Ausis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Žmogaus kairė ausis

Ausis (lot. auris) – klausos ir pusiausvyros organas, susidedantis iš 3 dalių: išorinės, vidurinės ir vidinės ausies. Per išorinę ir vidurinę ausis garso virpesiai, sukeldami specialios transmisijos virpėjimą, mechaniškai dirgina vidinėje ausyje esančius klausos receptorius. Vidinėje ausyje yra ir pusiausvyros receptoriai, kuriuos dirgina kūno ir jo dalių padėties erdvėje kitimo dirgikliai, priklausantys nuo svorio (gravitacinės jėgos).

Sandara[taisyti | redaguoti kodą]

Išorinė ausis (auris externa):

  • Ausies kaušelis (lobulus auriculata) – surenka garso bangas. Kaušelio šoninis paviršius nėra lygus, jame išskiriamos šios anatominės struktūros: vijoklis, lot. Helix, priešvijoklis, antihelix, valtelė, scapha, kramslys, tragus, prieškramslis, antitragus, kaušelio kriauklė, concha auriculae, joje yra kriauklės įduba, kurioje prasideda išorinė klausomoji anga. Kaušelio apačioje yra kaušelio skiltelė, lobus auriculae. Prie galvos esančiame paviršiuje yra valtelės ir kaušelio kriauklės iškilumos bei kitos nelabai ryškios struktūros.
  • Išorinė klausos landa (meatus acusticus externus) – filtruoja orą. Jos ilgis suaugusiajame yra apie 2,5 cm, išorinis trečdalis yra kremzlinis, o kiti du trečdaliai – kauliniai, jų riboje yra ausies kremzlės sąsmauka – susiaurėjimas. Landa yra S raidės formos: iš pradžių eina į vidų, aukštyn ir į priekį, tada į vidų, atgal ir aukštyn ir galiausiai į vidų truputį žemyn ir į priekį. Kremzlinės landos dalies poodiniame sluoksnyje yra sieros liaukų, gll. ceruminosae.Landa baigiasi būgnine įlanka.
  • Būgnelis (membrana tympani) – skiria išorinę ausį nuo vidurinės. Jis yra truputį pasviręs, ovalus ir pusiau permatomas, prisitvirtinęs prie kremzlinio jungiamojo audinio žiedo. Jį sudaro dvi dalys – palaidoji, pars flaccida, ir įtemptoji, pars tensa. Būgnelį sudaro trys sluoksniai – išorinis odos, vidurinis skaidulinis, ir vidinis gleivinės sluoksniai.

Vidurinė ausis[taisyti | redaguoti kodą]

Vidurinė ausis (auris media):

  • Būgninė ertmė – netaisyklinga, iš šonų suspausta smilkinkaulio piramidės ertmė. Joje yra klausomieji kauliukai. Ertmė turi šešias sienas: stoginę, plėvinę, labirintinę, junginę, mieginę ir speninę.
  • Klausomieji kauliukai – sustiprina garso bangas. Jie yra trys: plaktukas, lot. malleus, priekalas, incus, ir kilpa, stapes. Jie tarpusavyje sudaro du sąnarius: priekalinį plaktuko ir priekalinį kilpos. Prie šių kauliukų tvirtinasi du raumenys: būgnelio tempiamasis ir kilpinis raumuo, pirmasis įtempia būgnelį, o antrasis atpalaiduoja, jie veikia vienu metu antagonistiškai
  • Trimitas (ausies vamzdis) (tuba auditiva) – sulygina oro slėgį, nes jungia vidurinę ausį su nosiarykle. Sudarytas iš dviejų dalių: trečdalio kaulinės ir dviejų trečdalių kremzlinės. Jų riboje yra sąsmauka. Ties rykline vamzdžio anga yra limfoidinio audinio sankaupa – ausies vamzdžio migdolas.
  • Tempiamasis būgnelio raumuo (m. tensor tympani). Šis raumuo prasidėjęs nuo bendravardžio kanalo sienų, prisitvirtina prie plaktuko rankenos ir susitraukdamas taip įtempia būgnelį, kad geriau rezonuotų girdimus garsus. Nuo užpakalinės sienos prasidėjęs trumpas kilpinis raumuo, (m. stapedius), prisitvirtina prie kilpos. Jis iškelia kilpos pamatą iš prieangio langelio ir per klausomųjų kauliukų grandinę atpalaiduoja būgnelį. Šie veiksmai saugo vidinę ausį nuo labai stiprių garsų

