György Ligeti

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Djerdis Ligetis
Djerdis Ligetis, 1984 m.
Gimė 1923 m. gegužės 28 d.
Dičosentmartonas, Rumunija
Mirė 2006 m. birželio 12 d. (83 metai)
Viena, Austrija
Tėvas Alexander (Sandor) Ligeti
Motina Ilona Somogyi
Sutuoktinis (-ė) 1. Brigitte Löw
2. Veronika Spitz
Veikla Kompozitorius
Vikiteka György Ligeti

Djerdis Šandoras Ligetis (veng. Ligeti György Sándor; 1923 m. gegužės 28 d. Transilvanijoje – 2006 m. birželio 12 d. Vienoje) – Vengrijos žydų kilmės XX a. antros pusės kompozitorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Djerdis Šandoras Ligetis gimė 1923 m. gegužės 28 d. Dičosentmartono (rum. Tirnevenis) vengriškame mieste Transilvanijoje, Rumunijoje. Jo tėvai buvo iš Budapešto kilę išsilavinę žydai, kurie anksčiau kalbėjo vokiškai. Giminės pavardė buvo Aueriai, kurią jie pakeitė į atitinkantį vengrišką Ligečių („iš pievos“). Tėvas Aleksandras dirbo banko padalinyje, motina Ilona buvo medikė oftalmonologė. Kurį laiką D. Ligetis gyveno pasiųstas pas dėdę į Čikseredą (dabar Mierkuria-Čukas), po to šeima persikėlė į Klužą. Būdamas septynerių D. Ligetis pirmą kartą apsilankė operoje Kluže, pamatė operą „Borisas Godunovas“ ir vėliau „Traviatą“. Tėvai jį pasiuntė mokytis į rumunų mokyklą, kad jis pramoktų rumuniškai. D. Ligetis vaikystėje domėjosi geografija, mokslu, kinu. Jo tėvas buvo įsitikinęs socialistas ir ateistas, tačiau D. Ligečio pažiūros nuo jaunystės buvo kitokios. Jis apie trejus metus buvo jaunimo sionistų draugijos nariu, būdamas apie 16 metų perskaitė K. Markso „Kapitalą“ ir įvertino „kvaila ... tik mokslinis socializmas“. 1936 m. jaunesnis Djerdžio brolis Gaboras pradėjo groti smuiku, D. Ligetis irgi norėjo išmokti muzikuoti ir 1937 m. pradėjo mokytis groti pianinu. 1939 m. pradėjo pildyti pirmąją savo kompozicijų knygutę. Viso tarp 1939 ir 1952 m. jis užpildė 48 muzikinių užrašų knygutes (dabar visos Paul Sacher fonde Bazelyje).

1940 m. Klužas (vengriškai Koložvaras) vėl tapo Vengrijos miestu A. Hitleriui privertus Rumuniją jį perduoti Vengrijai. 1941 m. D. Ligetis užbaigė mokyklą ir laikė stojamuosius fizikos ir matematikos egzaminus į Koložvaro universitetą, tačiau dėl apribojimų žydams (tebuvo leidžiamas vienas studentas į gamtos mokslų disciplinas ir antrasis buvo parenkamas) jis į universitetą nebuvo priimtas. Prašydamas patarimo D. Ligetis nusiuntė savo muzikinių kompozicijų pavyzdžius muzikos teorijos profesoriui Antal Molnár į Budapeštą. Gavęs paskatinamąjį jo atsakymą ir po pasitarimų šeimoje D. Ligetis įstojo į Koložvaro konservatoriją. Tuo metu tiek Budapešte, tiek Koložvare buvo įvesti apribimai žydams, tačiau Koložvaro konservatorijos direktorius Viktor Vaszy jų nesilaikė. D. Ligečio pradinis muzikinis paruošimas buvo menko lygio ir jis buvo priimtas greičiausiai dėl savo jau nemažo įdirbio rašant kompozicijas. 1941 m. pradėjo mokytis muzikos Koložvaro konservatorijoje,[1] vasaros metu – Budapešte, pas Pál Kadosa. Konservatorijoje jo mokytoju buvo Ferencas Farkašas (1905−2000), O. Respigio mokinys. D. Ligetis gilinosi į pianino, vargonų ir violončelės grojimą, dainavo konservatorijos choruose. Savarankiškai įsigijo P. Hindemito traktatą „Muzikinės kompozicijos menas“ ir išnagrinėjo visas jo užduotis. Susipažino su I. Stravinskio ir B. Bartoko kūryba.

