Žydas Ziusas

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Žydas Ziusas

PavadinimasJud Süß
Kilmės šalis Vokietija
RežisieriusVeit Harlan
VaidinaFerdinand Marian
Werner Krauss
Heinrich George
Kristina Söderbaum
Metai1940
Žanrasdrama
Trukmė107 min.
Kalbavokiečių
Biudžetas2 mln. reichsmarkių
Pajamos6,5 mln. reichsmarkių
IMDb įrašas

Žydas Ziusas (vok. Jud Süß) – 1940 m. nacistinėje Vokietijoje sukurtas propagandinis istorinis filmas, laikomas vienu garsiausių visų laikų antisemitiško kino pavyzdžių.[1] Jis sulaukė didelio populiarumo Vokietijoje, kur jį matė apie 20 milijonų žmonių.

Pasibaigus karui, režisierius Veit Harlan buvo vienintelis to laikotarpio garsus režisierius, kurį buvo mėginama teisti dėl nusikaltimų žmoniškumui, tačiau po 3 teismo procesų jis buvo išteisintas.

2010 m. Vokietijoje buvo sukurtas vaidybinis filmas „Jud Süss – Film ohne Gewissen“, kuriame vaizduojami „Žydo Ziuso“ kūrimo užkulisiai.

Istorinis kontekstas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Filmo siužetui panaudota Joseph Süß Oppenheimer (1698–1738), Karlo Aleksandro, Viutembergo hercogo dvare tarnavusio žydo bankininko istorija, kuris hercogui mirus buvo suimtas ir nužudytas. Pats Openheimeris buvo prieštaringa ir nevienareikšmiškai vertinta asmenybė ir dėl savo veikimo būdų buvo įgijęs įtakingų priešų.

1827 m. rašytojas Wilhelm Hauff parašė apsakymą „Žydas Ziusas“, 1926 m. Lion Feuchtwanger išleido to paties pavadinimo romaną, pagal kurį 1934 m. buvo sukurtas vaidybinis filmas.

1939 m. kilo naujo filmo idėja. Propagandos ministras Joseph Goebbels šią užduotį atlikti pavedė režisieriui Veitui Harlanui. Juosta buvo nufilmuota per 14 savaičių, o jos premjera įvyko 1940 m. rugsėjo 5 d. Venecijos kino festivalyje.

Pagrindiniai aktoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ferdinand Marian
  • Werner Krauss
  • Heinrich George
  • Hilde von Stolz
  • Kristina Söderbaum
  • Teodor Loos
  • Malte Jaeger

Siužetas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

1733 m. Viurtembergo hercogas Karlas Aleksandras, stokojantis pinigų, savo finansininku paskiria juvelyrinių dirbinių prekeivį Ziusą Openheimerį, tuo sprendimu visus šokiruodamas, nes iki tol žydai neturėjo nei didelių teisių, nei tokių pareigų. Ziusas įveda muitus už naudojimąsi tiltais, sugalvoja įvairių kitų mokesčių, kad surinktų hercogui reikalingus pinigus. Palaipsniui jo įtaka vis labiau auga, kaip ir nepasitenkinimas bankininko veiksmais, tačiau hercogas palaiko savo finansininko pusę visose situacijose ir netgi sulaužo Konstituciją. Openheimeris veikia ne tik savo asmeniniais, bet ir kitų žydų interesais, kuriems iki tol net buvo draudžiama pasirodyti miesto gatvėse. Norėdamas dar labiau sutvirtinti savo padėtį, Ziusas siekia vietinės vyriausybės konsultanto Šturmo dukters Dorotėjos rankos, kuri ką tik ištekėjo. Naudodamasis padėtimi, Ziusas įsako suimti ir kankinti jos vyrą Faberą, o paskui pasinaudoja malonės atėjusia prašyti Dorotėja ir ją išprievartauja. Garbę praradusi mergina nusiskandina.

Kai Ziuso įtaka pasiekia apogėjų, staiga nuo širdies smūgio miršta hercogas. Bankininkas suimamas, teisiamas ir galiausiai pakariamas.

