Amazonė (upė)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Amazonė
Amazonė ties Novo Airao
Amazonė ties Novo Airao
Ilgis 3850/6992[1] km
Baseino plotas 6 915 000 km²
Vidutinis debitas 219 000 m³/s
Ištakos Nevado Mismi, Andai
Žiotys Atlanto vandenynas
Šalys Peru, Kolumbija, Brazilija
Commons-logo.svg Vikiteka: AmazonėVikiteka

Amazonė (portug. Rio Amazonas, isp. Río Amazonas) – upė Pietų Amerikoje, viena iš dviejų ilgiausių (su Nilu) upių Žemėje. Susidaro susiliejus dviem iš Peru Andų ištekančioms upėms – Maranjonui ir Ukajaliui. Skaičiuojant nuo pirmosios ištakų, Amazonės ilgis 6400 km, nuo Ukajalio aukštupio Apurimako ištakos – 6992 km. Ilgis nuo šių upių santakos – 3850 km. Yra bent keletas skirtingų vietų (Laurikočos ežeras, Nevado Mismi, Vilafro ežeras ir kt.), kurios laikomos Amazonės ištaka, todėl visas vandentakio ilgis ginčytinas.

Amazonės debitas yra didžiausias planetoje (plukdo daugiau vandens nei Misisipė, Nilas ir Jangdzė kartu sudėjus). Amazonės baseinas yra didžiausias palyginus su bet kokia kita upės sistema – 7,18 mln. km².

Tėkmė[taisyti | redaguoti kodą]

Amazonė ir jos intakai

Peru pietvakariuose, Arekipos departamente, rytinėse Nevado Mismi kalno pašlaitėse prasideda Karhuasantos upokšnis, kuris yra viena iš Apurimaką sudarančių upių. Apurimakas kerta Andų kalnus, susilieja su šventąja inkų upe Urubamba ir sudaro Ukajalį. Ukajalio ir kitos Amazonės ištakos, Maranjono aukštupiai labai vingiuoti, teka kalnų tarpekliais, sudaro krioklius ir slenksčius, o Andų rytiniuose šlaituose patenka į Amazonės žemumą. Iki Ikitoso miesto upė teka į šiaurę, vėliau – į rytus (nuo 70° v. ilgumos iki žiočių teka per Braziliją). Nuo Brazilijos sienos iki santakos su Negru upė vadinama Solimoinesu (portug. Rio Solimões). Už Manauso jau vadinama Amazone, smarkiai išplatėja, sudaro daugybę protakų, upinių salų (pvz., Tupinambarana). Įteka į Atlanto vandenyną ties pusiauju (50° v. ilg.), kur su Tokantinso upe sudaro bendrą deltą, gausiai išraižytą protakų. Amazonės deltoje yra didžiausia pasaulyje upinės kilmės sala – Maražo, mažesnė Gurupos sala bei daugybė kitų salų. Svarbiausios protakos: Vieira Grandė, Šiaurinis kanalas, Pietinis kanalas, Perigosas.

Baseinas[taisyti | redaguoti kodą]

Amazonės delta taip pat ir estuarija

Amazonės upės baseinas yra vadinamas Amazonija. Tai milžiniški upėmis išraižytų lygumų plotai, tankiai apaugę drėgnaisiais tropiniais miškais. Amazonijos kolonizacijos metu, įsisavinant Amazoniją, vyksta spartus numiškinimas; šis procesas iš esmės vyko jau nuo devyniolikto amžiaus pabaigos, bet paspartėjo tik dvidešimto amžiaus viduryje, kuomet Amazonijoje įsteigta naujų valstijų (Rondonija, Roraima ir pan.).

Amazonė turi apie 1100 intakų (daugiausia pasaulyje) iš kurių 20 jų ilgesni kaip 1500 km.

Didžiausi intakai:

Hidrologija[taisyti | redaguoti kodą]

Amazonė Manauso apylinkėse
Upės pakrantės

Ties lkitosu upės vagos aukštis virš jūros lygio 106 m, ties Manausu – 25 m, ties Santarenu – 14 m.

Amazonė – vandeningiausia pasaulio upė. Jos vidutinis metinis nuotėkis 6930 km³ (17% pasaulio upių nuotėkio). Vidutinis upės debitas ties žiotimis 220 000 m³/s, maksimalus – 350 000 m³/s. Upės vagos plotis ties Maranjono ir Ukajalio santaka – 2 km, po santakos su Negru – apie 18 km, ties žiotimis – 80-150 km.

Kadangi upė teka ties pusiauju kasmet įvyksta du potvyniai – šiaurės pusrutulio vasarą vandenis gausiau neša kairieji intakai, pietų pusrutulio vasarą – dešinieji. Gegužę ir birželį vanduo pakyla aukščiausiai (iki 15 m).

Amazonėje Atlanto vandenyno potvynių įtaka jaučiama net 1400 km ruože nuo žiočių, o žemupyje susidaro aukštos (2-3 m) priešsrovinės bangos, vadinamos pororoka. Jos sklinda 16-20 km/h greičiu.

Amazonės srovės greitis kai kur daugiau, kaip 2,5 km/h. Krantai išgraužti upės srovės. Upės nešamo vandens srautas išsišauna į Atlanto vandenis 300 km ruože – ten būdingas sumažėjęs druskingumas.

Fauna[taisyti | redaguoti kodą]

Amazonėje ir jos intakuose veisiasi apie 2000 rūšių upinių žuvų (daugiausia pasaulyje). Jų tarpe daug neįprastai didelių, neįprastomis savybėmis pasižyminčių žuvų: didžiausios pasaulyje gėlavandenės žuvys arapaimos (užauga iki 200 kg), stiprią elektros iškrovą leidžiantys elektriniai unguriai, itin plėšrios žuvys piranijos, taip pat upiniai spygliauodegiai, cichlidai, anostomai, amerikinės dvikvėpės. Iš kitų stambių gyvūnų sutinkami Amazonės delfinai, Brazilijos lamantinai, juodieji kaimanai, anakondos.

Reikšmė[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmasis europietis, pasiekęs Amazonę buvo Visentė Janjesas Pinsonas, priplaukęs žiotis 1500 m. Jis upę pavadino Río Santa María del Mar Dulce („Šv. Marijos Saldžioji Jūra“), dėl upės išgėlinto vandenyno vandens. Vėliau upė vadinta Grande Río („Didžioji upė“), Río de la Canela („Cinamono upė“). 1541 m. Fransiskas de Oreljana pirmasis perplaukė visą upę. Kelionės metu vienoje iš kovų Oreljana neva matęs moteris-kares, kurios jam priminusios legendines amazones. Vėliau pagal tai upei prigijo Amazonės vardas.

Amazonė ir jos intakai yra svarbiausia transporto arterija, kuria galima pasiekti tarp džiunglių išsibarsčiusias gyvenvietes. Amazonės baseine yra apie 48 000 km laivybinių kelių. Amazonė laivuojama 4300 km nuo žiočių ruože, 1500 km nuo žiočių ruože (iki Manauso) plaukia jūriniai laivai[2].

Svarbiausi Amazonės pakrančių miestai ir uostai: Ikitosas (Peru), Letisija (Kolumbija), Manausas, Santarenas, Makapa (Brazilija).

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 3850 km - Amazonė nuo Ukajalio ir Maranjono santakos, 6992 km - nuo Nevado Mismi
  2. Amazonė (upė). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001