1943 m. D. Ligetis susipažino su būsimąja pirmąja žmona Brigit Liov. Tuo metu vykstant Antrajam pasauliniui karui ir artėjant Rytų frontui, 1944 m. sausį D. Ligečio muzikos mokymasis nutrūko dėl šaukimo į žydų priverstinio darbo stovyklą Segede. Jis buvo pristatytas prie grūdų siloso gamybos kariuomenei. Vos po kelių savaičių vokiečiai sužinojo apie slaptas Vengrijos vyriausybės derybas su Sąjungininkais. Kovo 19 d. vokiečių armija įsiveržė į Vengriją, nušalino vyrtiausybę ir pakeitė ją pronacistais. Prasidėjo žydų persekiojimas ir naikinimas. D. Ligečiui tiesiog pasisekė išgyventi, nes dalis Segedo žydų buvo siunčiami į Aušvico mirties stovyklą, kita dalis − į vario kasyklas Serbijoje, kur būdavo sušaudomi esesininkų. Kovo pabaigoje D. Ligetis buvo perkeltas į getą Nadivarade (rum. Oradia). Jo šeima žuvo, išskyrus motiną, kuri buvo naudinga kaip medikė. Apie jų likimus D. Ligetis sužinojo tik po karo: tėvas mirė nuo dėmėtosios šiltinės Bergeno-Belseno koncentracijos stovykloje, brolis Gaboras buvo nužudytas Mauthauzene, dėdė ir teta iš Dičosentmartono žuvo Aušvice. 1944 m. rugsėjį fronto linija priartėjo prie Nadivarado. D. Ligetis dirbo prie traukinių iškrovimo bombarduojant aviacijai. Su kitais kaliniais buvo paimtas į nelaisvę SSRS kareivių ir per karo maišatį jam pasisekė pabėgti. Jis grįžo į Koložvarą, kur šeimos neberado ir vienintele likusia drauge buvo Brigit Liov. D. Ligetis pratęsė kompozicijų rašymą, jas dedikavo Brigit, kurios tėvas priešinosi poros tuoktuvėms. Pažymėtina daina chorui buvo „Anksti atėjo vasara“ (Dereng már a hajnal), kuri publikuota Koložvare, Budapešte ir 1947 m. − Londone. Tebesitesiant karui D. Ligetis buvo pakviestas į Rumunijos kariuomenę, tačiau susirgo tuberkulioze ir, kai išėjo iš ligoninės, karas jau buvo pasibaigęs. Jo motina grįžo Koložvarą (vėl pervadintas į Klužą) ir pratęsė medikės veiklą.

