Mierkuria-Čukas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Mierkuria-Čukas
rumun. Miercurea Ciuc
   Coa Romania Town Csíkszereda.svg      RO Miercurea Ciuc flag.svg   
Mikó vár Csíkszereda.jpg
Miko pilis

Mierkuria-Čukas
46°21′34″N 25°46′6″E / 46.35944°N 25.76833°E / 46.35944; 25.76833 (Mierkuria-Čukas)Koordinatės: 46°21′34″N 25°46′6″E / 46.35944°N 25.76833°E / 46.35944; 25.76833 (Mierkuria-Čukas)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Rumunijos vėliava Rumunija
Apskritis: Hargitos apskritis
Gyventojų (2002): 42 029
Tinklalapis: miercureaciuc.ro
Commons-logo.svg Vikiteka: Mierkuria-ČukasVikiteka

Mierkuria-Čukas (rumun. Miercurea Ciuc) – miestas vidurio–šiaurės Rumunijoje, Transilvanijos regione; Hargitos apskrities centras ir didžiausias miestas. Išsidėstęs Olto upės slėnyje.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1876 iki 1918 m. miestas priklausė Vengrijos karalystei ir buvo vienos iš jos apskričių administracinis centras. Po Trianono sutarties įsigalėjimo 1920 m. miestas atiduotas Rumunijos karalystei ir 1927–1938 m. buvo apskrities centras.

Mierkuria-Čukas buvo grąžintas Vengrijai Antrojo pasaulinio karo metu 19401944 m., kai du Vienos apdovanojimai suteikė Vengrijai dalį Čekoslovakijos ir Transilvanijos. Miestą 1944 m. buvo užgrobę Raudonosios armijos kariai, o 1945 m. Mierkuria-Čukas vėl tapo Rumunijos dalimi. Tai oficialiai patvirtino Paryžiaus taikos sutartis, pasirašyta 1947 m.

1968 m. tapo Hargitos apskrities centru.

Po Antrojo pasaulinio karo miestas buvo industrializuotas, įkurta daug įvairių įmonių, tarp jų traktorių, tekstilės fabrikai, alaus darykla. Mieste gaminamas alus tapo populiarus visoje šalyje.

Demografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal 2002 m. surašymo duomenis, Mierkuria-Čuko mieste gyveno 42 029 gyventojų. Jų daugumą sudarė vengrai – 81,75 %, 17,3 % – rumunai, 0,62 % – čigonai, o likusią dalį, 0,33 %, sudarė kitų tautų atstovai. Gyventojų skaičiaus kitimas pagal surašymų duomenis:

Lankytinos vietos[taisyti | redaguoti kodą]

Petofi pėsčiųjų gatvė yra pagrindinė ir seniausia miesto gatvė su daugybe restoranų, kavinių, meno galerijų, muziejų.

Už kelių kilometrų į rytus nuo miesto centro yra pranciškonų vienuolynas. Veikia piligrimystės centras. Kiekvienais metais prieš Sekmines rengiami susitikimai, sutraukiantys tūkstančius žmonių, daugiausiai vengrų. Be savo religinės reikšmės, piligrimystė taip pat yra tapusi vengrų sąmoningumo ir solidarumo ženklu Transilvanijoje ir už jos ribų gyvenantiems tautiečiams.

Miesto centre stovi garsi ir gausiai turistų lankoma Miko pilis, pastatyta vėlyvojo renesanso stiliumi XVII a. pradžioje.

Galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]