Filmo kūrimo aplinkybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gebelso propagandos kampanija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Adolfas Hitleris ir propagandos ministras Jozefas Gebelsas tikėjo, kad filmai yra labai galinga priemonė formuoti visuomenės nuomonę. 1930 m. nacių partija pirmą kartą įsteigė kino departamentą, o Gebelsas asmeniškai domėjosi filmų panaudojimu nacių filosofijai propaguoti. Netrukus po to, kai naciai perėmė valdžią, Gebelsas savo kalbose tvirtino, kad Vokietijos kino vaidmuo – būti „nacių kariuomenės avangardu“ užkariaujant pasaulį. Jis prašė „kurti filmus su… aštriais rasiniais kontūrais“, kuriuose žmonės ir visuomenė būtų vaizduojami „tokie, kokie yra iš tikrųjų“.[2]

Pasak Ričardo Levio (Richard Levy), „Iš 1100 nacių laikais sukurtų vaidybinių filmų tik nedaugelyje buvo aiškiai išreikštas antisemitinis turinys, o net ir juose antisemitizmas dažnai buvo antraeilis filmo siužeto elementas. … Tačiau du filmai buvo skirti nacionalsocializmo antisemitinei ideologijai perteikti populiariajai auditorijai: „Der ewige Jude“ (Amžinasis žydas, 1940) ir „Jud Süß“ (Žydas Ziusas, 1940)“.[3]

J. Gebelsas pradėjo kampaniją, kurios tikslas buvo propaguoti antisemitines nacių pažiūras Vokietijos gyventojams. Jis įsakė kiekvienai kino studijai sukurti po antisemitinį filmą. Hitleris pirmenybę teikė tokiems filmams, kaip „Der ewige Jude“, kuriuose nacių antisemitinė ideologija buvo pateikiama atvirai ir tiesiogiai; tačiau Gebelsui nepatiko tokio tiesmuko požiūrio šiurkštumas, jis pirmenybę teikė daug subtilesniam požiūriui, kai antisemitinės idėjos buvo įvilktos į patrauklią istoriją, kuri buvo populiari.[4]

Nors paprastai Gebelsas aktyviai nedalyvavo kuriant konkrečius filmus, jis nusprendė įsikišti, kai buvo kuriami tokie svarbūs propagandiniai filmai kaip „Žydas Ziusas“. Saulas Frydlenderis (Saul Friedländer) teigia, kad Gebelsas ketino pasipriešinti trims filmams, kurių žinutėse buvo puolami žydų persekiojimai per visą istoriją, sukurdamas antisemitines tų filmų versijas su identiškais pavadinimais.[5] 1934 m. peržiūrėjęs jautrų Lothar Mendes britų filmą „Žydas Ziusas“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko nuo nacizmo ištremtas Conrad Veidt, Gebelsas buvo tvirtai įsitikinęs, kad „reikia sukurti naują filmo versiją“.[6][7]

Net ir būsimam režisieriui Veitui Harlanui perrašius pirminį scenarijų, rezultatas nebuvo pakankamai antisemitinis, kad atitiktų Gebelso propagandos poreikius, todėl jis asmeniškai įsikišo į montažo procesą, atsisakydamas kai kurių scenų ir perrašydamas kitas, taip pat iš esmės pakeitė filmo pabaigą, kad Ziusas būtų parodytas nuolankus, o ne iššaukiantis. Taigi filmo mintis buvo visiškai priešinga Foichtvangerio romano sumanymui. Tačiau kartu filmas primena Foichtvangerio tekstus, iškreipdamas ir apversdamas žydų rašytojo kūrinio esmę. Nors ir įkvėpti istorinių Ziuso gyvenimo detalių, romanas, novelė ir filmas tik apytikriai atitinka Badeno-Viurtembergo žemės archyve esančius istorinius šaltinius.

Christiane Schönfeld, nagrinėjanti sąsajas tarp Foichtvangerio pjesės ir romano bei Veito Harlano propagandinio filmo, rašo: „-Lionas Foichtvangeris […] Harlano filmą laikė savo romano „Žydas Ziusas“ adaptacija, kuri iškraipė ir pakeitė jo teksto intencijas, kaip jis rašė atvirame laiške septyniems Berlyno aktoriams, perskaitęs filmo recenziją NSDAP laikraštyje […]. Net ir nematęs filmo Lionas Foichtvangeris neabejojo, kad Veitas Harlanas ir jo bendradarbiai pasisavino jo romaną ir pritaikė jį nacių propagandos tikslams. Recenzijoje pateiktoje filmo pasakojimo santraukoje išryškėjo Foichtvangerio teksto siužeto iškraipymas, kurį autorius iškart atpažino. Jis įvardijo iškraipymo židinį, kai kalba pasisuka apie desperatišką jauną moterį ir jos patiriamą seksualinę prievartą. Ji iš tiesų yra puikus nacių negailestingo iškraipymo pavyzdys, o jos charakteris, išprievartavimas ir tragiška mirtis įrodo, kad naciai sąmoningai piktnaudžiavo žydų rašytojo kūriniu“.[8]