Po Antrojo pasaulinio karo D. Ligetis studijavo Budapešto Ferenco Listo muzikos akademijoje. Tuo metu mokėsi pas Pal Kadošą, F. Farkašą, Z. Kodajų ir Šandorą Verešą. Iki 1948 m. Vengrija buvo palyginus demokratiška valstybė, valdoma keturių partijų koalicijos, tik su stovinčia SSRS kariuomene. Buvo atlikti visi pagrindiniai Belos Bartoko kūriniai. Po to komunistai pradėjo stiprinti savo valdžią, prasidėjo persekiojimai tiek vakarietiškai nusiteikusių, tiek „tikrų komunistų“. 1948 m. sausį Maskvoje A. Ždanovas paskelbė tarybinės muzikos koncepciją, kurios tikslas buvo išnaikinti visas „supuvusių Vakarų“ kultūros apraiškas. S. Prokofjevo visa kūryba buvo uždrausta. Ši koncepcija pradėta įgyvendinti kitose sovietinio bloko šalyse. 1948 m. vasarą D. Ligečiui ir kitai studentei buvo pasiūlytos stipendijos paskutinių metų kurso baigimui Paryžiaus konservatorijoje. D. Ligetis savo kursą nusprendė palikti kitiems metams, nes į akademiją dėstyti atėjo buvęs jo mokytojas F. Farkašas, o jau kiek vėliau sienos tarp sovietinio bloko valstybių ir Vakarų Europos buvo uždarytos. D. Ligetis buvo vienu geriausių akademijos mokinių ir išrinktas studentų asociacijos prezidentu. Iš jo buvo pareikalauta pranešti devynis studentus katalikus, po ko D. Ligetis atsisakė prezidento pareigų. Jo idealistinė kantata visgi iškilmingai buvo atlikta Budapešto operos teatre. Po to jam buvo pateiktas pasiūlymas sukurti dainą, pašlovinančią vieną brutaliausių komunistinių veikėjų M. Rakošį. Atsilyginimui pridėta stipendija rumunų folkloro dainų studijoms. Tai buvo patogu D. Ligečiui, nes iki to laiko jis nelegaliai kirsdavo Vengrijos-Rumunijos sieną tam, kad aplankyti Brigit Liov Kluže, o sienos kontrolė irgi buvo sustiprėjusi, rumunų pasieniečiai šaudydavo be perspėjimo. Po metų jam grįžus į Budapeštą reikalavimas kantatai jau buvo užmirštas.

1949 m. spalį D. Ligetis keliavo dirbti į Bukarešto folkloro institutą, pakeliui Kluže susituokė su Brigit Liov. 1950 m. sausį persikėlė dirbti į Klužo folkloro institutą. 1950 m. rugsėjį, Z. Kodajaus pastangomis, jis užėmė muzikos teorijos, harmonijos ir kontrapunkto dėstytojo postą Budapešto Ferenco Listo muzikos akademijoje nors dar nebuvo pats gavęs akademijos baigimo diplomo. Joje dėstė iki 1956 m. Jo žmona, Rumunijos pilietė, negalėjo prie jo prisijungti ir turėjo praeiti apie metus laiko iki ji susitvarkė reikiamus dokumentus. Kai Brigit Liov atvyko į Budapeštą jo ir jos jausmai buvo atšalę, jis buvo susipažinęs su psichologe Veronika Spic, kuriai puoselėjo šiltus jausmus. 1952 m. D. Ligetis išsiskyrė su Brigita ir vedė Veroniką Spitc, kuri komunistų režimo buvo numatyta deportacijai su šeima. Prieš tai D. Ligetis pabuvojo ekskursijoje prie Baltijos jūros ir pakeliui jam buvo pasitaikiusi proga pabėgti į Vakarų Berlyną. Savo atsiminimuose D. Ligetis prisiminė, kad jis to nepasirinko pagalvojęs apie Veros deportaciją − vedybos su „reikalingu“ žmogumi ją nuo to išgelbėjo. 1954 m. pora išsiskyrė, bet vėl susituokė 1957 m., kai jau buvo pabėgę į Austriją.