Vidinė ausis[taisyti | redaguoti kodą]

Vidinė ausis (auris interna) – Iš visų klausos ir pusiausvyros analizatoriaus dalių vidinės ausies (lot. auris interna) sandara ir funkcija yra sudėtingiausia. Svarbiausia vidinės ausies dalis yra kaulinis labirintas ir jo viduje esantis plėvinis labirintas. Vidinė ausis skirstoma į:

  • Kaulinis labirintas (labyrinthus osseus) Labirintas- tai sudėtingos formos ertmės ir kanalai, esantys smilkinkaulio piramidės korytojoje dalyje, tarp vidinės klausomosios landos dugno ir vidurinės ausies. Kaulinis labirintas (labyrinthus osseus) skirstomas į tris dalis. Centrinė dalis- prieangis. Nuo prieangio į priekį, į medialinę pusę ir žemyn, yra sraigė, o nuo jo į užpakalį, lateralinę pusę bei į viršų kyla pusratiniai kanalai.
  • Plėvinis labirintas (labyrinthus membranaceus ) yra kaulinio labirinto viduje ir beveik atitinka jo konfigūraciją (tik yra mažesnių matmenų). Prieangyje plėvinis labirintas susidaro iš apvaliojo, (sacculus), ir pailgojo, (utriculus), maišelių. Sraigės spiraliniame kanale yra trisienis, prieš viršūnę aklai pasibaigiantis sraiginis latakas, (ductus cochlearis). Apatinė jo siena suauga su plėvine spiraline plokštele ir sudaro pamatinę membraną, o išorinė siena- su kaulinio kanalo paviršiumi. Kauliniuose pusratiniuose kanaluose yra tokie patys plėviniai pusratiniai latakai, kurie taip pat penkiomis angomis atsiveria į pailgąjį maišelį. Tarp kaulinio ir plėvinio labirintų esantį tarpą pripildo skaidrus, bespalvis skystis – perilimfa, o plėvinio labirinto ertmes – endolimfa.
  • Prieangis (vestibulum) – Prieangis (vestibulum) yra netaisyklingos ovalios formos mažytė ertmė. Prieangio priekyje prasideda sraigė, o užpakalyje į jį atsiveria pusratiniai kanalai. Lateralinė siena skiria jį nuo būgninės ertmės. Per vidinę prieangio sieną eina vertikali kaulinė prieangio skaiuterė. Priekyje ir žemiau skiauterės matyti apvali kišenė, o užpakalyje ir žemiau jos- elipsinė kišenė. Elipsinėje kišenėje yra prieangio vandentiekio vidinė anga, jungianti prieangį su kaukolės ertme.
  • Pusratiniai kanalai (canalis semicircularis) – Kauliniai pusratiniai kanalai (canales semicirculares ossei) yra už prieangio vienas kitam statmenose plokštumose. Priekinis pusratinis kanalas yra aukščiau už kitus du, beveik sagitalinėje plokštumoje, statmenoje smilkinkaulio piramidės išilginei ašiai. Užpakalinis pusratinis kanalas yra beveik frontalinėje plokštumoje, lygiagrečioje smilkinkaulio piramidės užpakaliniam paviršiui. Lateralinis pusratinis kanalas yra horizontalus.
  • Sraigė (cochlea) – tai du su puse karto susisukęs spiralinis sraigės kanalas. Spiralinis kanalas sukasi apie kaulinę kūgio formos šerdį (modiolus). Pati sraigė taip pat yra kūgio formos, kurio pamatą sudaro pirmasis sraigės kanalo apsisukimas su šerdies pagrindu. Kanalo spindis link sraigės viršūnės (cupula cochleas) mažėja ir pačioje viršūnėje užsibaigia aklinai. Sraigė beveik horizontali. Jos pamatas atsisukęs į vidinės klausomosios landos pusę, viršūnė yra netoli canalis musculotubarius, priekyje ją nuo canalis caroticus skiria plona kaulinė plokštelė.

