Rikio debiutas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Rikio debiutas
a8 b8 c8 d8 e8 f8 g8 h8
a7 b7 c7 d7 e7 f7 g7 h7
a6 b6 c6 d6 e6 f6 g6 h6
a5 b5 c5 d5 e5 f5 g5 h5
a4 b4 c4 d4 e4 f4 g4 h4
a3 b3 c3 d3 e3 f3 g3 h3
a2 b2 c2 d2 e2 f2 g2 h2
a1 b1 c1 d1 e1 f1 g1 h1
Ėjimai 1. e4 e5 2. Rc4
ECO C23-C24
Pavadinimo kilmė Baltalaukis rikis
Motininis debiutas Atvira partija

Rikio debiutas – vienas iš seniausių studijuotų debiutų (jį studijavo Luis Ramirez de Lucena bei Ruy Lopesas). Šachmatų debiutų enciklopedija skyrė rikio debiutui ECO kodus C23 ir C24. Debiuto ėjimai:

1. e4 e5
2. Rc4

Pirmasis garsus žaidėjas po Lucenos ir Lopezo, naudojęs šį debiutą yra Fransua Filidoras. Šiuo metu vienas iš kelių debiutą naudojančių didmeistrių – Bentas Larsenas. Nors rikio debiutas šiandien naudojamas tik retkarčiais, kai kurie žaidėjai jį žaidžia lyg staigmeną, kurios varžovas dažnai nežino. Vienas iš tokių – Garis Kasparovas. Džonas Nunas naudoja šį debiutą, norėdamas išvengti rusiškosios partijos[1]. Taip pat darė ir Peteris Leko žaisdamas 2007 FIDE Pasaulio čempionate prieš Vladimirą Kramniką, kuris puikiai išmano rusiškąją partiją.

Baltieji užpuolą laukelį f7 bei užkertą kelią ėjimui d7-d5. Ignuoruodami pradinuko taisyklę: išvesti žirgą anksčiau už rikį, jie palieka f pėstininką neužblokuotą, palikdami galimybę ėjimui f2-f4. Todėl rikio debiutas turi panašumų su karaliaus gambitu. Dar vienas panašus debiutas – Vienos partija.

Pagrindiniai tęsiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kadangi baltųjų ėjimas nesudaro jokių grėsmių, juodieji turi daugybę galimų atsakymų.

Po 1.e4 e5 2.Rc4 tolesnis žaidimas gali būti skirstomas į tris kategorijas:

Berlyno gynyba (2…Žf6)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

a8 b8 c8 d8 e8 f8 g8 h8
a7 b7 c7 d7 e7 f7 g7 h7
a6 b6 c6 d6 e6 f6 g6 h6
a5 b5 c5 d5 e5 f5 g5 h5
a4 b4 c4 d4 e4 f4 g4 h4
a3 b3 c3 d3 e3 f3 g3 h3
a2 b2 c2 d2 e2 f2 g2 h2
a1 b1 c1 d1 e1 f1 g1 h1
3.d3
a8 b8 c8 d8 e8 f8 g8 h8
a7 b7 c7 d7 e7 f7 g7 h7
a6 b6 c6 d6 e6 f6 g6 h6
a5 b5 c5 d5 e5 f5 g5 h5
a4 b4 c4 d4 e4 f4 g4 h4
a3 b3 c3 d3 e3 f3 g3 h3
a2 b2 c2 d2 e2 f2 g2 h2
a1 b1 c1 d1 e1 f1 g1 h1
Poncianio gambitas 3.d4
a8 b8 c8 d8 e8 f8 g8 h8
a7 b7 c7 d7 e7 f7 g7 h7
a6 b6 c6 d6 e6 f6 g6 h6
a5 b5 c5 d5 e5 f5 g5 h5
a4 b4 c4 d4 e4 f4 g4 h4
a3 b3 c3 d3 e3 f3 g3 h3
a2 b2 c2 d2 e2 f2 g2 h2
a1 b1 c1 d1 e1 f1 g1 h1
Greko gambitas 3.f4

Po ėjimo 2…Žf6 dažniausiai seka šie ėjimai

Dažniausias antras baltųjų ėjimas – 2..Žf6, žinomas kaip Berlyno gynyba. Šiuo ėjimu juodieji išveda žirgą, pradeda kovą dėl centro, užpuola e pėstininką, tačiau negina savojo.