1956 m. gruodžio mėnesį (du mėnesiai po Vengrijos revoliucijos) G. Ligetis kartu su Vera pasislėpę pašto traukinyje nuvyko iki Vengrijos-Austrijos sienos. Pasinaudoję tamsa jie perėjo sieną pėsčiomis ir apsigyveno Vienoje. Po kelių savaičių D. Ligetis gavo keturių mėnesių stipendiją iš Š. Reino ir Vestfalijos WDR televizijos kanalo ir išvyko į Kelną, kur sutiko pagrindinius avangardinės muzikos kūrėjus – Karlheinz Stockhausen ir Gottfried Michael Koenig; susipažino su tuometinėmis šiuolaikinės muzikos komponavimo technikomis.[2] Kelno elektroninės muzikos studijoje su K. Stockhausen ir G. M.Koening dirbo apie trejus metus.

D. Ligečio kapas Vienos centrinėse kapinėse

1958 m. pirmą kartą dėstė Darmštato kursuose, ten reguliariai sugrįždavo ir kitą dešimtmetį. 1960 m. Kelne atlikti jo „Reginiai“ (Apparitions) tapo pirmąja kompozitoriaus sėkme.

1968 m. Ligečiui suteikta Austrijos pilietybė.

1961–1971 m. buvo vizituojantis kompozicijos profesorius Stokholme.

1972 m. – Stanfordo universiteto reziduojantis kompozitorius.[1]

1973 m. tapo Hamburgo aukštosios muzikos ir teatro mokyklos kompozicijos specialybės dėstytoju. 1989 m. išėjo į pensiją. Mirė 2006 m. birželio 12 d. Vienoje sulaukęs 83 metų.

Stilius ir estetika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Domėjosi vengrų folkloru ir neeuropinėmis muzikinėmis kultūromis, ypač Karibų, centrinės Afrikos ir Rytų Azijos. Didžiuosius autoriaus darbus galima apibūdinti „garsų masėmis”, kur dėmesys skiriamas tembrui, tęsiamiems tonams, mikropolifonijai.

Muzikoje teatrui eksploatavo gestų ir nesemantinę kalbos dimensiją, taip pat sukūrė Fluxus kūrinių-pasirodymų ir operą.

Karjeros pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Penktojo dešimtmečio kultūrinė situacija Vengrijoje lėmė, kad priimtiniausia muzikos forma buvo folklorinio stiliaus choriniai kūriniai, kurių komponavimo neišvengė ir Ligetis. 1949−1953 m., Vengrijoje klestint despotizmui, muzikinės inovacijos buvo neįmanomos, tad D. Ligetis rašė reikalaujamas chorines dainas, tačiau tuo pat metu ir oficialiai santvarkai nepriimtinus kūrinius, anuomet nukeliavusius „į stalčių“ ir sulaukusius įvertinimo vėliau (pvz., Musica ricercata fortepijonui, 1951−53). Nuo 1954 m., atmosferai šalyje laisvėjant, Ligetis galėjo laisviau išreikšti savo kūrybines idėjas, tačiau jį varžė tinkamų raiškos priemonių stoka. Amorfiškos ir kompleksiškos muzikos svajonei įgyvendinti viltį suteikė žinios apie Kelne kuriamą elektroninę muziką.[3]

Po 1956 m. Vengrijos revoliucijos D. Ligetis pabėgo į Austriją, po to − į Vakarų Vokietiją, kur susipažino su elektronine muzika ir kitomis tendencijomis. Vis dėlto jaunystėje patyręs dvi tironijas − nacistinę ir stalinistinę − Ligetis Vakarų Europoje susidūrė su kita griežta ideologija − Darmštato/Kiolno avangardu. To pasekmės buvo dvejopos: viena vertus, jis buvo laisvas siekti ilgai puoselėtų muzikos pažangos idealų, kita vertus, dar labiau paaštrėjo jo kritiškas, priešiškas būdas[3].

Faktūrinė / sonoristinė muzika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XX a. 6-7 dešimtmečių sandūroje Ligetis intensyviai eksploatavo faktūros poveikį muzikos skambesiui, ypač gausiai naudodamas klasterius ir mikropolifoniją (Ligečio terminas).

