Letonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Letonas
Λητώον
Letoon tempel axb01.jpg
Artemidės ir Apolono šventykla

Letonas
Koordinatės: 36°19′55″N 29°17′23″E / 36.33194°N 29.28972°E / 36.33194; 29.28972Koordinatės: 36°19′55″N 29°17′23″E / 36.33194°N 29.28972°E / 36.33194; 29.28972
Vieta: Turkija, Muhlos ilas
Regionas: Mažoji Azija (Likija)
Istorija
Pastatytas: VI a. pr. m. e.
Sugriautas: VII a.
Laikotarpis: antika, ankstyvieji viduramžiai
Tauta: likai, graikai
Dievas: Leto
Informacija
Vikiteka: Commons-logo.svg VikitekaVikiteka
UNESCO vėliava UNESCO (angl.) (pranc.): 484

Letonas (gr. Λητώον, turk. Letoon) – Likijos karalystės miesto liekanos Turkijoje. Senovės miesto liekanos yra pietvakarinėje Anatolijoje, šalia Ksanto, 40 km į pietryčius nuo Fetijos, 150 km į pietvakarius nuo Antalijos ir 5 km nuo Viduržemio jūros. Šis archeologijos paminklas 1988 m. įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Pavadinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Deivė Leto, kurios vardas kilęs iš likiečių kalbos žodžio Lada – moteris, Anatolijos deivės Kibelės įpėdinė. Pagal senovės graikų mitologiją, nimfa Leto, titano Kojaus ir Febės dukra, buvo Dzeuso mylimoji. Pavydi Dzeuso žmona deivė Hera nuolat persekiojo Leto ir nedavė ramybės. Ieškodama ramios vietos, kur pagimdyti Deuso vaikus – dvynukus Apoloną ir Artemidę, ji sustojo prie šaltinio atsigerti. Bet vietos piemenys neleido atsigerti. Nuo troškulio ją išgelbėjo vilkai, parodę jai kelią prie Ksanto upelio girdyklos. Vilkų garbei ši vietovė buvo pavadinta Likija (gr. Λύκος – vilkai). Po sėkmingo gimdymo Leto grižo atgal prie šaltinio ir nubaudė piemenys, kurie neleido jai atsigerti ir paversdama juos varlėmis.

Vėliau prie šio šaltinio išaugo Likijos miestas Letonas, kuriame buvo garbinama deivė Leto[1].

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Miesto istorija skaičiuojama nuo VII a. pr. m. e.. Letonas buvo Likijos konfederacijos miestų–valstybių religinis, kultūrinis ir politinis centras. Mieste, už turgaus aikštės (gr. άγορά) buvo pastatytos trys šventyklos: į vakarų pusę – Leto, rytinėje pusėje – kolonomis apsuptas Apolono ir Artemidės, o per vidurį – Artemidės.

Persijos imperijai užsėmus Likiją, Letonas išsaugojo miesto statusą. IV a. pr. m. e. pabaigoje regione prasidėjo nuosmukis ir tik II a. pr. m. e. pradžioje Likijos miestai susijungė į Likijos lygą, kurią sudarė 23 miestai.

43 m. Likiją prisijungė Romos imperija ir Letonas tapo Likijos provincijos miestu. Po Adrianui apsilankymo Letone, priešais aukų altorių buvo pastatyta imperatorius salė.

Trikalbė stela iš Letono

380 m. Teodosijui uždraudus pagonišką kultą, šventyklos buvo sugriautos, o aukų altoriaus vietoje pastatyta bažnyčia, kuri buvo naudojama kaip krikštykla (baptisterija).

Bizantijos laikais Letonas buvo didelis krikščionybės centras, bet VII a. prasidėjus arabų puldinėjimas, mistas buvo apleistas. Kraštą užėmus arabams, duomenų apie Letoną neišliko.

Iš naujo Letonas atrastas tik 1840 m. Britų archeologas Čarlzas Felouzas (angl. Charles Fellows) surado miesto liekanas, bet archeologiniai kasinėjimai prasidėjo tik 1962 m.

Archeologiniai kasinėjimai[taisyti | redaguoti kodą]

Prie įėjimo į archeologinių kasinėjimų vietą yra didysis teatras. Įėjimas į teatrą veda pro dengtą galeriją. Šalia teatro išliko Romos didiko kapas.

Miesto centre išliko trijų šventyklų griuvėsiai: Letos šventykla, statyta II a. pr. m. e., centrinė – Artemidės šventykla (IV a. pr. m. e.) ir rytinėje pusėje pastatyta šventykla, tokiu pačiu stiliumi kaip ir Letos, tik apsupta kolonomis. Šios šventyklos grindyse buvo rasta mozaika su pavaizduota lyra – Apopono simbolis ir lankas su strėlių dėklu – Artemidės simbolis. Manoma, kad ši šventykla buvo skirta abiem Letos vaikams. Dabar ši mozaika, kad išvengti vandalizmo, yra užpilta storu smėlio sluoksniu.

Už trijų šventyklų, pietvakariuose, yra Šaltinis (gr. nymphaeum) – stačiakampis pastatas su dviem galuose pusapvaliais įdubimais ir nišomis skulptūroms. Šalia yra 27 m skersmens pusiau apvalus baseinas. Jame gyvena vėžliai ir varlės – tų varlių protėviai, kuriomis deivė Leto pavertė piemenis.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]