Saulės sistemos susidarymas ir evoliucija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Saulės sistemos susidarymas prasidėjo prieš 4,6 milijardo metų. Šiuo metu paprastai sutariama, kad Saulės sistema susidarė iš šalto ir tankaus tarpžvaigždinės medžiagos debesies, sudaryto daugiausia iš helio ir vandenilio - labiausiai Visatoje paplitusių elementų. Šiame debesyje taip pat galėjo būti vandens, ledo kristalų pavidalu. Šis debesis, po to kai įgavo pastovią formą (greičiausiai disko), sukdamasis pradėjo diferencijuotis: didžioji dalis centre sudarė prožvaigždę, būsimąją Saulę. Iš išorinių sluoksnių veikiant gravitacijos jėgoms susiformavo ir aplink ją pradėjo suktis planetos, palydovai ir asteroidai. Planetų orbitos stabilizavosi, pradėjo formuotis atmosferos, susidarė palydovai.

Susidarymas[taisyti | redaguoti kodą]

Proplanetinio disko susidarymas[taisyti | redaguoti kodą]

Hablo kosminiu teleskopu padaryta nuotrauka Oriono ūkas, šviesmečių pločio žvaigždžių gimimo lopšys, kuris turėtų būti labai panašus į tai iš ko gimė mūsų Saulė.

Dabartinė hipotezė teigia, jog Saulės sistema susiformavo iš kelių šviesmečių pločio molekulinio debesies, kuris buvo sutrikdytas netoliese sprogusios supernovos. Šį faktą patvirtina meteoritų studijos. Juose randama geležies-60 izotopo, kuris būdingas tik sprogstančioms, trumpos gyvavimo trukmės žvaigždėms. Taigi supernovos smūginė banga tarpžvaigždiniame molekuliniame debesyje sukūrė sutankėjimą, gravitacijos jėgos viršijo slėgio jėgas, ir šis pradėjo trauktis (žr. Džinso nestabilumas).

Šio debesies cheminė sudėtis buvo labai panaši į šiandieninės Saulės cheminę sudėtį, kur 98 % sudaro vandenilis, helis ir litis, o likusieji 2 % yra sunkieji cheminiai elementai, susiformavę branduolių sintezės būdu seniausiose žvaigždėse. Vėliau šie sunkieji elementai buvo išmesti į tarpžvaigždinę erdvę.

Dėl judesio kiekio momento tvermės dėsnio proplanetinis diskas sukosi vis greičiau, nes traukėsi dėl gravitacinio kolapso. Pastarasis privertė atomus atsimušinėti į juos supančius atomus, o tai pradėjo šildyti debesį. Taigi centras tapo daug karštesnis dėl savo žymiai didesnio tankio už išorinius sluoksnius. Po maždaug 100000 metų gravitacijos, dujų slėgio, magnetinio lauko jėgos ir sukimasis privertė besitraukiantį ūką susitraukti į besisukantį proplanetinį diską, kurio viduryje gimė prožvaigždė.

Manoma, kad šiuo evoliucijos metu Saulė buvo Tauro T tipo žvaigždė, o jos diskas turėjo 0,001 - 0,1 jos dabartinės masės (žr. Saulės masė). Disko plotis buvo keli šimtai astronominių vienetų. Po maždaug 50 milijonų metų Saulės branduolys tiek įkaito, kad jame įsižiebė termobranduolinės reakcijos, o taip pat įsigalėjo hidrostatinė pusiausvyra. Taip Saulė tapo pagrindinės sekos žvaigžde.

Planetų susidarymas[taisyti | redaguoti kodą]

Vidinių planetų susidarymas[taisyti | redaguoti kodą]

Proplanetinis diskas - menininko vizija.