Kompozicijoje orkestrui „Reginiai“ (Apparitions, 1958−59) D. Ligetis realizavo savo svajonę sukurti beritmę, didžiulio kompleksiškumo garsinę dramą. Šiame kūrinyje jis pirmą kartą panaudojo orkestrinius klasterius (tuo pačiu metu savo kūriniuose juos pirmą kartą panaudojo ir Janis Ksenakis, Kšyštofas Pendereckis, Karlheincas Štokhauzenas).

„Reginiai“ (Apparitions) pratęsė dar homogiškesnės ir statiškesnės orkestrinių klasterių manipuliacijos kūrinyje „Atmosferos“ (Atmosphères, 1961), kuris lyginamas su debesiu, sklendžiančiu per skirtingų spalvų, harmonijos ir faktūros zonas. „Atmosferose“, kaip ir „Reginiuose“, eksploatuojama mikropolifonija − tankios pynės kanonų, kurių linijos juda skirtingu greičiu ir nėra individualiai identifikuojamos. Parašęs kūrinį „Atmosferas“, D. Ligetis sulaukė pasaulinio dėmesio − ši kompozicija parodė, jog motyvinę-tematinę komponavimo prieigą galima pakeisti „tokiais tirštais skambesiais, jog atskiri susipynę instrumentiniai balsai įtraukiami į bendrą faktūrą ir praranda individualumą.“[4]

Dar viena klasterinė kompozicija − Volumina vargonams (1961−62), iš esmės skiriasi nuo „Atmosferų“ tuo, kad yra skirta solo atlikėjui ir notuota grafiškai, priešingai nei preciziškai užrašytos „Atmosferos“.

Fluxus dvasios kompozicija šimtui amplifikuotų metronomų Poème symphonique (1962) iliustruoja, kaip faktūrinė muzika siejasi su ankstesnėmis tendencijomis (musique concrete, integraliuoju serializmu, neapibrėžtumu) ir kartu turi esminių skirtumų. Dešimt atlikėjų prisuka po dešimt metronomų, nureguliuotų skirtingais tempais ir amplifikuotų taip, kad jų garsas užpildytų performanso erdvę. Prasidedanti nediferencijuojama garsų mase, faktūra lėtai išretėja iki vieno metronomo garso.

Kūrinyje klavesinui Continuum (1968) D. Ligetis iki lūžio taško išnaudoja tiek instrumento mechanizmą, tiek atlikėjo technines galimybes. Kūrinys pradedamas dviem klavesino klavatūromis atliekamais persiklojančiais g-b garsais, grojamais kiek įmanoma greičiau ir sukuriančiais nepertraukiamo garso efektą. Continuum kartais įvardinamas kaip viena pirmųjų europietiškojo minimalizmo kompozicijų.[5].

Naujoji vokalinė technika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

D. Ligetis, rašydamas kūrinius balsui, ieškojo naujų raiškos priemonių ir naudojo nekonvencionalias vokalo technikas su teatrališkumo ir absurdo elementais.

Komiškas kūrinys „Nuotykiai“ (Aventures, 1962) yra bežodė, iš fonemų sudaryta kvazi-operinių situacijų seka trims vokalistams ir septyniems instrumentams. Kūrinio tęsinys − „Naujieji nuotykiai“ (Nouvelles aventures, 1962-5).

Panašus ekstravagantiškas vokališkumas girdimas ir "Dies irae" dalyje iš Requiem (1963-5).

Naujų harmonijos ir tonalumo galimybių paieškos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Harmoninių centrų galimybių Ligetis ieškojo jau kompozicijoje chorui a capella Lux aeterna (1966) ir kūrinyje orkestrui „Tolumoje“ (Lontano, 1967). Kiek vėliau šios paieškos tapo dar reikšmingesnės. Vėlyvaisiais 1970-aisiais avangardas - kuriam atstovavo ir Ligetis - nebefunkcionavo: vietoje iššūkio įsitvirtinusiai muzikinei kultūrai, pokario karta tapo naujuoju isteblišmentu[3]. Ligetis norėjo nuo to atsitraukti, bet lygiai taip pat buvo pasiryžęs išvengti postmodernaus gręžimosi į praėjusio amžiaus formą, stilių ir retoriką.

