Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Europos žmogaus teisių konvencija (EŽTK; oficialus pavadinimas – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija) – tai daugiašalė tarptautinė sutartis, kuri skirta žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugai Europoje. Europos žmogaus teisių konvencija buvo parengta Europos Tarybos ir pateikta pasirašymui 1950 metų lapkričio 4 dieną, o įsigaliojo 1953 metų rugsėjo 3 dieną, kada dokumentą ratifikavo reikalaujamas valstybių skaičius (10 valstybių). Prie Konvencijos yra prisijungusios 47 Europos Tarybos valstybės narės, šios tarptautinės sutarties pasirašymas yra stojimo į Europos Tarybą būtina sąlyga.

Europos žmogaus teisių konvencijos narės įsipareigojo laiduoti Konvencijoje apibrėžtas teises ir laisves visiems jų jurisdikcijoje esantiems asmenims. Konvencijos pagrindu buvo įsteigtas Europos Žmogaus Teisių Teismas (buveinė Strasbūre), prižiūrintis, kad valstybės narės laikytųsi Konvencijos nuostatų. Į Europos Žmogaus Teisių Teismą asmuo gali kreiptis, jeigu jo atžvilgiu valstybė padaro Konvencijoje numatytos teisės ar laisvės pažeidimą (vad. individualūs skundai). Taip pat viena valstybė narė gali pareikšti ieškinį dėl kitos valstybės narės padaryto Konvencijos pažeidimo (vad. tarpvalstybiniai skundai). Teismo sprendimai, kuriais nustatomi konvencijos pažeidimai, valstybėms narėms yra privalomi. Tai, kaip valstybės narės vykdo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus, prižiūri Europos Tarybos Ministrų Komitetas. [1]

Europos žmogaus teisių konvencija įvardijama kaip sėkmingiausia ir pažangiausia tarptautinio lygmens žmogaus teisių apsaugos sistema.[2][3] Konvencija žymėjo didelius pokyčius tarptautinėje teisėje – pirmą kartą tarptautinės teisės istorijoje individas įgijo realias galimybes ginti savo teises tarptautiniu lygiu, teikdamas skundą tarptautiniam teismui.[4] Priėmus Europos žmogaus teisių konvenciją, žmogaus teisės iš neapibrėžtų principų virto konkrečiais teisiniais įsipareigojimais, kurių laikymąsi buvo patikėta prižiūrėti specialioms tarptautinėms institucijoms.[5]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Regioninė žmogaus teisių apsaugos sistema Europoje buvo pradėta kurti siekiant reaguoti į dvi problemas. Pirma, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Sąjungininkai siekė įgyvendinti plačią veiksmų programą žmogaus teisių srityje, ir Europos Žmogaus teisių konvencija, paremta Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos idėjomis, sudarė minėtosios programos dalį. Buvo tikima, kad tokia programa ateityje padės išvengti rimčiausių žmogaus teisių pažeidimų, įvykusių Antrojo pasaulinio karo metu (kaip antai holokaustas). Antra, Konvencija buvo pradėta rengti, kai Rytų Europoje įsigalėjo komunistinė santvarka, tad šiuo žmogaus teisių dokumentu taip pat norėta pasipriešinti komunizmo įtakos neigiamiems padariniams.

Konvencijos tekstas buvo parengtas Europos Tarybos po Antrojo pasaulinio karo, kai Hagos kongrese įvairių sričių atstovai iš visos Europos išsakė savo ryžtą imtis bendrų veiksmų siekiant užtikrinti taiką. 1949 metų vasarą virš 100 parlamentarų iš 12 Europos Tarybos narių pirmą kartą susirinko Strasbūre į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją. Susirinkusi Parlamentinė Asamblėja prioritetais laikė regioninio žmogaus teisių apsaugos dokumento rengimą ir įgyvendinančio tą dokumentą Teismo steigimą. Buvęs Prancūzijos ministras Pierre-Henri Teitgen pateikė pranešimą Parlamentinei Asamblėjai, siūlydamas saugotinų teisių katalogą, kuris buvo sudarytas iš kai kurių Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtintų teisių. Taip pat pranešėjas apibūdino, kaip galėtų veikti saugomų teisių įgyvendinimo teisminis mechanizmas. Po intensyvių derybų Asamblėja išsiuntė savo galutinį siūlymą Europos Tarybos Ministrų komitetui, o šis sušaukė ekspertų grupė, kuri ir parengė pačios Konvencijos tekstą.

Konvencijos tekstas atspindi tradicinę pilietinių teisių traktuotę, atsižvelgiant į Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir kitų Europos Tarybos narių patirtį. Konvencija buvo pateikta pasirašymui Romoje, 1950 m. lapkričio 4 d. Ji įsigaliojo 1953 m. rugsėjo 3 d. Konvencijos laikymąsi prižiūri Strasbūro Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Europos Taryba. Iki 1998 metų Konvencijos laikymosi priežiūrą atliko ir Europos Žmogaus teisių Komisija, kuri nebefunkcionuoja nuo Konvencijos 11 protokolo įsigaliojimo.

Konvencijos turinys[taisyti | redaguoti kodą]

Europos žmogaus teisių konvenciją sudaro 59 straipsniai ir preambulė. Konvencijos straipsniai išdėstyti trijuose skyriuose: pirmajame ("Teisės ir laisvės") įtvirtintos Konvencijos ginamos teisės ir laisvės, antras skyrius ("Europos Žmogaus Teisių Teismas") reglamentuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisdikciją, trečias skyrius ("Kitos nuostatos") apibrėžia Konvencijos taikymo teritorijose sąlygas, nustato prisijungimo prie Konvencijos tvarką, taip pat įtvirtina kai kurias kitas svarbias nuostatas.


Europos žmogaus teisių konvencija gina šias teises ir laisves:


2 straipsnis. Teisė į gyvybę

3 straipsnis. Kankinimo uždraudimas

4 straipsnis. Vergijos ir priverčiamojo darbo uždraudimas

5 straipsnis. Teisė į laisvę ir saugumą

6 straipsnis. Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą

7 straipsnis. Nėra bausmės be įstatymo

8 straipsnis. Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą

9 straipsnis. Minties, sąžinės ir religijos laisvė

10 straipsnis. Saviraiškos laisvė

11 straipsnis. Susirinkimų ir asociacijos laisvė

12 straipsnis. Teisė į santuoką

13 straipsnis. Teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę

14 straipsnis. Diskriminacijos uždraudimas

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Lietuvos Respublikos nuolatinės atstovybės prie Europos Tarybos svetainė
  2. VADAPALAS, Vilenas. Tarptautinė teisė. Vilnius: Eurgrimas, 2006, p. 277.
  3. European Convention on Human Rights(ECHR). Encyclopædia Britannica. In Encyclopædia Britannica Ultimate Reference Suite. Chicago: Encyclopædia Britannica, 2012.
  4. JOČIENĖ, Danutė. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos įtaka nacionalinei teisei bei jurisprudencjai, tobulinant žmogaus teisių apsaugą. Konvencijos ir Europos Sąjungos teisės santykis. In Jurisprudencija, 2007, 7(97), p. 17.
  5. VADAPALAS, Vilenas. Tarptautinė teisė. Vilnius: Eurgrimas, 2006, p. 277.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Konvencijos tekstas