Gviana (regionas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pietų Amerikos istorinis regionas
Gviana
Šalis Venesuela (rytų), Gajana, Surinamas, Prancūzijos Gviana, Brazilija (Amapa)
Tautos
Miestai Siudad Guajana, Makapa, Siudad Bolivaras, Džordžtaunas, Kajenas, Paramaribas

Gviana (angl. Guyana, pranc. Guyane, isp. Guayana), dar žinomas kaip Gajana, arba daugiskaita, kaip Gvianos (angl. The Guianas) – geografinis regionas, apimantis Pietų Amerikos šiaurės rytinę dalį.

Apibrėžimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paprastai į regiono sampratą įtraukiami politiniai vienetai, kurie iki dabar (ar istoriškai) vadinasi Gviana:

Be to, į regiono sampratą įtraukiami šie gretimų valstybių administraciniai vienetai:

Geografiškai dar papildomai gali būti įtraukiama ir Brazilijos šiaurinė dalis, esanti Gvianos plynaukštėje: Roraima bei Paros ir Amazonės valstijų šiaurinė dalis.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Regionas yra šiaurės rytinėje Pietų Amerikos žemyno dalyje. Šiaurėje jį riboja Atlanto vandenynas, rytine riba laikoma Orinoko žemupys (už kurio prasideda Ljanosas), o vakarine – Amazonės žemupys. Pietuose Gviana palaipsniui pereina į Amazoniją.

Geografiškai Gviana užima didesnę (šiaurinę) dalį Gvianos plokščiakalnio. Pietinę regiono ribą, kuri atskiria nuo Amazonijos, formuoja kalnų grandinės, tokios kaip Parimos, Pakaraimos, Akarajaus, Vilhelminos, Tumuk Humako kalnai. Į šiaurę nuo šių aukštikalnių iki pat Atlanto vandenyno plyti Gvianos žemuma. Visame regione gausu stalkanių (tepui), kurie kuria išskirtinį Gvianos kraštovaizdį.

Pavadinimas Gviana kildinamas iš vietinių tautų termino „upių kraštas“[1], ir pažymi daug vandeningų upių, kurios vagoja visą regioną. Didžiausios jų įteka į Atlanto vandenyną: Pomerūnas, Esekvibas, Demerara, Berbisas, Koranteinas, Nikeris, Koperneimas, Surinamas, Komeveinas Maroni, Mana, Sinamaris, Komtė, Apruagis, Ojapokė, Aragvaris. Kai kurios priklauso Orinoko (Karoni) ir Amazonės baseinams. Upės labai slenkstėtos, formuoja vaizdingus krioklius. Jų baseinai, tarpusavyje atskirti kalnų grandinių, formuoja atskirus geografinius ir kultūrinius regionus.

Gamta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gvianos drėgnasis miškas
Gvianos aukštumų drėgnasis miškas ir tepui

Visas regionas patenka į atogrąžų klimato juostą. Klimatas drėgnas ir karštas. Čia gausiai lyja ištisus metus: per metus iškrenta iki 3300 mm kritulių. Veši drėgnieji atogrąžų miškai, kuriuos vietomis keičia savanos, šlapynės. Sukultūrintuose plotuose šalia pagrindinių upių – ryžių, cukranendrių pasėliai.[2] Stalkanių viršūnėse driekiasi dykumos.

Tai – didžiule biologine įvairove pasižymintis regionas. Jame galima išskirti šiuos ekoregionus:

