Hipermodernizmas (šachmatai)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Chess zhor 26.png
Chess zver 26.png
a8 b8 c8 d8 e8 f8 g8 h8
a7 b7 c7 d7 e7 f7 g7 h7
a6 b6 c6 d6 e6 f6 g6 h6
a5 b5 c5 d5 e5 f5 g5 h5
a4 b4 c4 d4 e4 f4 g4 h4
a3 b3 c3 d3 e3 f3 g3 h3
a2 b2 c2 d2 e2 f2 g2 h2
a1 b1 c1 d1 e1 f1 g1 h1
Chess zver 26.png
Chess zhor 26.png
Indiškoji valdovės gynyba – hipermodernus debiutas

Hipermodernizmas – šachmatų mokykla, kuri propaguoja lentos centro gynybą daugiau nutolusiomis figūromis, nei pėstininkais, taip iš dalies provokuojant varžovą užimti centrą pėstininkais, kurie vėliau taptų atakų objektu.

Hipermodernioji šachmatų teorijos mokykla žinoma nuo 1920 m. Jos lyderiai: Aronas Nimcovičius, Richardas Retis, Savelijus Tartakoveris ir Djula Brejeris, – visi kilę iš centrinės Europos. Jų nuomone, šachmatai tapo nuobodžiu, lėtu ir beverčiu žaidimu. Be to, teigė, kad šachmatai negali būti apibrėžiami paprasčiausių taisyklių ir principų rinkiniu, kaip kad bandė padaryti vokietis Zigbertas Tarašas.

Jų siekis – mesti iššūkį tuo laiku egzistavusiai ir nuo 1890 m. Tarašo išpopuliarintam dogmatiniui mokymui. Šiuo mokymu buvo gana supaprastintos didžiojo šachmatų meistro Vilhelmo Šteinico idėjos. Šteinicas buvo pirmasis žaidėjas, kuris savo žaidimu pademonstravo pozicinių šachmatų idėjas ir tuos sumanymus, kurie vėliau tapo „Klasikinės“ arba „Modernios“ mąstymo mokyklos pagrindu. Ši mokykla pabrėžė „statiškumo“ privalumus: pėstininkų silpnumų vengimą, stiprius žirgų forpostus, ir siekį „gerų“ o ne „blogų“ rikių pėstininkų suvaržytose pozicijose. Ši mokykla buvo atsvara ankstesiam, bravūriškam Anderseno, Blekburno ir kitų vadinamosios Romantinės mokyklos atstovų stiliui.

1922 m. Retis išleido knygą Die neuen Ideen im Schachspiel (Naujos šachmatų idėjos), šachmatinio mąstymo evoliucijos studiją apėmusią laikotarpį nuo Morfio iki hipermodernios mokyklos pradžių. Tartakoverio knyga Die hypermoderne Schachpartie (Hipermodernusis šachmatų žaidimas) išspausdinta 1924 m. Nimcovičiaus garsioji knyga Mein System (Mano sistema) išleista 1924 m., turėjo hipermodernizmo elementų, bet iš esmės buvo pozicinio žaidimo analizė.

Nors nė vienas hipermoderniosios mokyklos atstovų neiškovojo Pasaulio čempiono titulo, tačiau buvo vieni stipriausių žaidėjų. Pasaulio čempionas Aleksandras Aliochinas buvo siejamas su hipermodernizmu, bet jo stilius greičiau jau buvo hipermodernizmo ir klasikinės mokyklos stilių mišinys. Praktikoje hipermodernizmas nepakeitė klasikinės Šteinico ir Tarašo mokyklos. Netgi atvirkščiai – šiuolaikiniai šachmatų vadovėliai hipermodernizmą laiko klasikinės teorijos priedu ar plėtiniu.

Hipermodernūs debiutai: Rečio debiutas, senoji indiškoji gynyba, naujoji indiškoji gynyba, Nimcovičiaus gynyba, Bogoliubovo gynyba, Čigorino indiškoji gynyba, kataloniškasis debiutas, senoji indiškoji pradžia, Aliochino gynyba, modernioji gynyba, Pirco-Ufimcevo gynyba ir šiek tiek – angliškasis debiutas. Tokie debiutai kaip 1.a3 (Anderseno debiutas) jau nelaikomi hipermoderniais, nors jie ir delsia užimti centrą pėstininkais, tačiau varžo kitų figūrų vystymą (Šiuo atveju – tiesiog nepadeda vystytis), o tai nėra būdinga hipermodernizmui.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]