiiminėjo prekyba.<[2]

XIII a. pasirodė kitas sembų priešas - karinis Vokiečių Ordinas. Jo tikslas buvo užkariauti ir pakrikštyti visus pagonis. Sembos užkariavimą sulaikė 1242 m. įvykęs Pirmasis prūsų sukilimas. Sukilimas technine prasme pasibaigė 1249 m. pasirašius Christburgo taiką, tačiau nedideli susirėmimai truko dar ketverius metus. Tik 1254-1255 m. Vokiečių ordino riteriai surengė didelį žygį prieš sembus. Bohemijos karalius Otokaras II dalyvavo šiame žygyje, todėl Vokiečių Ordino riteriai naujai įkurtą pilį jo garbei pavadino Königsberg.[2]

Sembai prieš Vokiečių ordiną sukilo Didžiojo prūsų sukilimo metu (1260-1274), bet buvo pirmieji, kurie pasidavė. 1276 m. kitos prūsų grupės pabandė vėl įžiebti sukilimą, o Sembos vogtas Teodorikas (Theodoric) įtikino sembus prie sukilimo neprisidėti. Tuo pasekė notangai ir varmiai ir sukilimo taip pat nepalaikė, todėl po metu sukilimas buvo sutriuškintas.[3]

XIII a. pabaigoje sembų buvo tik apie 22 000.[4] Suvokietėjo jie vėliau už likusius prūsus, kurie buvo užkariauti anksčiau už sembus.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Gimbutas, Marija (1963). The Balts. London: Thames and Hudson. pp. 112.
  2. 2,0 2,1 Simas Sužiedėlis, ed (1970-1978). "Semba". Encyclopedia Lituanica. V. Boston, Massachusetts: Juozas Kapočius. pp. 107-108.
  3. Urban, William (2000). The Prussian Crusade (2nd ed.). Chicago, Illinois: Lithuanian Research and Studies Center. pp. 344–345.
  4. Gimbutas, Marija. The Balts, 173.