  • Gvianos drėgnieji miškai užima didžiausią regiono plotą. Čia priskaičiuojama apie 8000 augalų rūšių, kurių bent pusė gali būti endeminės. Aukščiausi medžiai siekia iki 40 metrų, dauguma jų visažaliai. Miškuose yra apie 220 žinduolių rūšių, iš kurių apie pusė yra šikšnosparniai.[3]
  • Gvianos mangrovės tęsiasi vandenyno pakrantėse sudarydamos siaurą juostą. Čia veši mangroviniai augalai. Teritorijos yra svarbiausios iš Šiaurės Amerikos migruojančių paukščių žiemojimo vietos. Čia priskaičiuojama 118 paukščių ir apie 50 žinduolių rūšių.[4]
  • Gvianos žemumų drėgnieji miškai ir Gvianos aukštumų drėgnieji miškai – mozaikiškai kaitosi tarpusavyje vakarinėje regiono dalyje (daugiausia Venesuelos teritorijoje). Čia gausu saugomų teritorijų, tokių kaip Kanaimos nacionalinis parkas.
  • Tepui yra aukščiausios regiono vietos, iškilusios daugiau nei 1 km., kiekviena apsupta drėgnųjų miškų. Visiškai skirtingas klimatas kiekvieną jų pavertė ekologine sala, kurioje izoliuotai gyvena atskiros gyvūnų bei augalų rūšys. Kadangi jie neretai turi labai išskirtines gyvybės rūšis, neretai prilyginami Galapagų saloms.[5]
  • Gvianos savana yra bemiškės zonos piečiausiame Gvianos pakraštyje, vandenkyros zonoje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ikikolumbinis laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalinų ikikolumbinio ritualo piešinys

Manoma, kad seniausi iki šiol išlikę krašto gyventojai yra varao[6]. Vėliau lokonai, kalbėję aravakų kalba migravo į Gvianos regioną iš vakarų, nuo Orinoko upės slėnio, ir jį visą apgyvendino[7]. Jie sukūrė gana aukštą kultūrą, gyvendami pastoviose gyvenvietėse, užsiimdami žemdirbyste ir prekiaudami tarpusavyje.[8]

Kažkada vėliau iš vakarų užplūdo dar viena atsikėlėlių banga. Šį kartą tai buvo kalinai, kalbėję karibų kalba. Jie apgyvendino daugiausia Gvianos pakrantes, išstumdami iš jų lokonus ir maišydamiesi su jais[9]. Šios dvi regione koegzistavusios grupės buvo priešiškos, tačiau kartu perėmė viena iš kitos daug kultūrinių bruožų ir kūrė hana homogenišką kultūrą. Visas Gvianos regionas tarp Orinoko ir Amazonės žemupių buvo vadinamas vienu vardu, kurį vėliau čia pradėję keltis europiečiai suvokė kaip izoliuotą Gvianos salą[10].

Kolonizacijos pradžia (XVI–XVII a.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pačioje XV a. pabaigoje regiono pakrantes pasiekė europiečiai (ispanai). Kristupas Kolumbas pastebėjo Gvianos pakrantes 1498 m. Vietos gyventojai juos laikė jūros dvasiomis ir vadino palanakiłi. Taip baltieji tarp regiono indėnų vadinami ir dabar[11]. Europiečiai į regioną atnešė kolonizaciją ir ligas, kurioms vietos gyventojai neturėjo imuniteto. Dėl to jų skaičius sparčiai mažėjo.

Tordesiljo sutartis 1494 m. formaliai padalino Gvianos regioną (o kartu ir visą Naująjį pasaulį) tarp Ispanijos ir Portugalijos kolonijinių imperijų. Vis dėl to, tikroji krašto kolonizacija prasidėjo tik XVI a. pabaigoje. Nuošalus Gvianos regionas gerokai mažiau domino ispanus ir portugalus, kurie buvo užimti kolonizacija Anduose ir Brazilijos rytinėje pakrantėje. Regionas buvo vadinamas Laukiniu krantu, taip pažymint krašto nuošalumą.

Laukinės Gvianos tyrimus paskatino El Dorado legendos. Po to, kai Anduose buvo atrasta auksinė Muiskų karalystė, pasklido legendos, kad panaši vieta taip pat gali būti ir Gvianoje. Pavieniai ispanų konkistadorai po truputį skverbėsi į regioną. Tačiau žymiausia buvo britų nuotykių ieškotojo Walter Raleigh kelionė 1595 m., po kurios Europoje išleistas veikalas Gvianos atradimas (angl. The discovery of the large, rich, and beautiful Empire of Guiana, with a relation of the great and golden city of Manoa (which the Spaniards call El Dorado))[12]. Šis veikalas labai paskatino ir kitas Europos šalis kolonizuoti regioną. Dėl jo pradėjo konkuruopti ne tik Ispanija, bet ir Nyderlandai, Britų imperija, Prancūzija, netgi Didžioji Toskanos kunigaikštystė.

