Paul Hindemith

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Paulius Hindemitas
vok. Paul Hindemith
Paul Hindemith 1923.jpg
Paulius Hindemitas 1923 m.
Gimė: 1895 m. lapkričio 16 d.
Hanau, Vokietija
Mirė: 1963 m. gruodžio 28 d. (68 metai)
Frankfurtas prie Maino, Vokietija
Veikla: kompozitorius, altininkas, smuikininkas, mokytojas, dirigentas ir muzikos teoretikas
Commons-logo.svg Vikiteka: Paul HindemithVikiteka

Paulius Hindemitas (vok. Paul Hindemith; 1895 m. lapkričio 16 d. – 1963 m. gruodžio 28 d.) – Vokietijos kompozitorius, altininkas, smuikininkas, mokytojas ir dirigentas. Tarp žymiausių jo kūrinių yra dainų ciklas „Mergelės gyvenimas“ (1923 m.) ir opera „Dailininkas Matis“ (1938 m.).

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė Hanau, netoli Frankfurto prie Maino (Vokietija). Vaikystėje mokėsi groti smuiku. Jis įstojo į Frankfurto Hocho konservatoriją, kur mokėsi groti smuiku pas Adolfą Rebnerį (Adolf Rebner), taip pat dirigavimo ir komponavimo pas Arnoldą Mendelzoną (Arnold Mendelssoh) ir Bernardą Ziklisą (Bernhard Sekles). Iš pradžių pragyvenimui užsidirbdavo grodamas šokių grupėse ir muzikinės komedijos grupėse. 1914 m. Hindemitas tapo Frankfurto operos orkestro vadovo pavaduotoju, o 1914 m. paaukštintas iki vadovo. Nuo 1914 m. Rebnerio styginių kvartete jis grojo antruoju smuiku. 1921 m. jis subūrė Amaro kvartetą[1], kuriame grodamas altu, plačiai gastroliavo po Europą.

1922 m. keletas jo kūrinių groti Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos festivalyje Zalcburge, kur jis patraukė tarptautinės publikos dėmesį. Kitais metais Hindemitas pradėjo dirbti Donauešingeno festivalio organizatoriumi, rengdamas keleto avangardo kompozitorių, tokių kaip Antonas Vebernas ir Arnoldas Šionbergas, programas. 1927 m. paskirtas Berlyno muzikos akademijos profesoriumi.[2] Hindemitas parašė muziką Hanso Richterio 1928 m. avangardo filmui „Vormittagsspuk“, taip pat jame ir vaidino.[3] Deja garso takelis neišliko.

XX a. 4-ajame dešimtmetyje jis lankėsi Kaire, keletą kartų Ankaroje, kur jis vadovavo Turkijos muzikinio ugdymo programos pertvarkai ir pirmiesiems mėginimams įkurti Turkijos valstybinį operos ir baleto teatrą. Jo kūriniai padarė didelę įtaką vėlesniajai Turkijos muzikų kūrybai. Dešimtmečio pabaigoje keletą kartų Amerikoje atliko alto ir viola d'amore solo pasirodymus.

Kompozitoriaus muzika nacių nežavėjo, jie nevengė viešai peikti jo muziką. Diskusijos, susijusios su jo veikla, nerimo, tad jis galop 1938 m. emigravo į Šveicariją (iš dalies dėl to, kad jo žmona buvo pusiau žydų kilmės).[4]

1940 m. Hindemitas emigravo į Jungtines Valstijas, dėstė Jeilio universitete, skaitė paskaitas Harvardo universitete. 1946 m. jis tapo JAV piliečiu, bet 1953 m. sugrįžo į Europą, apsigyveno Ciuriche, kur dėstė universitete. Einant link gyvenimo pabaigos jis ėmė daugiau diriguoti, įrašė daugybę įrašų, daugiausia savos kūrybos. 1962 m. apdovanotas Balcano premija. Užsitęsus pablogėjusiai sveikatai (nors jis tęsė eilių rašymą iki pat mirties), Hindemitas mirė Frankfurte, nuo pankreatito, eidamas 68-uosius metus.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Kūryboje aprėpė įvairius žanrus, didelį dėmesį skyrė kamerinei muzikai. Jo kūrybos stiliui iš pradžių įtaką darė Šionbergo muzika ir ekspresionizmo meno srovė, bet vėliau jis perėjo prie neoklasikinės muzikos ir visiškai atsisakė Šionbergo požiūrio į muziką. Kūriniuose siekė įprasminti saikingą emocionalumą, vienodai ir motoriškumą, ir lyrizmą. Hindemitas ilgą laiką grojo Amaro kvartete altu, dalyvavo Zalcburgo kamerinės muzikos festivaliuose. Sonatas rašė smuikui, fortepijonui, altui, violončelei ir t. t. (sukurta bent po vieną sonatą visiems simfoninio orkestro instrumentams, išskyrus mušamuosius). Mėgo polifonines priemones, kurios geriausiai atsispindi cikle fortepijonui „Garsų žaidimas“ (Ludus tonalis).

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. The Amar Quartet was founded for the Donaueschingen Festival of 1921 and was disbanded in 1929. See an account by Tully Potter, [1], and entry under Chamber-Music Players in Eaglefield-Hull 1924, 86.
  2. A Dictionary of Twentieth Century World Biography. United Kingdom: Book Club Associates, 1992, p. 267.
  3. Wilke, Tobias (2010). Medien der Unmittelbarkeit (vokiečių k.). Munich: Wilhelm Fink. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 978-3-7705-4923-8“..
  4. Steinberg, Michael (1998). The Concerto : A Listener's Guide. Oxford University Press. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 019802634X“.. Tikrinta 2013-03-23.