Pirminis scenarijus[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liudvigas Mecgeris dar 1921 m. bandė reklamuoti savo pasiūlymą sukurti filmą apie Jozefo Ziuso Openheimerio gyvenimą, tačiau nesėkmingai. Foichtvangerio knygos išleidimas ir Mendeso jos ekranizacija papiktino Mecgerį, nes jis nesugebėjo paspartinti tokio projekto.[9]

1939 m. sausį ar vasarį Mecgeris, tuo metu dirbęs „Terra Filmkunst“ scenaristu, užsiminė apie savo idėją Volfgangui Ebekei, su kuriuo kartu kūrė filmo „Centrinis Rio“ scenarijų. Ebekė atmetė idėją, išsakydamas keletą prieštaravimų, tarp kurių buvo ir Mendeso britų filmas ta pačia tema, ir susirūpinimas, kad vokiečių žiūrovai gali supainioti siūlomą filmą su Foichtvangerio romanu, kuris nebuvo antisemitinis.[10]

Neapsikentęs Ebekės prieštaravimų, Mecgeris nunešė savo idėją „Terra“ istorijų redaktoriui Teichui, bet ir vėl buvo atmestas. Galiausiai Mecgeris tiesiogiai kreipėsi į Gebelsą, kur jo pasiūlymas buvo priimtas kaip „bomba, pataikiusi į taikinį“. Teichas buvo informuotas, kad „Terra“ turėtų tęsti Mecgerio pasiūlymą, todėl jis nenoriai pristatė idėją studijos vadovui. Kai studijos vadovas atsisakė pritarti projektui, Gebelsas pasirūpino, kad jis būtų atleistas, o vietoj jo būtų paskirtas Peteris Paulis Braueris, nereikšmingas režisierius, neturintis jokios filmų kūrimo patirties. Būdamas studijos vadovu, Braueris pats sau paskyrė užduotį režisuoti filmą. Tačiau projektas įstrigo dėl daugelio priežasčių, įskaitant sunkumus, susijusius su tinkamų aktorių atranka, ir sunkumus rengiant Gebelsui priimtiną scenarijų.[11][9][12]

Gebelso nurodymu „Terra“ sudarė sutartį su Mecgeriu parašyti scenarijų siūlomam filmui. Jis nusprendė scenarijų parašyti remdamasis 1827 m. Haufo novele, o ne naujesniu ir žinomesniu 1925 m. Foichtvangerio romanu. Tačiau kai Gebelsas perskaitė Mecgerio scenarijaus projektą, jis nusprendė, kad jis nepakankamai antisemitiškas jo propagandinei kampanijai. Norėdamas ištaisyti scenarijaus trūkumus, Gebelsas paskyrė dramaturgą Eberhardą Volfgangą Melerį (Eberhard Wolfgang Möller) padėti Mecgeriui, nors Meleris neturėjo scenaristo patirties. Meleris turėjo užtikrinti, kad scenarijus atitiktų Gebelso ideologinius tikslus. Meleris nusprendė atsisakyti Haufo novelės kaip scenarijaus pagrindo, atmesdamas Haufą kaip pernelyg sentimentalų „žydų ir lenkų emancipacijos“ atžvilgiu.

Tuo tarpu Braueris stengėsi įdarbinti aktorius, bet jam nelabai sekėsi. Į pagrindinį Džozefo Ziuzo Openheimerio vaidmenį buvo svarstomi tokie aktoriai kaip Gustafas Griundgensas, Renė Deltgenas, Rudolfas Fernau, Richardas Hoisleris, Zygfrydas Brojeris, Paulis Dalkė ir Ferdinandas Marianas. Griundgensas atsisakė, motyvuodamas tuo, kad yra Prūsijos valstybinio teatro direktorius. Marianas taip pat atsisakė.[10]

Režisierius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1939 m. rugsėjį nacistinei Vokietijai okupavus Lenkiją, jai buvo tiesiogiai pavaldūs 3 mln. šalies žydų. Atsižvelgdami į vangią Vokietijos gyventojų reakciją į organizuotą smurtą per Krištolinę naktį, naciai manė, kad reikia skubiai kurti filmus, kurie paskatintų vokiečių liaudies nuotaikas pritarti nacių galutiniam „žydų klausimo“ sprendimui. Nusivylęs dėl vėluojančio „Žydo Ziuso“ projekto, Gebelsas įsakė savo kino departamento vadovui Fricui Hipleriui atleisti Brojerį ir į režisieriaus pareigas pakviesti Veitą Harlaną.[11][12]

