Suleimanas Didysis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Suleimanas Didysis
Ottoman flag.svg Osmanų imperijos sultonas
EmperorSuleiman.jpg
Sultonas Suleimanas Didysis, 1530 m. piešinys
Gimė: 1494 m. lapkričio 6 d.
Trabzonas
Mirė: 1566 m. rugsėjo 6 d. (71 metai)
Sigetvaras
Tautybė: turkas
Tėvas: Selimas I
Motina: Hafsa Hatun
Sutuoktinis(-ė): Hiurem Sultan
Vaikai:

Princas Mahmudas Princas Mustafa Princas Muradas Princas Mehmedas Princesė Mihrimah Sultan Princas Abdullah Sultonas Selimas II Princesė Raziye Sultan Princas Bayezidas Princas Cihangiras Princas Ahmedas

Ottoman flag.svg
Osmanų imperijos sultonas
Kiti titulai: Osmanų imperijos kalifas
Valdė: 1520 m. - 1566 m. (~46 metai)
Pirmtakas: Selimas I
Įpėdinis: Selimas II
Commons-logo.svg Vikiteka: Suleimanas DidysisVikiteka
Parašas
Tughra of Suleiman I the Magnificent.svg
Suleimano Didžiojo tugra

Suleimanas Didysis (dar vadinamas Suleimanu I-uoju, Suleimanu Puikiuoju, Kanuniu; 1494 m. lapkričio 6 d. Trabzone – 1566 m. rugsėjo 5-6 d. Sigetvare, Vengrijoje) – dešimtasis Osmanų imperijos sultonas, valdęs 15201566 metais.

Valdymas[taisyti | redaguoti kodą]

Suleimanas Didysis laikomas pačiu galingiausiu Osmanų imperijos sultonu, jam valdant imperija pasiekė didžiausią klestėjimą. Savo pavaldinių Įstatymų leidėju vadintas Suleimanas įgyvendino daug reformų. Daugelis jo įstatymų galiojo iki pat XIX a. Jis skatino statybas (Sinano pastatyta Suleimano mečetė Stambule), globojo meną – pats buvo poetas – bei mokslą.[1]

Sultonu tapo būdamas 24-erių metų. Nepaisant jauno amžiaus tęsė savo tėvo Selimo I-ojo pradėtus užkariavimus. 1521 m. užėmė Belgradą, 1522 m. Rodo salą. 1524 m. turkų laivynas iš Raudonosios jūros išvarė portugalus.

1526 m. Suleimanas išsiuntė šimtatūkstantinę armiją prieš Vengriją. Mohačo mūšyje vengrai buvo sutriuškinti, žuvo jų karalius Liudvikas II. Vengrija ir jos sostinė Buda buvo užimta, tūkstančiai vengrų tapo turkų vergais. 1527–1528 m. turkai užkariavo Bosniją, Hercegoviną, Slavoniją, Transilvanijos valdovas Jonas Zapojajis pripažino save Suleimano vasalu. Vėliau tęsėsi ilgi Osmanų imperijos karai su galingos Habsburgų dinastijos valdoma Austrijos imperija. 1529 m. Suleimanas nesėkmingai bandė užimti Vieną. Vėliau austrai sudarė su turkais taiką ir mokėjo 30 tūkst. dukatų per metus duoklę.

1533 m. Suleimano vadovaujami osmanai pradėjo didelį karą su Iranu. Turkai užėmė šalies sostinę Tebrizą, vėliau Bagdadą, visą Iraką, Basrą (1546 m.), Persų įlankos pakrantes (Bahreiną, Chuzistaną). 1533 m. Chairas ad Dinas Barbarosa Suleimano buvo paskirtas vyriausiuoju osmanų laivyno kapitonu ir užėmė 1534 m. Tunisą, tačiau jau po metų jį susigrąžino ispanai, taip atskirdami turkų valdas Šiaurės Afrikoje. 1536 m. sultonas sudarė slaptą sąjungą su prancūzų karaliumi Pranciškumi I, kariavusiu su Ispanija, ir įgijo galimybes naudotis prancūzų uostais. Tai buvo pirmoji galingos krikščioniškos valstybės ir „netikėlių“ koalicija. Alžyriečių laivynas pradėjo siaubti Viduržemio jūros pakrantes, pradėjo karą su Venecija, užėmė salas Egėjo jūroje. 1538 m. Suleimanui suteiktas kalifo statusas.

1538 m. turkai surengė grandiozinį jūrų žygį į pietų Arabiją ir Indiją. Jie užėmė svarbų Adeno uostą, vėliau pasiekė Gudžarato pakrantes ir apsupo portugalų koloniją Diju. Su vietinių indų musulmonų pagalba turkai sėkmingai šturmavo miestą, tačiau pasklidęs gandas apie atvykstančią portugalų eskadrą puolimą sustabdė. Buvo pasiekta taika ir turkai atsitraukė. 1540 m. sudaryta taika su Venecija: turkams patvirtintos teisės į jų užgrobtas salas, be to, venecijiečiai sumokėjo 30 tūkst. dukatų kontribuciją. 1540 m. Suleimanas vėl pradėjo karą su Austrija, užėmė Budą, Estergomą, Višegradą, Nogradą, Hatvaną. 1547 m. sudaryta Adrianopolio taika, austrai vėl turėjo mokėti turkams duoklę, Transilvanija, Valachija ir Moldova tapo vasalinėmis osmanų valstybėmis.

Pasiekęs taiką vakaruose, Suleimanas toliu tęsė užkariavimus rytuose – 1548 m. vėl užėmė prarastą Tebrizą, Isfahaną, 1552 m. – Jerevaną, 1554 m. – Nachičevanę. 1555 m. sudaryta Amasijos taika – Iranas turkams pripažino Iraką, Kurdistaną, Imeretiją, tačiau atgavo užimtas Irano žemes ir dalį Užkaukazės.

Prancūzai dėl kitų Europos valstybių spaudimo buvo priversi nutraukti sąjungą su Suleimanu, tačiau ir toliau kovoje prie ispanus ir austrus veikė drauge. 1541 m. alžyriečiai atrėmė ispanų antpuolį, padėjo prancūzams užimti Nicą ir Korsiką. Turkų laivynas tęsė kovą su portugalais Indijos vandenyne, 1552–1554 m. jiems pavyko užimti Maskato tvirtovę, tačiau vėliau ją prarado.

15511562 m. ir 15661568 m. turkai vėl kariavo su Austrija, tačiau didesnių teritorinių pakeitimų neįvyko. 15551557 m. sultonas organizavo žygį į Afriką, užėmė Sudaną, Etiopijos uostą Masavą, 1559 m. – Eritrėją. Prieš savo mirtį Suleimano valdoma Osmanų imperija buvo didžiausia ir galingiausia visų laikų musulmonų valstybė. Pačios imperijos viduje vyko grandiozinės statybos, pastatyta daug mečečių, tiltų, tvirtovių, išvystyta gerai funkcionuojanti ir prižiūrima biurokratija.

1565 m. turkai nesėkmingai bandė užimti joanitų ginamą Maltą. 1566 m. eilinio karo su Austrija metu, Sigetvaro mūšio paskutinėmis dienomis 72-iejų metų sultonas mirė (greičiausiai sava mirtimi). Palaidotas Suleimano mečetės mauzoliejuje Stambule drauge su savo pagrindine žmona Roksolana.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Ferial Kanbay – „1000 pasaulio įžymybių: enciklopedinis žinynas“ – 325 psl.