Debiutas (šachmatai)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Debiutas – pirmųjų šachmatų partijos ėjimų grupė. Dažnai pasikartojančios ir atpažįstamos pirmųjų ėjimų sekos vadinamos debiutu arba gynyba, joms suteikiami vardai – pavyzdžiui, Ispaniškoji partija (Ruy Lopez), Siciliškoji gynyba. Yra daugybė įvairių debiuto galimybių, varijuojančių nuo ramaus pozicinio žaidimo (Reti debiutas) iki aršaus taktinio (Latviškasis gambitas arba Dviejų žirgų gynyba, ypač Wilkes-Barre variacija).

Ėjimų seka, kuri pripažinta standartine arba atitinka aprašytąją literatūroje (arba Šachmatų debiutų enciklopedijoje – Encyclopedia of Chess Openings) vadinama standartiniu ėjimu. Ėjimas, kuris nėra standartinis, vadinamas nauju arba nestandartiniu. Patyrę šachmatų žaidėjai debiutų studijoms skiria metų metus, debiutų teorija nuolat tobulinama.

Šachmatų debiutų enciklopedija – knygų rinkinys (šiuo metu ir elektroninė duomenų bazė), aprašantis šachmatų debiutus. Ėjimai buvo atrinkti iš šimtų tūkstančių meistrų žaidimų, iš Chess Informant (leidžiamas nuo 1966) analizių ir žinomų šachmatų žaidėjų sudėti į vieną vietą. ECO ir Chess Informant leidžia Serbijos kompanija Šahovski informator. Šie debiutai surūšiuoti pagal ECO lentelę, kuri aiškiai nurodo geriausius ėjimus.

ECO rūšiuoja debiutus ne pagal tradicinius pavadinimus, bet pagal unikalią numeravimo sistemą, kurią taip pat naudoja ir kiti šachmatams skirti leidiniai. Yra penkios pagrindinės kategorijos – nuo A iki E, kiekviena jų skirstoma į šimtą subkategorijų.

Turinys 1 Populiariausi šachmatų debiutai 1.1 Siciliškoji gynyba 1.2 Ispaniškoji partija 1.3 Prancūziškoji gynyba 2 Debiuto tikslai 3 Debiutų vardynas 4 Šachmatų debiutų klasifikacija 4.1 Atviros partijos (1.e4 e5) 4.2 Pusiau atviros partijos (1.e4, juodieji eina kitaip nei 1…e5) 4.3 Uždaros partijos (1.d4 d5) 4.4 Indiškosios sistemos (1.d4 Žf6) 4.5 Kiti juodųjų atsakymai į 1.d4 4.6 Flanginiai debiutai (įskaitant Angliškąjį, Réti, Bird, ir baltųjų flanketo) 4.7 Neįprasti baltųjų debiutai 5 Nuorodos

[taisyti] Populiariausi šachmatų debiutai

• Siciliškoji gynyba
• Ispaniškoji partija
• Prancūziškoji gynyba

[taisyti] Siciliškoji gynyba

Ši žaidimo pradžia vadinama Siciliškąja gynyba. Baltieji pėstininku eina e4, juodieji į c5. Būtent juodieji paeidami pėstininku į c5 langelį sukuria tokią poziciją, kuri ir vadinama Siciliškąja gynyba. Juodieji, užuot mėgdžioję baltųjų ėjimą, dėl lentos centro kovoja iš c linijos. Paprastai, baltieji turi pranašumą karaliaus lentos pusėje, juodieji – valdovės pusėje. Pavadinimą šiai pozicijai XVII amžiuje suteikė Gioacchino Greco.

Įprastinė Siciliškosios gynybos variacija pradedama 1.e4 c5 2.Žf3, juodieji: 2...d6, 2...Žc6 ir 2...e6. Tada baltieji žaidžia 3.d4, juodieji atsako 3...cxd4. Gauta pozicija yra viena komplikuočiausių šiuolaikinėje šachmatų praktikoje, kai baltieji turi figūrų išvystymo ir kontroliuojamos erdvės pranašumą, o juodieji pasižymi pėstininkų pranašumu centre ir laisva c linija.

