Baudžiamoji teisė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – stilius
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame
Vikipedijos projekte.
„Kriminalinė konstitucija" (Karolina) (1577 m. leidimas)

Baudžiamoji teisė – viešosios teisės šaka; visuma teisės normų, kuriomis veikos yra uždraudžiamos, įvardijamos kaip baudžiamosios ir už jas nustatomos sankcijos.

Baudžiamosios normos – apsauginės. Jų reguliavimo metodas – imperatyvinis: baudžiamosios taisyklės yra tiksliai apibrėžiamos, jos negali būti pakeičiamos šalių susitarimu, privalomos laikytis, jas taikyti ir vykdyti. Jų reikalavimų įgyvendinimui gali būti panaudojama (valstybės) prievarta.

Baudžiamosios teisės normomis įtvirtintos sankcijomis siekiama paveikti teisės pažeidėją, kuriam už baudžiamąją veiką numatomi tam tikri asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai. Baudžiamoji teisė kaip teisinio reguliavimo priemonė yra laikoma ultima ratio, tai yra sankcijų įtvirtinimo baudžiamaisiais įstatymais turi būti imamasi tik tada, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis (ap)ginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidinėjami.

Pošakiai[taisyti | redaguoti kodą]

Plačiąja prasme baudžiamoji teisė skirstoma į 2 pošakus:

Materialinė baudžiamoji teisė – visuma teisės normų, uždraudžiančių veikas kaip nusikalstamas ir numatančių už šių draudimų pažeidimą atitinkamas bausmes arba kitas poveikio priemones kaip šios veikos pasekmes, o taip pat atleidimą nuo bausmės ar bausmės palengvinimą.

Baudžiamoji teisė gali būti suprantama objektyviąja ir subjektyviąja prasme.

Objektyviąja prasme – tai visuma draudimų ir įpareigojimų, kitų taisyklių, kurias įtvirtina baudžiamosios teisės normos. Baudžiamoji teisė subjektyviąja prasme – asmens (viešosios organizacijos) teisė, juridinė socialinė galimybė bausti asmenį už veiką, kuria kėsinamasi į svarbius teisinius gėrius. Ji preziumuojama, yra neginčijama, kadangi tam tikra žmonių bendruomenė – tiesiogiai arba per atstovus (institucijas) – nustato (visuomeninę) (san)tvarką, todėl gali ir bausti už jos pažeidimus. Pirmykštėje bendruomenėje – tam tikra žmonių grupė, vėliau – atitinkama korporacija (religinė bendruomenė, pvz., Katalikų Bažnyčia, žr. kanonų teisė), dar vėliau – valstybė perėmė vykdyti teisingumo funkcijas. Vakarų valstybės esant prievartos monopoliui, pripažįstama valstybės teisės (nu)bausti asmenį, padariusį nusikaltimą. Kiekvienas visuomenės narys turi teisę reikalauti iš valstybės, kad būtų užtikrintas jo saugumas. Ši teisė suponuoja valstybės pareigą ginti savo visuomenės narius, tuo pačiu ir pareigą užkirsti kelią nusikaltimams.

Apsaugos objektas[taisyti | redaguoti kodą]

Baudžiamosios teisės normomis ginami ne visi teisiniai gėriai. Atsižvelgiama į jų svarbą visuomenėje ir galimos žalos pobūdį, mastą. Kadangi daugelis visuomeninių gėrių ginami kitų teisės šakų (civilinės teisės, administracinės teisės) normomis, baudžiamoji teisė laikoma paskutinė priemonė (ultima ratio) padarius teisės pažeidimą, todėl naujų veikų kriminalizavimui būtina sisteminė visos teisės sistemos analizė, tiriant, ar tikrai būtina baudžiamoji teisinė apsauga. Baudžiamosios teisės normomis saugomi tik svarbiausi visuomenės gėriai.

Santykis su kitomis teisės šakomis[taisyti | redaguoti kodą]

Baudžiamoji teisė įtvirtina veikas, numato sankcijas, baudžiamojo proceso teisė – įtvirtina taisykles dėl bausmių ir sankcijų taikymo, bausmių vykdymo teisė – nustato konkrečių sankcijų vykdymo tvarką, režimą, konkrečias sąlygas, kompetentingas institucijas ir jų pareigas (pvz., atskirų laisvės atėmimo vietų statusą ir veiklos klausimus). Šios 3 penitenciarinės sistemos teisės šakos sąlygoja viena kitą, glaudžiai susijusios, viena be kitos negali būti taikomos, kadangi sudaro vieningą visumą.

Baudžiamoji kaip civilinė teisė yra materialinė teisė, kadangi nustato bendrąsias taisykles dėl atitinkamų visuomeninių santykių reguliavimo, todėl yra reikalinga proceso teisės normų, kad galėtų būti taikoma, o teisė kaip socialinis reguliatorius būtų veiksmingas.

Teisės šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Tarptautinė teisė
  2. Viršvyriausybinė teisė (Europos Sąjungos teisės aktai).
  3. Baudžiamasis įstatymas – apibrėžia baudžiamąsias veikas ir numato sankcijas
  4. Konstitucija – įtvirtina pamatiniai teisinės sistemos darinius, dažnai ir baudžiamosios teisės principus
  5. Teisės principai
  6. Teisinis precedentas – teismų ir kitokia teisėsaugos institucijų praktika
  7. Išaiškinimai, teismų praktikos apibendrinimai bei kasaciniai sprendimai baudžiamosiose bylose, kuriuos priemė Aukščiausias Teismas.

Baudžiamasis įstatymas – svarbiausias teisės šaltinis Kontinentinės teisės valstybėse. XX a. kodifikuotas norminis teisės aktas – Baudžiamasis kodeksas, kuriame įtvirtinama baudžiamosios teisės normų sistema, detalizuojamos veikų sudėtys, nustatomos bausmės ir įtvirtinamos bausmių rūšys. Baudžiamąjį kodeksą sudaro Bendroji ir Specialioji (ypatingoji) dalys.

Baudžiamosios teisės mokslas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Penalistika.

Baudžiamąją teisę tiria teisėtyros šaka – baudžiamosios teisės mokslas (penalistika, baudžiamoji teisėtyra).

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Portal