Manoma, jog planetos formavosi iš medžiagos, kuri nebuvo sunaudota gimstant prožvaigždei. Planetos formavosi akrecijos būdu, kuriame jos prasidėjo iš dulkių grūdelių, kurie skriejo apie centrinę prožvaigždę. Tiesioginių susidūrimų metu šie grūdeliai formavo 1-10 kilometrų diametro grupes, kurios susidurdamos formavo dar didesnius objektus - planetesimales, kurių diametras siekė apie 5 kilometrus. Planetesimalės toliau augo apie kelis centimetrus per metus, taip tęsėsi kelis milijonus metų.

Vidinėje Saulės sistemos dalyje, iki 4 a.v. nuo Saulės, buvo per šilta vandens ir metano molekulėms kondensuotis, todėl čia susiformavusios planetesimalės buvo tik iš aukštą lydymosi temperatūrą turinčių elementų kaip geležis, nikelis, aliuminis ir uolingi silikatai. Šie akmeningi kūnai taps vidinėmis planetomis (Merkurijus (planeta)|Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas). Šie elementai yra reti Visatoje, sudarantys tik apie 0,6 % ūko masės, todėl Žemės tipo planetos negalėjo susidaryti labai didelės.

Išorinių planetų susidarymas[taisyti | redaguoti kodą]

Planetiškasis ūkas - menininko vizija.

Planetos dujų milžinės (Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas) susiformavo už šerkšno ribos (t. y. užšalimo ribos) - taško tarp Marso ir Jupiterio orbitų, kur esančios medžiagos yra pakankamai vėsios, kad išliktų kietos būsenos. Medžiagos iš kurios susiformavo Jupiterio tipo planetos buvo gausu, todėl šios planetos išaugo labai masyvios, kad galėtų pritraukti aplink esantį vandenilį ir helį, kurių buvo apstu.

Tauro T žvaigždės, kaip jauna Saulė, turi daug stipresnį žvaigždžių vėją nei dauguma stabilių, senesnių žvaigždžių. Manoma, jog Uranas ir Neptūnas susiformavo po Jupiterio ir Saturno, kuomet stiprus Saulės vėjas nupūtė didžiąją dalį proplanetinio disko medžiagos. Dėl to šios planetos pagavo šiek tiek vandenilio ir helio - ne daugiau nei po viena Žemės masę kiekviena. Pagrindinė šių planetų formavimosi teorijos problema yra jų formavimosi trukmė. Dabartinėse jų orbitose būtų prireikę šimtų milijonų metų jų branduoliams sulipti. Tai reiškia, kad Uranas ir Neptūnas turbūt susiformavo arčiau Saulės - galbūt net tarp Jupiterio ir Saturno, o vėliau migravo išorėn.

Po maždaug 3 - 10 milijonų metų jaunos Saulės vėjas išvalė visas dujas ir dulkes proplanetiniame diske, išpūsdamas viską į tarpžvaigždinė erdvę, taip pabaigdamas planetų augimą.

Chronologija[taisyti | redaguoti kodą]

Saulės sistemos susidarymo laikas nustatomas naudojantis radiometriniu datavimu. Mokslininkai nustatė, kad Saulės sistemos amžius yra apie 4,6 milijardo metų. Seniausias akmuo Žemėje yra apytiksliai 4,4 milijardo metų senumo. Tačiau tokio amžiaus akmenys Žemėje yra reti, nes Žemės paviršius nuolat kinta dėl erozijos, vulkanizmo ir plokščių tektonikos. Saulės sistemos amžiaus nustatymui mokslininkai naudoja meteoritus, kurie buvo suformuoti per ankstyvąją proplanetinio debesies kondensaciją. Beveik visi randami meteoritai yra 4,6 milijardo metų amžiaus, todėl yra manoma, kad Saulės sistema yra ne mažesnio nei šis amžiaus.