Populiariausios Siciliškosios gynybos variacijos: Drakono, Najdorf, Klasikinė, Scheveningen.

[taisyti] Ispaniškoji partija

Kita populiari žaidimo pradžia yra Ispaniškoji partija (arba Ruy Lopez anglakalbėse šalyse). Pirmieji ėjimai:

1.e4 e5 2.Žf3 Žc6 3.Rb5

Vienas populiariausių debiutų. Galima tokia daugybė variantų, kad Šachmatų debiutų enciklopedijoje visi kodai nuo C60 iki C99 skirti vien tik jiems. Debiutas anglakalbėse šalyse vadinamas ispanų XVI a. kunigo Rúy López de Segura. vardu. Jis šio ir kitų debiutų studijas aprašė 150 psl. knygoje Libro del Ajedrez (1561).Tačiau šis debiutas buvo žinomas dar anksčiau – aptinkamas 1490 rašytame [Göttingen’o rankraštyje.

Populiariausios variacijos: Klasikinė gynyba, Cozio gynyba, Berlyno gynyba, Bird'o gynyba, Steiniz’o gynyba.

[taisyti] Prancūziškoji gynyba

Prancūziškoji gynyba pradedama

1.e4 e6 2.d4 d5

Ši gynyba pasižymi solidumu ir atsparumu, nors iš pradžių ji kiek varžo juodųjų pozicijas. Juodieji įgyja geras kontratakavimo pozicijas valdovės pusėje, kai baltieji stengiasi išnaudoti karaliaus lentos pusę. Gynyba pavadinta po korespondecinio mačo, žaisto tarp Londono ir Paryžiaus 1834 (nors egzistuoja ir ankstesni šios gynybos pavyzdžiai). Populiariausios variacijos: Klasikinė, Apsikeitimo, Tarrasch variacija, Rubinstein’o variacija, Winawer variacija.

[taisyti] Debiuto tikslai

Nors debiutuose yra daugybė ėjimų variantų, tikslai yra tie patys. Pirmasis ir svarbiausias - kaip ir kitose žaidimo fazėse: išvengti mato ir stengtis neprarasti figūrų. Kad ir kaip bebūtų, tarus, jog nei vienas žaidėjas nepadaro nevykusio ėjimo, kiti pagrindiniai debiuto tikslai yra tokie:

1. Vystymas: vienas pagrindinių debiuto tikslų išdėlioti (išvystyti) figūras laukeliuose taip, kad jos turėtų kuo didesnę įtaką žaidimui. Todėl žirgai paprastai užima f3, c3, f6 ir c6 laukelius (kartais e2, d2, e7 arba d7), ir abiejų žaidėjų e ir d pėstininkai judinami tam, kad rikiai galėtų būti išvystyti. Dar kitaip - rikiai gali būti perkeliami į flanketo pozicijas, pvz., - g3 ir Rg2. Kuo greičiau figūros išvystomos, tuo geriau. Valdovė paprastai išvystoma vėliau, kadangi pradžioje ją lengva atakuoti kaip vertingiausią figūrą, o jos atsitraukimas gaišintų laiką ir būtų prarasta ėjimas.
2. Centro užvaldymas. Žaidimo pradžioje neaišku, kuri lentos vieta bus reikalinga. Iš centro figūras galima perkelti į bet kurią vietą palyginus lengvai ir tai gali turėti triuškinantį efektą oponentui. Klasikinė teorija skelbia, kad centro kontrolė lengviau pasiekiama perkeliant ten pėstininkus, idealiu atveju - d4 ir e4 (arba d5 arba e5 žaidžiant juodaisiais). Tačiau hipermoderni mokykla parodė, kad ne visada būtina ir net nepageidautina užimti centrą tokiu būdu, kadangi per platus pėstininkų frontas gali būti lengvai atakuojamas ir sunaikinamas. Įspūdingai atrodantis pėstininkų frontas mažai vertas, jei nėra galimybių jį apginti. Hipermodernistai vietoj to propagavo centro kontrolę per atstumą figūromis, varžovo centro gynybos pralaužimą ir centro užėmimą atidedant vėlesnei žaidimo fazei. Ši teorija leido sukurti tokius debiutus kaip Aliochino gynyba - 1. e4 Žf6 2. e5 Žd5 3. d4 d6 4. c4 Žb6 5. f4 (Keturių pėstininkų ataka). Baltieji turi įspūdingą pėstininkų kontroliuojamą centrą, bet juodieji tikisi jį laikui bėgant sunaikinti, atveriant baltųjų pozicijas.
3. Karaliaus saugojimas. Karaliaus lentos viduryje yra gana pažeidžiamas. Todėl abiems žaidėjams siektina debiuto metu daryti rokiruotę arba patraukti karalių į šoną dirbtinės rokiruotės būdu.
4. Pėstininko silpnumas. Dauguma debiutų siekia išvengti tokių pėstininkų silpnybių - izoliuotų pėstininkų, sudvigubintų pėstininkų, pėstininkų salų ir t.t. Kai kurie debiutai aukoja endšpilio taktiką dėl greitos varžovo pozicijų atakos. Kai kurie nesubalansuoti debiutai juodaisiais naudoja šią idėją - tokie kaip Olandiškasis ir Siciliškasis. Tuo tarpu kiti debiutai, kaip Aliochino ir Benoni provokuoja varžovą ištęstam žaidimui, kuriame atsiranda pėstininkų silpnybės. Kai kurie debiutai aukoja pėstininkų silpnybes dinamiškam žaidimui.