1625 m. žemėlapis, vaizduojantis Gvianos regioną tarp Orinoko ir Amazonės žemupių. Krašto gilumoje vaizduojamas legendinis Parimės ežeras, prie kurio buvo El Doradas

Kolonizacija vyko jo pakraščiuose kuriant gyvenvietes, kurios turėjo tapti kolonizacijos bazėmis. Pirmoji tokia gyvenvietė buvo įspanų 1591 m. įkurta Santo Tome de Guayana (iš pradžių dab. Siudad Guajana teritorijose, vėliau perkelta ir davė pradžią Siudad Bolivarui) prie Orinoko upės. Iš čia ispanai palengva kolonizavo krašto gilumą. XVII a. olandai buvo ypač aktyvūs kurdami uostus Atlanto vandenyno pakrantėje. Jiems buvo pasirinktos Esekvibo, Pomerūno, Koranteino, Kajeno, Ojapokės upių žiotys. Vėliau nedidelės olandų kolonistų gyvenvietės radosi ir kitose vietose, todėl apie 1640 m. Nyderlandai kontroliavo didžiąją dalį Gvianos pakrantės. Ilgainiui čia buvo įkurtos Pomerūno, Esekvibo, Demeraros, Berbiso, Surinamo, Kajeno kolonijos, administruojamos kaip Nyderlandų Vakarų Indijų dalis.

Gvianos kolonizacija gerokai sunkiau sekėsi britams ir prancūzams, kurių ankstyviausios kolonijos XVII a. pirmoje pusėje buvo sunaikintos. Tik 1643 m. Prancūzų įkurta Kajeno gyvenvietė, kurią prancūzai paveržė iš olandų, įgijo stabilumą[13]. Ji davė pradžią Prancūzijos Gvianai. Britai iš pradžių buvo įsitvirtinę prie Surinamo upės žiočių (Surinamo kolonija), bet 1667 m. Bredos sutartimi. atidavė šią gyvenvietę Nderlandams, mainais už Naująjį Amsterdamą Šiaurės Amerikoje, todėl kuriam laikui pasitraukė iš Gvianos.

Vėlyvoji kolonizacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Olandų plantatorius ir juodaodė vergė Surinamo kolonijoje

Per XVII–XVIII a. Gvianos pakrantėse galutinai nusistovėjo regiono ūkinė sistema. Kolonizatoriai olandai ir prancūzai siekė išnaudoti tinkamą krašto klimatą cukraus pramonei. Kitos svarbios pramonės šakos čia buvo medvilnė, kakava, o vėliau – kava. Masinei šių produktų gamybai reikėjo gausių darbo rankų, kurias parūpino Afrikos vergų prekyba. Dauguma vergų į regioną buvo gabenami iš Gvinėjos įlankos pakrančių, ir greitai ėmė sudaryti krašto gyventojų daugumą.

XVIII a. pabaigoje Nyderlandų Gviana apėmė didžiąją dalį regiono pakrantės

Vakariečių plantatorių Gvianoje vykdomas vergų išnaudojimas buvo ekstremalus net vertinant tų laikų terminais. [14] Dėl tos priežasties didelė dalis juodaodžių vergų bėgo į vis dar nekontroliuojamą krašto gilumą. Jie tapo žinomi kaip maronai (ol. Marrons, pranc. Nèg'Marrons). Dėl skirtingos kilmės maronai formavo atskirus etnosus. Jie kūrė savo gyvenvietes, vystė autochtoninį ūkį, o vėliau ėmė puldinėti plantatorius. Dėl to pastarieji buvo priversti ne tik rengti reidus į krašto gilumą, bet ir statyti gynybinius įtvirtinimus.[15] XVIII a. buvo pasirašyta ne viena sutartis tarp pakrantės plantatorių ir maronų, kurios galiausiai suteikė jiems laisvę krašto gilumoje.

