Svidrų kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Svidrų kultūra
10500 m. pr. m. e. – 9200 m. pr. m. e.
Dab. valstybės: Lenkija, Lietuva, Pietų Latvija, Gudija, Šiaurės vakarų Rusija, Šiaurės Ukraina
Ist. regionas: PR Pabaltijys, Rytų Europa
Amžius: Vėlyvojo paleolito pabaiga – mezolito pradžia

Svidrų kultūra – finalinio paleolito – ankstyvojo mezolito archeologinė kultūra, kurią įvairiais pavadinimais XX a. 2-3 dešimtmečiuose išskyrė lenkų archeologai Ludwik Sawicki, Stefan Krukowski, Leon Kozłowski pagal Vidurio ir Pietų Lenkijos gyvenviečių paviršinių kolekcijų medžiagą.

Arealas[taisyti | redaguoti kodą]

Svidrų kultūra 10 500 m. pr. m. e. – 9 200 m. pr. m. e. buvo paplitusi visoje Lenkijoje, Lietuvoje, Gudijoje, Pietų Latvijoje, Šiaurės vakarų Rusijoje, Šiaurės Ukrainoje. Pavienių gyvenviečių aptinkama Transilvanijoje. Atskira Svidrų kultūros atstovų grupė paleolito pabaigoje nukeliavo į Krymą ir ten sudalyvavo vietinių mezolitinių kultūrų raidoje.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Svidrų kultūros žmonės, šiaurinių elnių medžiotojai, apsigyveno Pietryčių Pabaltijo ir toliau į rytus-pietryčius esančiose Šiaurės Europos lygumų teritorijose. Kultūra egzistavo vėlyvajame Driase (ženklus atšalimas, tundrinė augmenija) ir Preborealio periodo pradžioje (atšilimas, išplinta miškatundrės-miškai). Žymiausios gyvenvietės – Swidry Wielke, Witów, Całowanie (Lenkija), Mergežeris 3, Ežerynas 1, Pasieniai 1, Neravai 1 (Lietuva), Nobel (Gudija), Pribor, Liutka (Ukraina). Svidrų kultūros atstovai darbo įrankius ir medžioklės įnagius gaminosi iš titnago (strėlių antgaliai, gremžtukai, rėžtukai, grąžtai/ylos, kirveliai ir kt.), akmens, kaulo-rago (įvairūs žeberklai, antgaliai), medžio. Šalto klimato laikotarpiu pagrindiniu prasimaitinimo šaltiniu buvo šiaurės elnių medžioklė (ypač jų sezoninių migracijų metu), o šiltesniu periodu – stambesni miško gyvūnai. Taip pat medžioti stambūs vandens paukščiai (antys, žasys, gulbės) bei stambesnės žuvys (lydekos, lašišos). Gyventa apskrito ar ovalaus plano, 3–6,5 m skersmens palapinės tipo pastatuose. Svidrų kultūra egzistavo vėlyvojo Driaso – Preborealio pradžios laikotarpiais, t. y. prieš 12,5-11,2 tūkst. metų. Svidrų kultūros genezė siejama su vėlyvąjaBromės kultūra. Svidrų kultūra sudalyvavo didžiulių Rytų Europos šiaurinės pusės teritorijų apgyvendinime. Iš jos mezolito pradžioje išsivystė keletas savarankiškų kultūrų: Rytų Baltijos regione – Kundos kultūra, Volgos-Okos tarpupyje – Butovo kultūra, Onegos ežero rytinės-pietrytinės teritorijos – Veretjės kultūra, Suchonės baseine – Viso kultūra. Krymo teritorijoje egzistavo savotiškas Svidrų kultūros variantas įvardijamas ? Kooba kultūra. Lietuvoje Svidrų kultūros radinius pirmasis išskyrė okupuotame Vilniaus krašte Stepono Batoro universitete dirbęs lenkų archeologas Wł. Antoniewicz. Svidrų kultūros radinių aptinkama visoje Lietuvos teritorijoje, bet daugiausia stambesnių upių pakrantėse ir Pietų Lietuvoje. Šiuo metu žinoma per 130 stambesnių šios kultūros gyvenviečių.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Egidijus Šatavičius. Svidrų kultūra Lietuvoje. Lietuvos archeologija (žurnalas). T. 29. Vilnius, 2005, p. 133–170.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • From the First Humans to the Mesolithic Hunters in the Northern German Lowlands, Current Results and Trends – THOMAS TERBERGER. From: Across the western Baltic, edited by: Keld Møller Hansen & Kristoffer Buck Pedersen, 2006, ISBN 87-983097-5-7, Sydsjællands Museums Publikationer Vol. 1
  • E. Probst. Deutschland in der Steinzeit. München, 1991, 102–106. ISBN 3-572-01058-6
  • Alfred Rust. Das altsteinzeitliche Rentierjägerlager Meiendorf. Neumünster, 1937.