Be šių idėjų, kiti strateginiai įpusėjusio žaidimo (mitelšpilio) planai gali būti perkeliami į debiutą. Tai pėstininkų pralaužimo planai sukuriant kontržaidimą, sukuriant silpnas grandis varžovo pėstininkų struktūroje, įgyjant esminių laukelių kontrolę, darant naudingus keitimus menkesnėmis figūromis (i.e. gaunant rikių porą) arba įgyjant erdvės pranašumą centre arba flanguose.

Bendresniais terminais daug rašytojų (pavyzdžiui, Reuben Fine “Šachmatų debiutų idėjose”) komentavo, kad baltųjų pagrindinis uždavinys - išsaugoti ir padidinti pranašumą gautą pirmo ėjimo teise, o juodųjų - išlyginti žaidimą. Daugelis debiutų suteikia šansą juodiesiems žaisti agresyviai siekiant pranašumo iš pat pradžių. Pasak TM Jeremy Silman, debiutų tikslas - sukurti dinamišką disbalansą tarp dviejų pusių, kuris apibrėš įpusėjusio (mitelšpilio) žaidimo būdą ir strateginius planus, pasirinktus abviejų pusių. Pavyzdžiui, Prancūziškojo debiuto Winaver variacijoje, baltieji siekia naudoti savo rikių porą ir erdvės pranašumą rengiant ataką prieš juodųjų karaliaus pusę, kai juodieji siekia situaciją paprastinančių keitimų (iškeisti vieną baltųjų rikių, atimant varžovo pozicijos pranašumą) ir kontratakuoti susilpnėjusią baltųjų valdovės pusės pėstininkus.

