Kundos kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kundos kultūros radiniai

Kundos kultūra – mezolito archeologinė kultūra, 7400-6000 m. iki m.e. paplitusi dabartinėje Estijoje, Pietų Suomijoje, Latvijoje, Šiaurės Rytų Lietuvoje, Baltarusijos Padauguvyje.

Pavadinta pagal 1933-1937 m. R. Indreko tyrinėtą stovyklą Estijos šiaurėje ties Kunda-Lamasmagi. Manoma, kad Kundos kultūra susiklostė iš Maglemosės kultūros ir vietinių kultūrų.

[taisyti] Charakteristika

Kundos kultūrai būdingi kauliniai ir raginiai žeberklai, ietigaliai, durklai ir peikenos, kalteliai, kirveliai, strėlių antgaliai.

Kundos kultūros žmonės, medžiotojai, kūrė laikinas gyvenvietes prie upių ir ežerų, gyveno palapinės tipo būstuose ar stulpinės konstrukcijos keturkampiuose arba ovaliuose pastatuose su židiniais. Vertėsi medžiokle ir žvejyba, rinko maistą – agarų sėklas, laukines slyvas. Naudojo titnaginius, gamintus skeltine technika ir kaulinius dirbinius. Skeltys darytos iš vienagalių kūginių skaldytinių. Kundos kultūros gyvenvietėse rasta daug kampinių rėžtukų, galinių gremžtukų, Puffi tipo antgalių su koteliu.

[taisyti] Lietuvoje

Lietuvoje Kundos kultūros paminklų aptinkama šiaurės rytų dalyje ir Žemaitijos aukštumoje. Žinoma apie 20 stovyklų ir apie 40 dirbinių radimviečių. Jose rasta kaulinių žeberklų su užbarzdomis ir įkartomis, apvalių arba šeivos pavidalo, tribriaunių ir su titnago ašmenėliais ietigalių, durklų ir peikenų, kirvelių, dažniausiai su skyle kotui, t.p. gludintų kirvelių, titnaginių gremžtukų, gintarinių sagučių. Kundos kultūrą pakeitė Narvos kultūra. ^[1]