Deltuvos evangelikų reformatų bažnyčia

55°14′09″š. pl. 24°39′58″r. ilg. / 55.235957°š. pl. 24.666107°r. ilg. / 55.235957; 24.666107

Deltuvos evangelikų reformatų bažnyčia

Tikėjimo srovė	evangelikai reformatai
Savivaldybė	Ukmergės rajonas
Gyvenvietė	Deltuva
Adresas	Gėlių g. 11B
Statybinė medžiaga	mūras
Pastatyta	iki 1570 m.
Stilius	gotika, renesansas

Deltuvos evangelikų reformatų bažnyčia – buvusi bažnyčia, kurios griuvėsiai išlikę Ukmergės rajone, Deltuvoje, miestelio pietvakariniame pakraštyje, prie kelio 4804 Vepriai–Deltuva . Šventorius pritaikytas šalia bažnyčios pravesti meno ir literatūros šventes, teatralizuotus vaidinimus.

XVI a. įsteigta bažnyčia yra viena pirmųjų reformatų bažnyčių, reto pereinamojo stiliaus iš gotikos į renesansą pavyzdys Lietuvoje.^[1] Iš monumentalaus objekto likę kontūrai, vos atpažįstamo stiliaus fragmentai, mūro ir smailiaarkių langų liekanos. Objektas nuo 1992 m. įrašytas į LR Kultūros vertybių registrą (regioninis reikšmingumo lygmuo).^[2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos evangelikų reformatų (kalvinistų) sąrašuose Deltuvos bažnyčia paminėta 1611 m. Dokumentuose minimi bažnyčioje tarnavę vieni pirmųjų kunigai: 1570 m. – S. Marcijanus (Martyno Mažvydo bendražygis, lietuviškų knygų leidėjas), 1579 m. – Petras Dorgvilijus. Manoma, kad vietos kalvinistų bažnyčia įsteigta prieš 1570 m. Bažnyčios statyba sietina su Zavišomis, kuriems XVI a. II pusėje priklausė Deltuvos dvaras. Vėliau (XVI a. pabaigoje - XVII a. pradžioje) bažnyčią globojo Šemetos ir Podbereskiai, giminystės ryšiais susiję su Zavišomis.

Formaliai Deltuvos reformatų bažnyčios istorijoje pagrindiniu bažnyčios fundatoriumi laikomas Breslaujos maršalka Jurgis Samsonas Podbereskis. XVIII ir XIX a. I pusėje bažnyčią išlaikė daugiausia Deltuvos dvaro valdytojai Gruževskiai.

1815 m., po imperinių Prancūzijos ir Rusijos kariuomenių manevrų, bažnyčia virto sandėliu – magazinu. 1841 m. nebeliko globėjų evangelikų Gruževskių, nes Deltuvos dvarą iš Gruževskių nupirko Benediktas Tiškevičius. Bažnyčią išlaikyti ir remontuoti buvo ne pagal išgales klebonijai. Po Pirmojo pasaulinio karo nebeliko tikinčiųjų bendruomenės, čia retkarčiais užsukdavo maldininkai su kunigais iš kitur. 1919 m. bolševikų kareiviai išniekino rūsyje buvusius palaidojimus. Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčioje kurį laiką gyveno vokiečiai, kurie atsitraukdami susprogdino bokštą, kartu nukentėjo ir kitos pastato dalys. Sovietmečiu neprižiūrimi evangelikų reformatų maldos namai tapo svetimkūniu, šiukšlynu, sparčiai nyko.

1969 m. buvo paruoštas bažnyčios liekanų konservacijos projektas (aut. D. Čapienė). Jame pažymėta pastato avarinė būklė: be stogo, be perdengimų, skliautų, nugriuvęs bokštas, griūvanti bažnyčios erdvę dalijanti arkutė, dūlančio karnizo liekanos, išlikusios beveik visos sienos. Tuomet nuspręsta statinį palikti atvirą – nedengti stogo, neužkalti langų, taip pat pataisyti byrančio mūro vietas, sienų viršų padengti betonu.

1988 m. Ukmergės kultūros fondas talkomis pagerbė bažnyčios liekanas:^[3] išvežė šiukšles, iškirto krūmus ir medžius, sutvarkė. Buvo svarstoma griuvėsius konservuoti, teritoriją pritaikyti kultūros renginiams pravesti.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Napaleono Ordos 1875 m. padarytas bažnyčios piešinys yra bene seniausias ikonografijos šaltinis. Pastato pereinamojo stiliaus iš gotikos į renesansą architektūrą galima lyginti su Rykantų Švč. Trejybės (1555 m.), Kauno bernardinų vienuolyno Švč. Trejybės (1624–1634 m.) ir ypač su Kelmės evangelikų reformatų bažnyčia (1660–1670 m.).^[1] Bažnyčia vienos navos, sudėtinio tūrio, lauko akmenų ir molio plytų mūro sienomis su nubyrėjusiu tinku. Plytų mūre įpinti akmenys, ypač kampuose ir mūro sandūrose. Buvęs priekinis bokštas – su keturkampe apačia ir aštuonkampiu viršumi (Lietuvos gotikai būdingas požymis). Gotikai priskiriama ir penkiasienė presbiterija, smailiaarkės langų angos su masverkais. Bažnyčios statybos technika, tinkuoti fasadai, tinko nerviūros akivaizdžiai priskirtinos Lietuvos renesansui.^[1]

Priešais apgriuvusius maldos namus 2017 m. pastatytas skaidraus stiklo stendas, ant kurio išraižytas tikrasis buvusios bažnyčios vaizdas. Atsistojus ant specialios pakylos ir žvelgiant tiesiai pro stiklą, realus statinys regimas 3D formatu.^[4]