[taisyti] Debiutų vardynas

Ankstyvoje šachmatų istorijoje dėl šachmatų notacijos sistemos trūkumo buvo labai sunku užrašyti ėjimus. Buvo įprasta priskirti pavadinimus ėjmų sekoms, kad būtų lengviau juos aptarti. Debiutų teorija moksliškai buvo pradėta tyrineti nuo 1840 ir daug debiutų variacijų buvo atrasta ir pavadinta šiuo periodu ir vėliau. Deja, debiutų teorija vystėsi chaotiškai ir daugelis vardų yra daugiau istoriniai atsitiktinumai, nei sistemiškai suteikti vardai. Seniausi debiutai paprastai vadinami geografinių vietų ar žmonių pavadinimas. Daug ėjimų pavadinta tautų vardais - pavyzdžiui: Angliškasis, Ispaniškasis, Prancūziškasis, Olandiškasis, Škotiškasis, Rusiškasis, Itališkasis, Skandinaviškasis, ir Siciliškasis. Miestų vardai taip pat naudojami - Vena, Berlynas, Wilkes-Barre. Kataloniškoji sistema gavo vardą nuo Katalonijos regiono Ispanijoje. Šachmatų žaidėjai yra įprastas debiutų pavadinimų šaltinis. Vardas, duodamas debiutui ne tik pagal pirmo jį panaudojusio žaidėjo vardą, bet dažniau pagal to, kuris jį išpopuliarino ar viešai analizavo. Eponiminiai debiutai - Ruy Lopez, Aliochino gynyba, Morphy gynyba, ir Reti sistema. Kai kuriems debiutams duoti 2 žmonių vardai - Caro-Kann. Keletas debiutų yra aprašomieji - Giuoco Piano (itališkai "ramus žaidimas”). Prozaiškesni pavadinimai - Du žirgai arba keturi žirgai. Aprašomieji pavadinimai retesni. Kai kurie debiutai turi įmantrius vardus, dažnai gyvūnų pavadinimus. Ši praktika prasidėjo XX a. Tada įprastesni ar dažnesni ėjimų sekų debiutų ėjimai jau buvo, tai nauji kurie atrodė neįprastai ir nauji debiutai buvo pavadinti Orangutango, Hipopotamo, Dramblio ar Ežio vardais. Debiutams klasifikuoti naudojama nemažai terminų. Dažniausiai naudojami - Partija, Gynyba, Gambitas, ir Variacija; mažiau pasitaikantys - Sistema, Ataka, Kontrataka, Kontrgambitas, Atvirkštinis. Jie naudojami labai nepastoviai ir nesistemiškai. Pavyzdžiui, kai kurie tautų vardais pavadinti debiutai: Škotiškoji partija, Angliškasis debiutas, Prancūziškoji gynyba ir Rusiškoji partija. Škotiškoji partija ir Angliškasis debiutas yra baltųjų debiutai, Prancūziškoji iš tikrųjų yra gynyba, Rusiškoji partija taip pat. Nors ir nėra preciziškos debiutų apibrėžimo praktikos, vis tik yra kai kurie bendrumai:

Partija

Sąvoka naudojama tik seniausiems debiutams - pavyzdžiui, Škotiškoji partija, Vienos partija, Keturių žirgų partija.

Debiutas

Kartu su “variacija” - dažniausiai naudojamas terminas.

Variacija

Paprastai naudojamas aprašyti ėjimų variacijai, kurie daromi dažniau naudojamame debiute - pavyzdžiui, Keitimo variacija Atmestajame Valdovės gambite.

Gynyba

Visada naudojamas juodųjų debiutui pavadinti - pavyzdžiui, Dviejų žirgų gynyba arba Indiškoji karaliaus gynyba, jei ji - „atvirkščia“, tada vadinama baltųjų gynyba.

Gambitas

Debiutas, kurio metu aukojama figūra, paprastai - vienas ar daugiau pėstininkų. Gambitai gali būti žaidžiami baltaisiais (pvz., Karaliaus gambitas) ar juodaisiais (pvz., Latviškasis gambitas). Pilname debiuto pavadinimame dažnai naudojamas Priimtas ar Atmestas, priklausomai nuo to, kirto oponentas ar nekirto figūrą. Kai kuriais atvejais figūros aukojimas tik laikinas. Pavyzdžiui, po 1.d4 d5 2. c4 dxc4 (Priimtasis valdovės gambitas), baltieji gali atgauti pėstininką 3.Va4+ jei tik norėtų.

Kontrgambitas

Gambitas siūlomas atsakant į varžovo surengtą gambitą, arba bet koks gambitas žaidžiamas juodųjų. Pavyzdžiai - Falkbeer kontrgambitas atsakant į Karaliaus gambitą ir Greco Kontrgambitas (Senovinis Latviškojo gambito pavadinimas).

Sistema

Figūrų vystymo būdas, kuris gali būti naudojamas prieš daugelį varžovo pozicijų. Pavyzdžiai: Reti sistema, Barcza sistema, ir Ežio sistema.

