Teisėsauga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Teisėsauga – veikla, kurios metu yra įgyvendinama, realizuojama teisė; sistema, apimanti ne tik pačią veiklą, bet ir tokios veiklos subjektus (teisėsaugos subjektus – institucijas, organus).

Teisėsauga yra viena iš pagrindinių valstybės funkcijų. Kadangi prievartos monopolis yra valstybės rankose, todėl tik ji ir gali įgyvendinti teisingumą, reguliuoti viešuosius santykius, ypač, kai kyla nesutarimai, kurių metu būtina imtis prievartos priemonių, siekiant atkurti tvarką, santaiką, ramybę bei sudaryti kitas sąlygas, kad visuomenė galėtų sėkmingai egzistuoti, plėtotis ir tobulėti.

Teisėsaugos institucijos[taisyti | redaguoti kodą]

Teisėsaugos institucijos – struktūros (institucijos, kitokios organizacijos), kiti asmenys, kuriems yra pavestos valstybinės teisėsaugos funkcijos.

Siaurąja prasme tai yra valstybės aparato dalis (pvz., vidaus reikalų sistema – policija, muitinė, Sienos apsaugos tarnyba, Vidaus reikalų ministerija, specialiosios tarnybos (STT, VSD); Teisingumo ministerija).

Plačiąja prasme – ir valstybės valdžios, įgyvendinančios teisingumą (teismai, taip pat teisminei valdžiai priskiriama prokuratūra), jurisdikcinės sistemos posistemės arba greta jų egzistuojantys teisiniai institutai kaip, pvz., advokatūra, antstoliai, „prevencinė“ teisėsauga (notariatas, užtikrinantis teisinių ginčų prevenciją).

Funkcijos[taisyti | redaguoti kodą]

 Emblem-paragraph.svg  Straipsnio tekstas ar jo dalis yra teisės akto ar jo fragmento kopija, kurią dar reikia pritaikyti Vikipedijai.
Pritaikykite pateiktą medžiagą Vikipedijai – perrašykite enciklopediniu stiliumi, apibendrinkite ar pan. Galite pateikti pasiūlymų diskusijose.

Teisėsaugos organų sistemą sudaro institucijos, kurių pagrindinis tikslas yra užtikrinti teisėtvarką. Kiekviena šios sistemos grandis vykdo specifines funkcijas. Pagrindinės iš jų yra šios: nusikaltimų prevencijos; visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos apsaugos; operatyvinė; ikiteisminio tyrimo (anksčiau – kvotos ir tardymo; teisingumo vykdymo; valstybinio kaltinimo palaikymo; gynybos (advokatūros); bausmių vykdymo; resocializacijos.

Teisėsaugos organų bei įstaigų efektyviam darbui būtina maksimaliai decentralizuoti jų valdymą. Aukščiausiosios grandies organams pavedama tiesiogiai kontroliuoti tik respublikinės (specialios) reikšmės funkcijas atliekančias tarnybas (padalinius). Šių organų funkcijos, organizuojant nusikalstamumo kontrolę savivaldybių lygiu, – teikti metodinę paramą ir grįžtamojo ryšio principu pagrįstas konsultacijas.

Nusikalstamumo kontrolės sistemos pirminės grandies plėtojimas – prioritetinė teisėsaugos organų veiklos kryptis. Gerai suformuota ir efektyviai funkcionuojanti pirminės grandies teisėsaugos institucijų struktūra yra viena iš pagrindinių sąlygų išspręsti daugelį nusikaltimų prevencijos ir atskleidimo problemų.

Nusikaltimų prevencijos ir atskleidimo darbo pirminėse sistemos grandyse sėkmė tiesiogiai priklauso nuo aukštesniosios kvalifikacijos teisėsaugos pareigūnų skaičiaus (bendro ir procentinio) ir sąlygų kelti jų profesionalumą.

Garantuodama žmonių teisių bei teisėtų interesų apsaugą, valstybė reglamentuoja teisėsaugos institucijų veiklą. Jos turi užtikrinti, kad būtų operatyviai ir tinkamai tiriami ir registruojami asmenų pareiškimai (kreipimaisi). Asmenys turi teisę kreiptis į bet kurio lygio instituciją ir gauti pagalbą. Piliečiai gali realizuoti savo teises, jeigu užtikrinama jų teisė į informaciją apie teisingumo realizavimo tvarką.

Privačių ir visuomeninių teisėsaugos paslaugas teikiančių institucijų (pvz., saugos tarnybų) veiklos sritis aiškiai apibrėžiama ir nustatomos jų veiklos teisinės sąlygos.[1]

Baudžiamoji teisėsauga[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Baudžiamoji justicija.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Papildomam skaitymui[taisyti | redaguoti kodą]

  • Kuconis P., Nekrošius V. Teisėsaugos institucijos. Vilnius, 2000. 222 p.