Koncertas smuikui (1989-93) atskleidžia, kad muzika gali būti nei tonali, nei atonali be poreikio gręžiotis į praeitį[4]. 1985 m. pasirodžiusi pirmoji Etiudų knyga liudijo augantį Ligečio domėjimąsi neeuropietiška muzika (ypač - polimetrija), kompiuterinės grafikos paskatintą kartotinį procesą ir tikėjimą, kad yra išeitis iš tonalumo-atonalumo aklavietės. Šių paieškų svarbą iliustruoja kompozitoriaus žodžiai, ištarti 1993 m. paskaitoje Naujosios Anglijos konservatorijoje: „Dabar nebėra jokių tabu; viskas yra leidžiama. Bet negalima paprastai sugrįžti į tonalumą, tai nėra kelias. Mes turime rasti kelią - nei grįždami atgal, nei tęsdami avangardą. Aš esu kalėjime: viena siena yra avangardas, kita - praeitis, ir aš noriu pabėgti.“[4]

Knygoje „The Cambridge History of twentieth-century music“ rašoma: „Ligečio kūryba įdomi tuo, kad kirto abi - modernizmo ir postmodernizmo - eras, nė vienai iš jų akivaizdžiai neužgožiant kitos. Nuo faktūrinių partitūrų, pvz., "Atmosphères", Ligetis į savo muziką palaipsniui sugrąžino melodijos ir ritmo priemones. Šiuo aspektu lūžio tašku laikoma opera "Le Grand Macabre" (1974-7)“[6].

Opera „Didysis siaubūnas“ (Le Grand Macabre, 1974-7)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Operos „Le Grand Macabre“ pastatymai.

Opera „Didysis siaubūnas“ (Le Grand Macabre) pagal belgų dramaturgo Michelio de Ghelderode'o pjesę susijusi (kaip ir Requiem) su mirtimi ir išlikimu - reikšmingiausiomis temomis kompozitoriui, išgyvenusiam Antrąjį pasaulinį karą ir vėliau prisidėjusiam prie diskusijų apie muzikinės raiškos mirtį ir išlikimą[3].

Pagrindinis operos veikėjas - Nektrozaras, atvykęs į Žemę paskelbti pabaigos. Atėjus vidurnakčiui, mirti turi jis vienintelis: kiti veikėjai egzistenciją pratęsia pomirtiniame gyvenime.

Operos komponavimas Ligečiui suteikė galimybę sujungti daugybę jo atradimų (nejudrių orkestrinių faktūrų preciziką ir ironiją, mechaniškus muzikinius veiksnius) bei išbandyti naujus dalykus, pvz., naudoti žemos klasės instrumentus ir vaizduoti pasakojamą pasaulį įtraukiant nuorodas į praeities kūrinius ir stilius, operos žanro konvencijas[3].

Principiniai kūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sonata violončelei solo (1948/1953)

Baladă şi joc (Baladė ir šokis) dviem smuikams (1950)

Musica ricercata fortepijonui (1951–53)

Šešios bagatelės pučiamųjų kvintetui (1953)

Styginių kvartetas Nr. 1 Métamorphoses nocturnes (1953–54)

Artikulation elektronikai (1958)

„Reginiai“ orkestrui (Apparitions. 1958–59)

„Atmosferos“ orkestrui (Atmosphères. 1961)

Trys bagatelės Davidui Tudorui, fortepijonui (1961)

Volumina vargonams (1961–62, red. 1966)

Poème Symphonique 100 metronomų (1962)

Aventures vokaliniam-instrumentiniam ansambliui (1962)

Nouvelles Aventures vokaliniam-instrumentiniam ansambliui (1962–65)