Ataka

Kartais naudojama įvardinti agresyviam arba provokuojančiam debiutui, tokiam kaip Albin-Chatard ataka (arba Chatard-Alekhine ataka), Keptų kepenų ataka Dviejų žirgų gynyboje ir Grobo ataka. Kai kuriais atvejais vadinama juodųjų gynybinė sistema, pritaikyta baltiesiems kaip Indiškojoje karaliaus atakoje. Kai kuriais atvejais pavadinimas naudojamas ironiškai, kaip gana nepavojinga Durkin ataka (dar vadinama Durkin debiutu).

Atvirkščiai

Juodųjų debiutas žaidžiamas baltaisiais arba dar rečiau baltųjų debiutas žaidžiamas juodųjų. Pavyzdžiai - Siciliškoji atvirkščiai (iš Angliškojo debiuto) ir Atvirkščias vengriškas. Labai nedaug debiutų turi priešdėlį “Anti-”. Šie debiutai skirti išvengti tam tikros pozicijos, pavyzdžiui, Anti-Marshall (prieš Marshall kontrataką Ruy Lopez debiute) ir Anti-Meran gambitas (prieš Meran variaciją Pusiau slaviškoje gynyboje)

[taisyti] Šachmatų debiutų klasifikacija

Debiutams klasifikuoti egzistuoja įvarios klasifikavimo schemos. Dažniausiai naudojama ECO sistema. Pradinė šachmatų lentos pozicija baltiesiems leidžia rinktis iš 20 ėjimų. Iš jų, 1. e4, 1d4, 1.Žf3 ir 1.c4 yra populiariausi ėjimai, kadangi jais greičiausia išvystomos figūros ir įgyjama centro kontrolė. Keletas kitų ėjimų laikomi neblogais, bet mažiau atitinkančiais debiuto tikslus nei 4 populiariausi. Dunst debiutas, 1.Žf3, išvysto žirgą į gerą laukelį, bet blokuoja baltųjų c laukelio pėstininką, taip ribodamas lankstumą; be to po 1…d5 žirgas gali būti išspirtas į gana vidutinišką poziciją …d4. (Pažymėtina, kad po 1.Žf3 analogiškas 1…e5? tiesiog netenka pėstininko). Bird’o debiutas, 1.f4, valdo centrą, bet trukdo išvystymui ir susilpnina karaliaus pozicijas.

Sokolsky debiutas 1.b4 ir karaliaus ir valdovės flanketo 1.b3 ir 1.g3 kiek padeda vystyti figūras, bet centrą kontroliuoja gana periferiškai ir yra lėtesnio tempo nei kiti populiaresni debiutai. Likusios 11 galimybių retai naudojamos aukščiausiame šachmatų lygyje. Net ir geriausieji iš 11 yra gana lėti, tokie kaip 1.c3, d3 ir 1.e3. Blogiausi arba ignoruoja centrą ir vystymą - tokie kaip 1.a3, susilpnina baltųjų pozicijas (pavyzdžiui, 1.f3 ir 1.g4) arba perkelia žirgus į prastus laukelius (1.Ža3 ir 1.Žh3).

Juodieji turi 20 būdų atsakyti į baltųjų debiutą. Daugelis iš jų yra veidrodiniai populiariausių baltųjų ėjimų atspindžiai, tik lėtesnio tempo. Gynyba pradedama 1…c6 ir 1…e6, su dažnai sekančiu centro pralaužimu 2…d5. Gynyba su ankstyvu …d6 ir paremta karaliaus pusės flanketo taip pat dažnai žaidžiama.

Vienas iš gana pagristų debiutų grupavimo būdų:

• Sudvejinto karaliaus pėstininko arba atviros partijos (1.e4 e5)
• Karaliaus pėstininko arba pusiau atviros partijos (1.e4 ir kita)
• Sudvejinto valdovės pėstininko arba uždaros partijos (1.d4 d5)
• Valdovės pėstininko arba pusiau uždaros partijos (1.d4 ir kita)
• Flango debiutai (flanketo) (įskaitant 1.c4, 1.Žf3, 1.f4 ir kita)
• Neįprasti pirmieji baltųjų ėjimai

[taisyti] Atviros partijos (1.e4 e5)