Garso recepcija ir jutimas[taisyti | redaguoti kodą]

Garsas yra oro virpėjimas. Žmogaus garso receptorius geba dirginti oro virpesiai, kurių diapazonas – 20-20000 Hz. Būgnelio virpėjimą klausomųjų kauliukų grandinė perduoda į vidinę ausį: kilpos pamatas suvirpina prieangio laipto perilimfą. Virpesių bangos nusirita iki sraigės viršūnės ir, pro angutę patekusios į būgnelio laiptą, suvirpina jo perilimfą. Pastaroji banguodama suvirpina pamatinę membraną ir, atsimušusi į antrinį būgnelį, užgęsta (amortizuojasi). Kartu su pamatine membrana virpa ir plaukuotieji epiteliocitai, kurių plaukeliai liečia dengiamąją membraną. Šio lietimosi metu receptorinės ląstelės depoliarizuojasi, paversdamos garso bangas nerviniu impulsu. Sraigės viršūnės recepcinės ląstelės reaguoja į žemo tono garsus, viduryje – į vidutinio tono, sraigės pamato srityje – į aukšto tono garsus.

Klausos sutrikimai[taisyti | redaguoti kodą]

Ausies svetimkūniai[taisyti | redaguoti kodą]

Išorinės klausomosios landos svetimkūniai – gyvi organizmai ar negyvi daiktai, arba jų dalys, patekę į išorinę klausomąją landą įvairiais būdais (pvz., žmogus pats įsikiša arba jam įkiša kiti).

Dažniausiai svetimkūniai į landą patenka vaikams. Jie patys įsikiša arba jiems įkiša bendraamžiai. Tai dažniausiai gali būti medžių pumpurai (ypač karklų „kačiukai„), žaislų dalys, sėklos (žirniai).

Suaugusiems dažniausiai patenka grūdai, šiaudai (žemdirbiams), cemento, kalkių gabalėliai, metalo dalys (statybininkams). Ypač pavojingi karšti svetimkūniai (dirbant litavimo darbus, lydant metalą). Jie pradegina būgnelį, patenka į būgninę ertmę, o kartais gali patekti ir į vidinę ausį. Gyvi svetimkūniai (vabzdžiai) dažniausiai patenka miegant.

Simptomai: kraujavimas iš ausies, klausos sutrikimas, prikurtimas, ausies skausmas, ūžesys ausyse, spaudimo jausmas ausyje, ausies odos patinimas, ausies odos paburkimas.

Būgnelio perforacija[taisyti | redaguoti kodą]

Būgnelio perforacija – būgnelio prakiurimas, skylės atsiradimas būgnelyje. Tai nėra atskira liga, o tik vidurinės ausies ligų simptomas.

Būgnelio perforacija gali atsirasti traumos metu (smailiu daiktu pradūrus būgnelį, po smūgio į ausį ranka ar kokiu nors daiktu), veikiant suspausto oro bangai (šokant iš aukštai į vandenį), leidžiantis lėktuvu, kai sutrikusi ausies trimito (vamzdelio, jungiančio vidurinę ausį su nosiarykle) funkcija ir negali susilyginti oro slėgis išorėje ir būgninėje ertmėje. Būgnelio perforacija gali likti po ūminio vidurinės ausies uždegimo (ūminio vidurinio otito).

Būgnelyje skiriamos dvi dalys: apatinė įtemptoji (ji ypač svarbi garso laidumui – girdėjimui) ir viršutinė laisvoji dalis. Po ūminio vidurinio otito likusi būgnelio perforacija dažniausiai būna būgnelio įtemptoje dalyje. Būgnelio perforacija viršutinėje laisvojoje dalyje yra lėtinio vidurinio otito (epitimpanito) simptomas. Tai pavojinga liga, nes pūliai yra viršbūgninėje dalyje prie pat smegenų, o per būgnelio perforaciją į landą beveik pastoviai teka dvokiantys pūliai.

Simptomai: klausos sutrikimas, prikurtimas, ausies skausmas, ūžesys ausyse, pūliavimas iš ausies.

