Hatušas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Hetitų sostinė – Hatušas *

Pasaulio paveldo sąrašas

Pietrytiniai miesto „Liūtų vartai“.
Vieta Flag of Turkey.svg Turkija
Tipas Kultūrinis
Kriterijus i, ii, iii, iv
UNESCO vėliava Nuoroda (angl.) (pranc.): 377
Regionas** Europa ir Šiaurės Amerika
Įrašymo istorija
Įrašas 1986  (10-oji sesija)
Commons-logo.svg Vikiteka: HatušasVikiteka
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše.
** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Hatušas (Hatusas, Hatuš, Hatušaš, turk. Hattuşaş) – hetitų imperijos sostinės liekanos Turkijoje. Senovės miesto liekanos yra centrinėje Anatolijoje, šalia Bogazkale (turk. Boğazköy) gyvenvietės, ant Kizilirmako upės intako Budakioziu dešiniojo kranto, 145 km į rytus nuo Ankaros.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Jau šeštame tūkstantmetyje prieš mūsų erą šių apylinkių kalnų šlaituose gyveno žmonės. Bronzos amžiaus pabaigoje čia apsigyveno hetitai[1].

Po 2000 m. pr. m. e. pro Hatušą ėjo Asirijos pirklių prekybos kelias iš Ašūro į Kanešą (Kiultepę). Hatuše prekybininkai užėmė net ketvirtį miesto. Prekybos apskaitai buvo naudojamas dantiraštis. 1700 m. pr. m. e. Pithanos karalius Anitas sugriovė ir sudegino Hatušą.

Hetitų valdovas Labarnas II (16501620 m. pr. m. e.) atstatė miestą ir padarė jį visos karalystės sostine.

„Yenicekale“ pastatų kompleksas

Hatušo klestėjimo metais miestas užėmė 1,8 km² ir sudarė dvi dalys: vidinė (senamiestis) ir išorinė. Visą miestą supo masyvios akmeninės sienos. Senamiestis užėmė apie 0,8 km², kuriame buvo dideli administraciniai pastatai bei šventyklos. Išorinė miesto dalis su įspūdingais vartais, papuoštais liūtų, sfinksų ir karių skulptūromis, buvo pietinėje miesto dalyje. Čia taip pat buvo keturios šventyklos su savo vidiniais kiemais. Už miesto sienos buvo kapinės, kuriuose daugiausia palaidoti kremuoti miesto gyventojai. Dabartiniais skaičiavimais Hatuše galėjo gyventi nuo 40 000 iki 50 000 gyventojų. Pastatai, kurie buvo pastatyti iš medžio ir dumblo plytų iki mūsų laikų neišliko. Liko tik akmeninės šventyklų ir rūmų liekanos.

Žlugus hetitų imperijai, apie 1200 m. pr. m. e. Hatušas buvo sugriautas ir čia niekas negyveno iki 800 m. pr. m. e., kai regione suklestėjo Frygija.

„Yerkapi“ apsauginis pylimas, Sfinkso vartai

Hatušo atradimas[taisyti | redaguoti kodą]

1834 m. liepos 28 d. prancūzų archeologas Karlas Teksieras (pranc. Charles Texier) atrado Hatušo miesto griuvėsius, o nuo 1906 m. Vokietijos orientalistai čia pradėjo archeologinius kasinėjimus. Dabar čia kasinėjimo darbus atlieka Vokietijos archeologijos institutas (vok. Deutsches Archäologische Institut).

Didžiausias archeologinis atradimas Hatuše buvo surastas, dantiraščiu ant molinių plytelių parašytas, hetitų karališkasis archyvas. Archyvą sudaro: oficiali korespondencija, sutartys, juridinis kodeksas, kulto apeigų aprašymai, pranašystės ir Artimųjų Rytų literatūra. Ypač svarbi yra 1258 m. pr. m. e. hetitų karaliaus Hatušilio III ir Egipto faraono Ramzio II pasirašyta Kadešo taikos sutartis[2]. Ši sutartis dabar eksponuojama Stambulo Archeologijos muziejuje. Padidinta Kadešo sutarties molinė kopija kabo Jungtinių Tautų Organizacijoje, kuri atspindinti pačią seniausią istorikams žinomą pasaulio sutartį. Visas Hatušo archyvas, kuri sudaro apie 30 000 molinių plytelių parašytų hetitų kalba, yra saugomas Ankaros ir Stambulo archeologijos muziejuose.

Hatušo Didžiosios Šventyklos liekanos

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Trumpa Hatušo istorija
  2. Joyce Tyldesley, „Ramesses: Egypt's Greatest Pharaoh“, 2000 m. 73 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Koordinatės:40°01′11″N 34°36′55″E / 40.01972°N 34.61528°E / 40.01972; 34.61528