Indoarijų kalbos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Indų kalbos)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Indų
Paplitimas: Pietų
Kalbų skaičius: 209
Kilmė:

indoeuropiečių
>indų-iranėnų
>>Indų

ISO 639-2:

inc

Indoarische Sprachen Verbreitung.png
Klasifikacija: šiaurės zonos (paharų), šiaurės vakarų zonos, centrinės zonos, rytų zonos (Magados), salų indų (sinhalų-maldyvų), pietų zonos

Indų (arba indoarijų) kalbos – daugiausia Pietų Azijoje paplitusi indoeuropiečių kalbų šeima. Kartu su iranėnų kalbomis indų kalbos sudaro indų-iranėnų kalbų pogrupį. 2005 metais atliktais tyrimais (SIL International) iš viso egzistuoja 209 indų kalbos. Jomis šiuo metu kalba apie 1 milijardą gyventojų Šiaurės ir Vidurio Indijoje, Pakistane, Bangladeše, Nepale, taip pat Šri Lankoje ir Maldyvų salose. Svarbiausiomis indų kalbomis yra hindi, artimai su ja susijusios urdu (hindi ir urdu kartu – 540 mln. kalbančiųjų), bengalų kalba (200 mln. kalbančiųjų), maratų kalba (70 mln.) bei klasikinė kalba – sanskritas. Su Pietų Indijoje paplitusiomis dravidų kalbomis indų kalbos nėra susijusios, tačiau dėl tūkstančius metų artimų kalbinių kontaktų turi tam tikrų bendrų bruožų.

Kalbų istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Indų kalbos turi beveik keturių tūkstančių metų istoriją. Šių kalbų istorija dalinama į tris istorines pakopas: senosios indų kalbos (vedų kalba, klasikinis sanskritas), viduriniosios indų kalbos, naujosios indų kalbos, kurioms priklauso nuo maždaug 1000 m. susiformavusios ir iki šiol naudojamos indų kalbos.

Seniausia iš indų kalbų laikomas sanskritas, kurį V a. pr. m. e. kodifikavo ir standartizavo gramatikas Panini. Taip apie 200 m. pr. m. e. susiformavo vadinamasis „klasikinis“ sanskritas. Šnekamoji kalba vystėsi toliau ir VI a. sanskritas retai bebuvo naudojamas kaip šnekamoji kalba, jį daugiausia išstūmė prakritais vadinamos kalbos variacijos.

Klasifikacija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]