XVIII a. pabaigoje į regioną su naujomis ambicijomis sugrįžo Britų imperija. 1799 m., kuomet Nyderlandus Europoje okupavo Prancūzijos imperija, britai pasinaudojo proga ir užėmė olandų koloniją Gvianoje. 1814 m. Londono sutartimi vakarinės olandų kolonijos buvo galutinai perduotos Britų imperijai (ten suformuota Britų Gviana). Taip galutinai įtvirtintas padalinimas tarp Britų, Nyderlandų ir Prancūzų Gvianų.

Vergų prekybos panaikinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Javiečiai Surinamo kolonijoje XIX a

XIX a. viduryje panaikinta vergų prekyba kardinaliai pakeitė krašto ekonomiką ir etninę sudėtį. Dauguma juodaodžių plantacijų vergų buvo paleisti, iš jų didelė dalis papildė pakrantės miestų populiaciją. Tačiau ekonomikai reikėjo darbo jėgos, kurią pildė tikslingai vežami darbo migrantai iš Britų Indijos, Nyderlandų Rytų Indijos, Prancūzijos Indokinijos. Taip į mišrią visuomenę įsiliejo indai, kinai, javiečiai ir kiti Azijos etnosai. Jie dabar sudaro didžiąją dalį regiono populiacijos. Keičiantis ekonomikai, pagrindinės regiono prekės tapo kaučiukas, auksas ir boksitas.

XIX a. Gvianos rytinėje dalyje suaktyvėjo ir portugalai. Iki tol dabartinė Brazilijos Amapos valstija buvo niekeno žemė, de facto lėtai kolonizuojama prancūzų iš Kajeno kolonijos. Portugalai Amazonės žemupyje 1782 m. pastatė Makapos tvirtovę, kuri tarnavo kaip šiauriausias Brazilijos farpostas, skirtas saugoti kolonijos pakraštį. Tačiau teritorijoje radus aukso, ir didėjant kaučiuko paklausai, Portugalija pareiškė teises į teritoriją. Nors Prancūzija čia 1886–1891 m. sukūrė Laisvąją Gvianos Valstybę, XX a. pradžioje ją Brazilija inkorporavo į savo sudėtį.

Panašiu metu regiono vakarinėje dalyje sprendėsi ir siena tarp Britų Gvianos ir nepriklausomybę gavusios Venesuelos, kuri iki šiol nebuvo fiksuota. Britai siekė gauti visas žemes Evsekibo upės baseine (taip pat ir dalį dab. Venesuelos teritorijos), priešingai, Venesuela skelbė visas žemes iki Evsekibo upės (didžiają dalį Britų Gvianos) savo teritorija. Galiausiai buvo apsistota ties Šomburgko linija, kurią nubrėžė vokiečių tyrėjas Robert Hermann Schomburgk, tačiau teritorinis konfliktas tarp abiejų šalių nėra galutinai išspręstas iki dabar.

XX a. viduryje Gvianos regione įvyko dekolonizacija. 1954 m. autonomiją gavo Nyderlandų Gviana (pilna nepriklausomybė 19785 m.). 1966 m. nepriklausomybę iš Britų gavo Gajana. Prancūzijos Gviana išlieka paskutine regiono kolonijine valda.

Demografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Regionas yra vienas rečiausiai gyvenamų žemėje. Ča driekiasi didžiuliai negyvenami arba ypač retai gyvenami plotai, o tankiau gyvenama yra tik Atlanto vandenyno pakrantė. Didžiausi miestai yra Siudad Guajana, Makapa, Siudad Bolivaras, Džordžtaunas, Kajenas, Paramaribas.

Kartu ir vienas lingvistiškai bei rasiškai įvairiausių regionų. Kiekviena čia esanti valstybė turi skirtingas oficialias kalbas (ispanų, anglų, olandų, prancūzų ir portugalų), tačiau šalia kievienos dar egzistuoja kreolinės kalbos. Be to, migrantai per amžius atsinešė savo kalbas. Pagal kilmę galima išskirti kelias vietos etnosų grupes:

  • Seniausių regiono gyventojų (indėnų) palikuonys sudaro daug mažų genčių, pasklidusių visame regione. Daugelis jų yra praradę savo senąsias kalbas, bet išlaikę tapatybes, gyvenimo būdą. Tarp jų yra varao, lokonai, kalinai, panariai, chočiai, piarojai, makiritariai, makušiai, palikurai, vajampiai ir kt.
  • Kolonizacijos metu iš kitur atsikėlę ar atvežti imigrantai. Jie yra labai skirtingos etninės kilmės:
    • Afrikinės kilmės. Didžiuma jų yra susimaišę su europiečiais ir gyvena miestuose. Dudaro visuomenės sluoksnį, vadinamą kreolais. Svarbiausi tarp jų yra gajaniečiai, surinamiečiai. Jie dažniausiai vartoja vietines kreolines kalbas. Grynesnę rasę išlaikiusieji gyvena krašto gilumoje. Daugiausiai tai yra maronų palikuonys, suformavę skirtingus etnosus. Tarp jų yra: saramakai, paramakai, ndiukai, kvinčiai, aluku, matavajai ir kt.;
    • Europinės kilmės. Europiečių kolonizatorių (daugiausia olandų, ispanų, britų, prancūzų, portugalų) tiesioginiai palikuonys. Dažniausiai jie sudaro ne daugiau kaip 1 proc. visuomenės;
    • Azijinės kilmės. Migravę į regioną nuo XIX a. vidurio. Tarp jų stambiausios grupės yra Gajanos indai, Surinamo indai, Surinamo kinai, Surinamo javiečiai ir pan. Gajanoje ir Suriname jie formuoja gausiausią visuomenės sluoksnį.
  • Mišrios rasės, atsiradusios maišantis skirtingoms etninėms grupėms.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ „Guyana“. Oxford Dictionaries. 7 July 2015.
  2. ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 110
  3. ↑ Schipper, Jan; Teunissen, Pieter; Lim, Burton, Northern South America: Guyana, Suriname, French Guiana, northern Brazil, and eastern Venezuela.
  4. ↑ Tognetti, Sylvia; Burdette, Christine; Schipper, Jan, Eastern South America: Coastal French Guiana, Suriname, Guyana, and southeastern Venezuela (NT1411).
  5. ↑ Chapman, F. M. (1931). „The upper zonal bird-life of Mts. Roraima and Duida“. Bulletin of the American Museum of Natural History. 63: 1–135.
  6. ↑ Edwards, W.; Gibson, K. (1979). „An Ethnohistory of Amerindians in Guyana“. Ethnohistory. 26 (2): 163–164.
  7. ↑ Hill, Jonathan David; Santos-Granero, Fernando (2002). Comparative Arawakan Histories: Rethinking Language Family and Culture Area in Amazonia. University of Illinois Press. pp. 1–4. ISBN 0252073843.
  8. ↑ Tennesen, M. (September–October 2010). „Uncovering the Arawacks“. Archaeology. 63 (5): 51–52, 54, 56.
  9. ↑ Ian Rogoziński, A Brief History of the Caribbean, from the Arawak and Carib to the Present (New York: Facts on File, Inc., 1999)
  10. ↑ Robert Harcourt, A Relation of a Voyage to Guiana (1613; repr., London Hakluyt Society Press, 1928), p. 4
  11. ↑ Gérard Collomb and Félix Tiouka, Na’na Kali’na – Une histoire des Kali’na en Guyane ; Ibis Rouge Éditions, 2000
  12. ↑ Raleigh, Walter (1596). The Discouerie of the Large, Rich, and Bevvtiful Empyre of Guiana: With a Relation of the Great and Golden Citie of Manoa (which the Spanyards Call El Dorado) and the Prouinces of Emeria, Arromaia, Amapaia, and Other Countries, with Their Riuers, Adioyning : Performed in the Yeare 1595. London: Robert Robinson
  13. ↑ Watkins, Thayer. „Political and Economic History of French Guiana“. San Jose State University Faculty Research. Retrieved November 30, 2009.
  14. ↑ Streissguth, Tom (2009). Suriname in Pictures. Twenty-First Century Books. pp. 23
  15. ↑ Simon M. Mentelle, „Extract of the Dutch Map Representing the Colony of Surinam“, c.1777, Digital World Library via Library of Congress.
Ž • A • R
Ikikolumbinės Amerikos regionai
Šiaurės Amerika
Mezoamerika
Andai
Pietų Amerika
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Gviana_(regionas)&oldid=7234789"