Requiem sopranui, mecosopranui, mišriam chorui ir orkestrui (1963–65)

Lux Aeterna chorui (1966)

„Tolumoje“ orkestrui (Lontano, 1967)

Styginių kvartetas Nr. 2 (1968)

Continuum klavesinui (1968)

Ramifications styginių orkestrui (1968–69)

„Melodijos“ orkestrui (Melodien, 1971)

Clocks and Clouds 12 moterų balsų ir orkestrui (1973)

San Francisco Polyphony orkestrui (1973–74)

Opera „Didysis siaubūnas“ (Le Grand Macabre, 1975–77, red. 1996)

Hungarian Rock (Chaconne) klavesinui (1978)

Trio smuikui, valtornai ir fortepijonui (1982)

Etiudai fortepijonui, pirmoji knyga (1985)

Koncertas fortepijonui (1985–88)

Etiudai fortepijonui, antroji knyga (1988–94)

Koncertas smuikui (1989–93)

Sonata altui solo (1991–94)

Etiudai fortepijonui, trečioji knyga (1995–2001)

Hamburgo koncertas valtornai ir kameriniam orkestrui (1998–99, red. 2002)

Daina Síppal, dobbal, nádihegedűvel (Su dūdmaišiais, būgnais ir smuikais) (2000)

Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Berlyno meno apdovanojimas (už Requiem, 1965; 1972)
  • Bonos Beethoveno apdovanojimas (1967)
  • UNESCO Tarptautinio kompozitorių rostrumo apdovanojimas (1969)
  • Laisvojo Hanzos miesto Hamburgo Bacho apdovanojimas (1975)
  • Luisvilio universiteto Grawemeyer’io apdovanojimas už muzikos kompoziciją (už „Etiudus pianinui“) (1986)
  • Austrų mokslo ir menų apdovanojimas (1987)
  • Vienos Garbės žiedas (1987)
  • Menų ir laiškų ordino komandoras (Commandeur dans l'Ordre des Arts et des Lettres) (1988)
  • Monako princo Pierro fondo apdovanojimas už muzikos kompoziciją (1988)
  • Léonie Sonning muzikos apdovanojimas (Danija, 1990)
  • Balzano apdovanojimas (1991)
  • Londono Karališkosios muzikos akademijos garbės narys (1992)
  • Ernsto von Siemenso muzikos apdovanojimas (Vokietija, 1993)
  • Schock apdovanojimas už muzikos menus (1995)
  • UNESCO muzikos apdovanojimas (1996)
  • Wolf muzikos apdovanojimas (Izraelis, 1996)
  • Wihuri Sibelijaus apdovanojimas (Suomija, 2000)
  • Hamburgo miesto Menų ir mokslų medalis (2003)
  • Theodor W. Adorno apdovanojimas (2003)
  • Kossuth apdovanojimas (Vengrija, 2003)
  • Frankfurto muzikos apdovanojimas (2005)

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ 1,0 1,1 „Biografija“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2015-11-21.
  2. ↑ Benjamin 2007
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 Griffiths, Paul. Ligeti, György. Grove Music Online. Prieiga internete: http://www.oxfordmusiconline.com/subscriber/article/grove/music/16642?q=ligeti&search=quick&pos=1&_start=1#firsthit
  4. ↑ 4,0 4,1 4,2 Auner, Joseph. Music in the twentieth and twenty-first centuries. New York : W. W. Norton & Company, 2013.
  5. ↑ The Ashgate Companion Research to Minimalist and postminimalist Music. Sud. Keith Potter, Kyle Gann ir Pwyll Ap Sion. London and New York: Routledge, 2013.
  6. ↑ The Cambridge History of twentieth-century music. Sud. Nicholas Cook ir Anthony Pople. Cambridge: Cambridge University Press, 2004.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikiteka: György Ligeti – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=György_Ligeti&oldid=7057050"