Alkmajonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Graikų mitologija
Apollo Artemis Brygos Louvre G151.jpg
Graikų dievai
Pirmapradžiai dievai
Olimpo dievai | Titanai
Mūzos | Nimfos


Mitinės būtybės
Pusdieviai | Trojos karas
Odisėja | Argonautika

Alkmajonas graikų mitologijoje – 2 personažai šiuo vardu.

Epigonas[taisyti | redaguoti kodą]

Garsiausias Alkmajonas – Amfiarajo ir Erifilės sūnus, epigonų žygio ir argivų vadas. Jo vadovaujami epigonai puolė Tėbus, kadangi prieš mirtį Alkmajono tėvas sūnaus paprašė atkeršyti jį išdavusiai Erifilei.

Jam išpranašavo orakulai, kad jis su epigonais nukariaus Tėbus ir Alkmajonas bus pirmas įžengęs pro vartus.[1] Apolodoras mini, kad pagal orakulo instrukcijas žygiui turėjo vadovauti Alkmajonas, nors pradžioje jis to nenorėjo.[2]

Erifilė įtikino savo sūnų prisijungti prie puolančiųjų, kadangi ją papirko Tersanderas už Harmonijos apdarą kaip kad ji buvo ankstesniame Žygyje prieš Tėbus papirkusi Poliniką su Harmonijos vėriniu.[3]

Alkmajonas mūšyje nukovė Laodamą, Eteoklo sūnų.

Nors skirtingi šaltiniai įvairiai aprašo, ar Alkmajonas žinojo apie motinos išdavystę, visi šaltiniai patvirtina, kad ją nužudė keršydamas po arba prieš žygį. Tai jis atliko su jaunesniuoju broliu Amfilochu.[4] Už tai jį persekiojo Erinijos, kurios jam aptemdė protą. Pirmioji jį paliko Arkadija, kur valdė jo senelis Oiklas, ir persikelė į Psifidę, kurią valdė karalius Fegėjas. Fegėjas jį apvalė nuo nuodėmės ir davė į žmonas dukrą Arsinoję (Alfesiboją). Alkmajonas jai atidavė Harmonijos vėrinį ir apdarą.[5] Pagal Apolodorą, Alkmajono lankymasis padarė žemę nederlinga, todėl jis išvyko pagalbos į Delfus.[6] Orakulas jam išpranašavęs, kad jis bus išgelbėtas tame krašte, kurios dar nėra buvę, kai jis susitepė nužudęs motiną.

Jis nukeliavo į Achelojaus upės deltą, kuri buvo naujai susiformavusi. Ten jis vedė upės dievo dukrą Kalirhoję (Kaliroję), su kuria susilaukė dviejų vaikų Akarnano ir Amfotero. Žmona panorėjusi Harmonijos vėrinio ir apdaro, todėl jis nuvyko jų atgauti į Psofidę, teigdamas esą norintis juos paaukoti Delfų šventyklai, kad apsivalytų. Tačiau sužinoję teisybę iš tarno Alfesibojos broliai (arba karalius Fegėjas) nužudė Alkmajoną.[7][8][9]

Tolesnius mito įvykius skaitykite straipsnyje Akarnanas.

Apolodoras pasakoja kelis skirtingus mitus apie tą patį Alkmajoną, priskirdamas Euripido tragedijai „Alkmajonas Korinte“, kuri neišliko. Pagal tragediją, kai Alkmajonui buvo aptemęs protas, jis įsimylėjo pranošautoją Manto. Su ja susilaukė dviejų vaikų Amfiloko ir Tisifonės. Alkmajonas juo atidavė auginti Korinto karaliui Kreonui. Tačiau Kreono žmona bijodama, kad jos vyras gali vesti Tisifonę dėl šios grožio, mergaitę pardavė kaip vergę. Per atsitiktinumą savo dukrą nupirko pats Alkmajonas ir laikė ją kaip tarnaitę, nežinodamas jos tapatybės. Aristotelis mini, kad IV pr. m. e. poetas Astidamantas rašė apie Alkmajono ir jo dukros, jiems nežinant, susitepimą kraujomaiša.[10]

Kai jis grįžo į Korintą aplankyti savo vaikų, paaiškėjo jo dukters tapatybė. Amfilokas iškeliavo kolonizuoti Amfilokų Argo.[11] Ši istorija greičiausiai buvo atpasakota remiantis prarastąja Euripido tragedija.

Tėbuose, prie Pindaro namų, stovėjo Alkmajono šventykla, o Psofidėje laikytas šventu Alkmajono antkapis-paminklas.

Nestoro giminaitis[taisyti | redaguoti kodą]

Kitas Alkmajonas – Nestoro proanūkis. Doriečiams įsikūrus Peloponese, Alkmajonas atvyko iš Pilo į Atėnus ir tapo garsios Alkmajonidų giminės pradininku.[12]

Literatūra

  1. Pindaras. Pitijos odės 8, 40-48
  2. Apolodoras. Biblioteka III 7, 2
  3. G. Timothy. Early Greek Myth. Baltimore: Johns Hopkins University Press. 1993. p. 525
  4. Apolodoras. Biblioteka VII 2, 5
  5. Apolodoras. Biblioteka VII 2, 5
  6. Apolodoras. Biblioteka VII 2, 5
  7. Apolodoras. Biblioteka III 7, 2-3
  8. Tukidas. Istorija (Peloponeso karas) II 102, 5
  9. Pausanijas. Helados aprašymas VIII 24, 8-10
  10. Aristotelis. Poetika 14, 1453
  11. Apolodoras. Biblioteka III 7, 7
  12. Herodotas. Istorija I 61