Urusovo gambitas pavadintas Rusijos princo Sergejaus Semionovičiaus Urusovo vardu. Pirmasis šį debiutą analizavo anglų žaidėjas Samuelis Bodenas 1851-aisiais. Debiutų teoretikai nusprendė, kad po ėjimų 2…Žf6 3.Žf3 Žxe4 4.Žc3 Žxc3 5.dc f6 juodųjų ataka nėra pakankama kompensacija už pėstininką. Toliau žaidimas tęsiasi ėjimais 6.0-0 Žc6 (bet ne 6…Re7? 7.Žxe5! juodiesiems turint stiprią ataką, užtat 6…d6 taip pat žaistina) 7.Žh4 g6 8.f4 f5 9.Žf3 (9.Žxf5? d5!) e4 10.Žg5 (10.Že5 Ve7! grasinant stipriu Vc5+) Rc5+. Praktika parodė, kad baltųjų trumpoji rokiruotė į karaliaus sparną yra problematiška.

Juodieji gali atmesti pėstininko auką, pereidami į dviejų žirgų gynybą.

Klasikinė gynyba (2…Rc5)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

a8 b8 c8 d8 e8 f8 g8 h8
a7 b7 c7 d7 e7 f7 g7 h7
a6 b6 c6 d6 e6 f6 g6 h6
a5 b5 c5 d5 e5 f5 g5 h5
a4 b4 c4 d4 e4 f4 g4 h4
a3 b3 c3 d3 e3 f3 g3 h3
a2 b2 c2 d2 e2 f2 g2 h2
a1 b1 c1 d1 e1 f1 g1 h1
Sparno gambitas 3.b4
a8 b8 c8 d8 e8 f8 g8 h8
a7 b7 c7 d7 e7 f7 g7 h7
a6 b6 c6 d6 e6 f6 g6 h6
a5 b5 c5 d5 e5 f5 g5 h5
a4 b4 c4 d4 e4 f4 g4 h4
a3 b3 c3 d3 e3 f3 g3 h3
a2 b2 c2 d2 e2 f2 g2 h2
a1 b1 c1 d1 e1 f1 g1 h1
Filidoro variantas 3.c3
a8 b8 c8 d8 e8 f8 g8 h8
a7 b7 c7 d7 e7 f7 g7 h7
a6 b6 c6 d6 e6 f6 g6 h6
a5 b5 c5 d5 e5 f5 g5 h5
a4 b4 c4 d4 e4 f4 g4 h4
a3 b3 c3 d3 e3 f3 g3 h3
a2 b2 c2 d2 e2 f2 g2 h2
a1 b1 c1 d1 e1 f1 g1 h1
3.d3

Klasikinė gynyba yra simetrinis atsakymas 2…Rc5. Juodieji gali pervesti į Vienos partiją (3.Žc3) ar Itališkąją partiją (3.Žf3 Žc6), arba nepervesti į kitą debiutą žaisdami sparno gambitą (3.b4) arba Filidoro variantą (3.c3). Pagrindinis Filidoro varianto tęsinys:

3. c3 Žf6
4. d4 ed
5. e5 d5!
6. ef dc
7. Vh5 0-0
8. Vxc5 Be8+
9. Že2 d3
10.Re3

Sparno gambitas duoda panašias pozicijas kaip Evanso gambitas (1.e4 e5 2.Žf3 Žc6 3.Rc4 Rc5 4.b4)

Stiprus juodųjų atsakymas į Filidoro variantą – Liuiso kontragambitas, 3.c3 d5, pavadintas anglų žaidėjo Viljamo Liuiso (17871870) vardu, kuris analizavo šį variantą 1834 m.

Kiti juodųjų atsakymai į 2.Rc4[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 2…c6 (Filidoro kontraataka)
  • 2…Žc6
  • 2…d6
  • 2…f5?! (Kalabriškasis kontragambitas)
    • 3.d3 (Janišo variantas)

Kiti baltųjų ėjimai žaidžiami labai retai.

Jei juodieji bando pervesti į vengriškąją gynybą ėjimu 2…Re7?, tai ėjimas 3.Vh5 laimi pėstininką.

Kalabriškasis kontragambitas (2…f5?!) pavadintas Džioakino Greko gimtinės – Kalabrijos vardu. Stipriausias baltųjų tęsinys – Janišo variantas 3.d3 Žf6 4.f4 d6 5.Žf3 duoda baltiesiems pranašumą.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Reuben, Stewart (1992). Chess Openings — Your Choice!. Cadogan Chess. p. 59. ISBN 1-85744-070-6.