Ausų uždegimas (otitas)[taisyti | redaguoti kodą]

Ausų uždegimas gali būti išorinės, vidurinės ir vidinės ausies. Dažniausias iš jų – vidurinės ausies uždegimas. Išorinės ausies uždegimas – tai ausies kaušelio ir išorinės klausomosios angos uždegimas. Jis susiformuoja, kai maži vaikai nešvaria žaislo dalimi sužeidžia arba kasydamiesi nudrasko minėtų vietų paviršių. Vidinės ausies uždegimas vaikams būna retai. Tai toks uždegimas, kai pažeidžiamas klausos nervas. Jis gali atsirasti, kai, sumažėjus organizmo atsparumui, nepavyksta gydyti vidurinės ausies uždegimo.

Vidurinės ausies uždegimas dažniausiai yra ūminis ir tik tuomet, kai dėl įvairių priežasčių susilpnėja imunitetas, prasideda lėtinis uždegimas. Lėtinio vidurinės ausies uždegimo priežastis yra besikartojantis, nepakankamai gydomas ūminis uždegimas.

Ūminis vidurinės ausies uždegimas prasideda tuomet, kai į vidurinę ausį iš nosies pro klausomąjį vamzdį patenka bakterijų (rečiau – bakterijos patenka su krauju). Ūminis vidurinės ausies uždegimas dažniausiai prasideda antrą trečią slogos dieną, kai kūdikis ar mažas vaikas serga „peršalimo ligomis“. Požymių stiprumas priklauso nuo organizmo sugebėjimo kovoti su ligos sukėlėjais ir ligos, kurios metu atsirado vidurinės ausies uždegimas, sunkumo[1].

Dažniausios ligos priežastys:

  • „peršalimo ligos“, pvz., sloga, nosiaryklės, ryklės, balso plyšio uždegimas, sinusitas;
  • nemokėjimas taisyklingai išpūsti nosį, t. y. kai vaikas pučia staigiai ir stipriai, per platų ir trumpą klausomąjį vamzdį gleivių iš nosies pakliūva į vidurinę ausį;
  • iškrypusi nosies pertvara;
  • yra adenoidų;
  • trumpas ir platus kūdikių ir mažų vaikų klausomasis vamzdis;
  • nemokėjimas atsikosėti ir atsikrenkšti;
  • kai sergantis sloga ir nosiaryklės uždegimu vaikas guli (dėl to susikaupia daug sekreto, kuris lengvai patenka į vidurinę ausį);
  • kraujo užkrėtimas (kai uždegimo sukėlėjos įvairios bakterijos) su krauju patenka į vidurinę ausį.

Būdinga:

  • stiprus ausies skausmas;
  • karščiavimas, temperatūra dažnai – 39 °C;
  • kūdikis (mažas vaikas) dirglus, neramus, blogai, paviršutiniškai miega;
  • pablogėja apetitas, net atsisako valgyti;
  • muistosi, sukioja galvą į šonus, lyg ieškodamas patogios padėties;
  • liečia ausis, griebiasi už jų be priežasties;
  • dažniau ir skysčiau tuštinasi;
  • iš ausies neretai pasirodo nemalonaus kvapo išskyrų. Joms pasirodžius, mažylis tampa ramesnis;
  • Kai organizmo atsparumas yra sumažėjęs bei gydyti pradedama pavėluotai, gali atsirasti pavojingų komplikacijų, pvz., speninės ataugos, vidinės ausies, smegenų bei jų dangalų uždegimas, kraujo užkrėtimas.

Kaip padėti:

  • prasidėjusi sloga intensyviai gydoma, pvz., atsiurbiant iš nosies gleives. Jei gydytojas paskyrė, į kiekvieną jos landą, atsiurbus gleives, reikia lašinti po 1-2 lašus gleivinę sutraukančių vaistų, ne dažniau kaip 2-3 kartus per parą (suaugusiesiems skirti vaistai vaikams netinka);
  • sloguojantį kūdikį (mažą vaiką) migdykite pusiau sėdimoje padėtyje;
  • ant ausų uždėkite šildomąjį kompresą arba šildyklę;
  • duokite temperatūrą ir skausmą mažinančių vaistų.

