Miletas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Miletas. Pietinės agoros vartų rekonstrukcija
Miletas senovės žemėlapyje

Miletas (gr. Μίλητος) − senovės graikų miestas Mažosios Azijos vakarinėje pakrantėje, prie Meandro upės žiočių; dabartinėje Turkijos teritorijoje.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Miletą apie XVI a. pr. m. e. įkūrė achajai. II ir I tūkstantmečių pr. m. e. sandūroje jame apsigyveno jonėnai.

VIII−VI a. pr. m. e. Miletas buvo vienas labiausiai išsivysčiusių graikų polių. Miletiečiai įkūrė apie 70 kolonijų, daugiausia Marmuro ir Juodosios jūros pakrantėse.

VI a. pr. m. e. Milete susiformavo Mileto natūrfilosofijos mokykla. Tuo metu Miletas atiteko Persijai.

Apie 500 m. pr. m. e. miletiečiai vadovavo Jonijos graikų miestų sukilimui prieš persus. 494 m. pr. m. e. persai Miletą sugriovė.

479 m. pr. m. e. miestas pradėtas atstatyti ir apie 466 m. pr. m. e. užstatytas pagal taisyklingą (vadinamą Hipodamo) planą su stačiakampiu gatvių tinklu.

Po Peloponeso karo (431−404 m. pr. m. e.) miestas vėl atiteko persams, 334 m. pr. m. e. − Aleksandrui Makedoniečiui, 129 m. pr. m. e. − Romai.

Bėgant metams Miletas pamažu sunyko.

Nuo XX a. pradžios Milete vykdomi archeologiniai kasinėjimai. Atkasami architektūros paminklų griuvėsiai: trijų agorų − šiaurinės (su bulės susirinkimams skirtu pastatu, vadinamu Buleuterionu, dviem Apolono šventyklomis ir kitais pastatais), pietinės ir vakarinės (su jonėnine Atėnės šventykla).