Kitų žvaigždžių proplanetinių diskų tyrimai taip pat padėjo įvertinant Saulės sistemos susidarymo laiką. Žvaigždės, kurių amžius yra tarp vieno ir trijų milijonų metų, turi diskus, kuriuose yra gausu dujų. Diskai aplink žvaigždes senesnes nei 10 milijonų metų turi mažai arba išvis nebeturi dujų, o tai reikštų, kad planetos dujų milžinės šiuose proplanetiniuose diskuose jau nustojo formuotis.

Saulės sistemos evoliucijos etapai[taisyti | redaguoti kodą]

Pastaba: Visos datos ir laikai šioje chronologinėje lentelėje yra apytikriai ir skirti tik suprasti kurios eilės dydį lyginant tarpusavyje.

Fazė Laikas nuo Saulės formavimosi pradžios Įvykis
Prieš Saulės sistemą Milijardai metų pries Saulės sistemos formavimąsi Praeities žvaigždžių kartos gimsta ir miršta, gamindamos sunkiuosius elementuos ir įterpdamos juos į tarpžvaigždinę medžiagą iš kurios Saulės sistema pradeda formuotis.
~5×107 metų prieš Saulės Sistemos formavimąsi Kaimynystėje masyviausios žvaigždės sprogsta kaip supernovos. Viena iš supernovų galimai sutrikdo molekulinį debesį iš kurio pradeda formuotis Saulės sistema.
Saulės formavimasis 0–1×105 metų Susidaro didesnis sutankėjimas, prasideda gravitacinis kolapsas.
1×105–5×107 metų Saulė yra prožvaigždė, vėliau Tauro T žvaigždė.
1×105–7 metų Formuojasi išorinės planetos. Ties 107 metais dujos proplanetiniame diske nupučiamos ir išorinės planetos susiformuoja.
1×107–8 metų Susiformuoja Žemės tipo planetos ir Mėnulis. Įvyksta didysis susidūrimas. Vanduo atnešamas į Žemę.
Pagrindinė seka 5×107 metų Saulė tampa pagrindinės sekos žvaigžde.
2×108 metų Suformuojami seniausi Žemės akmenys.
5–6×108 metų Rezonansas Jupiterio ir Saturno orbitose išmeta Neptūną į Koiperio žiedą. Vėlyvieji bombardavimai vyksta vidinėje Saulės sistemos dalyje.
8×108 metų Seniausia žinoma gyvybė Žemėje.
4.6×109 metų Šiandiena. Saulė išlieka pagrindinės sekos žvaigžde, tapdama šiltesne ir šviesesne ~10 % kas kiekvienus 109 metų.
6×109 metų Saulės gyvybės zona juda už Žemės orbitos, galbūt net užlipdama ant Marso orbitos.
7×109 metų Paukščių Takas ir Andromedos galaktika susiduria.
Po pagrindinės sekos 10–12×109 metų Saulė pradeda deginti vandenilį branduolį supančiame sluoksnyje, taip pabaigdama savo pagrindinės sekos gyvenimą ir pradeda keliauti į raudonųjų milžinių seką HR diagramoje. Tapdama 2700 kartų šviesesne, 250 kartų didesne, bet vėsesne (2600K). Saulė tampa raudonąja milžine. Merkurijus ir tikėtina Venera, bei Žemė patenka į Saulę.
~12×109 metų Saulė pereina helio degimo horizontalioje sekoje ir asimptotinėje milžinių sekoje fazes, prarasdama ~30 % savo masės, lyginant su pagrindinės sekos faze. Asimptotinė milžinių sekos fazė pasibaigia su planetiškojo ūko numetimu, paliekant tik Saulės branduolį kaip baltąją nykštukę.
Saulės mirtis >12×109 metų Baltoji nykštukė Saulė, daugiau nebegaminanti energijos, pradeda vėsti ir temti, kol pasiekia juodosios nykštukės būseną.
1015 metų Saulė atvėsta iki 5 K. Praskriejančių žvaigždžių gravitacija išplėšia planetas iš jų orbitų. Saulės sistema nustoja egzistuoti.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]