Sieros kamštis[taisyti | redaguoti kodą]

Staiga suprastėja klausa, ausis būna nemaloniai užgulusi. Vertėtų apsilankyti pas LOR (otolaringologą). Užsikimšusios ausys nėra nevalyvumo požymis. Daugeliui žmonių tokių problemų nėra net kilę, o kai kuriems sieros kamštį iš ausies tenka pašalinti net kelis kartus per metus.

Priežastys. Jos labai įvairios. Sieros ausyje turi būti, nes ji apsaugo gilesnius ausies organus nuo dulkių, užterštumo, taip pat bakterijų. Savo funkciją atlikusi siera sukietėja ir sutrupėjusi išbyra. Tačiau pasitaiko, kai sieros ausyje susikaupia daug. Tai priklauso nuo keleto veiksnių. Kai kurie žmonės turi įgimtų ausies landos defektų – landa gali būti labai siaura, kreiva, su kaulinėmis išaugomis. Šie anatominiai nesklandumai gali tapti kamščio priežastimi. Sieros ausyje kartais per daug susikaupia, jei žmogus dirba labai dulkėtoje aplinkoje. Tuomet pasikeičia sieros klampumas, ir ausyje ji užsilaiko ilgiau, be to, gaminasi toliau, todėl kamščio nebepavyksta išvengti.

Akustinė neuroma[taisyti | redaguoti kodą]

Akustinė neuroma – gerybinis auglys, galintis sukelti klausos praradimą. Ji per metus diagnozuojama vienam žmogui iš 100 000. Tačiau mažos akustinės neuromos, nesukeliančios simptomų, gali būti randamos 3 proc. vyresnio amžiaus žmonių. Vyrai ir moterys serga vienodai dažnai.

Simptomai:

  • Sunkiai pastebimas ir lėtai progresuojantis klausos silpnėjimas viena ausimi;
  • Spengimas vienoje ausyje;
  • Pusiausvyros sutrikimai;
  • Jei auglys spaudžia penktąjį galvinį nervą, gali tirpti, dilgčioti veidą;
  • Jei navikas spaudžia smegenis, gali skaudėti galvą, sergantysis eiti nevikriai, būti sumišęs.

Diagnostika:

  • Rutininiais klausos testais nustatomas klausos susilpnėjimas ir kalbos diskriminacija (pacientas gali girdėti garsus, bet nesuprasti, kas sakoma);
  • Kai kuriais atvejais gali būti atliekamas klausos sukeltųjų potencialų tyrimas. Jo metu matuojama per kiek laiko nervinis impulsas iš vidinės ausies nueina į smegenis. Tyrimas yra teigiamas tada, kai akustinė neurinoma sulėtina impulso plitimą;
  • Magnetinio rezonanso tyrimas su kontrastu yra dažniausiai atliekamas tyrimas nustatant akustinę neuromą.

Gydymas. Yra trys gydymo būdai:

  • Konservatyvus gydymas arba stebėjimas. Periodiškai atliekami klausos, magnetinio rezonanso tyrimai. Ši gydymo taktika dažniausiai taikoma navikams, kurie yra mažesni kaip 1 cm;
  • Spindulinė terapija taikoma tada, kai chirurgijos rizika yra per didelė, ar operacija negalima dėl gretutinių paciento ligų;
  • Operacija, atliekama neurootologo (nervų ir ausų ligų specialisto) ir neurochirurgo. Operacinis gydymas yra palankiausias gydymo metodas daugeliu atvejų, jis padeda išsaugoti klausą.

Visi gydymo metodai yra rizikingi. Yra didelė tikimybė operacijos metu pažeisti veidinį nervą. Toks pažeidimas gali sukelti vienos veido pusės paralyžių. Auglio pašalinimas gali sukelti pusiausvyros sutrikimų, vertigo. Kadangi auglys yra netoli kitų svarbių smegenų struktūrų, gali būti pažeisti nervai, kontroliuojantys akių judesius, rijimą. Prieš operaciją turi būti apsvartyta klausos netekimo rizika.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]



Vikiteka