Po karo Harlanas teigė, kad joks kitas režisierius nenorėjo imtis šio projekto ir kad jis pats bandė atsisakyti režisieriaus vaidmens. Kino režisierė Leni Riefenstahl 1987 m. savo memuaruose rašė, kad Harlanas jai pasakojo apie Gebelso primygtinį reikalavimą režisuoti filmą ir apie savo karštą norą išvengti dalyvavimo projekte. Šiuo tikslu Harlanas parašė Gebelsui laišką, kuriame vietoje to pasisiūlė savanoriškai atlikti karinę tarnybą.[13] Anot Harlano, Gebelsas jam sušuko: „-Aš galiu tave sutraiškyti kaip vabalą!“[14] Kai Harlanas paprašė Ryfenštal užtarti jį pas Gebelsą, ji atsisakė, motyvuodama savo pačios konfliktais su propagandos ministru. Užuot užtarusi jį, Ryfenštal rašė, kad patarė Harlanui persikelti į Šveicariją, tačiau Harlanas išreiškė baimę dėl savo gyvybės ir poveikio žmonai.[15]

Naujas scenarijus[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Remiantis Harlano pokario liudijimais, jis sakė Gebelsui, kad Mecgerio ir Melerio scenarijus yra ne kas kita kaip „dramatizuotas „Stürmer“, turėdamas omenyje nacių savaitinį propagandinį leidinį. Jis teigė, kad toks prastas rašinys lems ne „niekingo žydo“, o tiesiog „niekingo filmo“ sukūrimą. Gebelsas norėjo, kad Harlanas įtrauktų į filmą žydų ritualines žudymo scenas, tačiau Harlanas nesutiko, argumentuodamas, kad nuo tokio žiaurumo vaizdavimo žiūrovams „pasidarytų bloga“.[16] Harlanas skundėsi Gebelsui, kad visi personažai yra neigiami; į tai Gebelsas atšovė, kad Harlanas pats neatsisakytų Ričardo III vaidmens vien dėl to, kad jis yra neigiamas personažas. Tačiau Gebelsas sutiko su Harlano primygtiniu reikalavimu perrašyti scenarijų, ir Harlanas nuo 1939 m. lapkričio mėn. iki 1940 m. kovo mėn. praleido peržiūrėdamas scenarijų, nors ir paliko didžiąją dalį to, ką parašė Mecgeris ir Meleris.[11]

Filmavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Filmavimas prasidėjo 1940 m. kovo mėn. ir, išskyrus kai kurias scenas, kurios buvo nufilmuotos Prahoje, didžioji dalis filmavimo vyko UFA studijoje Berlyne. Scenos, kuriose rodomas žydų atvykimas į Viurtembergą ir garbinimas sinagogoje, buvo filmuojamos Prahoje, kur žydai statistai buvo priversti vaidinti.

Visos filmo gamybos išlaidos siekė apie du milijonus reichsmarkių, o tai buvo gana didelė suma to meto vokiškiems vaidybiniams filmams. 1940–1943 m. filmas surinko daugiau nei 6,2 milijono reichsmarkių, taigi, priešingai nei komercinę nesėkmę patyręs „Der Ewige Jude“, jis tapo kino hitu. Deividas Kulbertas filmo finansinę sėkmę iš esmės aiškina „prabangiomis dekoracijomis, efektingomis minios scenomis, meistrišku scenarijumi ir puikia daugumos pagrindinių vaidmenų atlikėjų vaidyba“.[17]

Montavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Remiantis Harlano pokario liudijimu, pamatęs pirmąją Harlano filmo versiją, Gebelsas supyko, nes filmas nebuvo pakankamai antisemitinis. Harlanas pranešė, kad Gebelsas apkaltino jį, jog šis „nesugeba mąstyti politinėmis kategorijomis“. Gebelsas jam pasakė, kad jis „turėtų kurti politinius filmus, o ne [tokius], kokius kurtų taikos metu“.[17] Gebelso nepasitenkinimo centre buvo pagrindinio moteriško personažo Dorotėjos ir Ziuso santykiai. Jis skundėsi, kad Harlanas „pabaisą Ziusą pavertė Romeo“.[18]

Harlanas liudijo, kad Gebelsas pašalino jį iš redagavimo proceso ir primygtinai reikalavo daugybės pakeitimų, daugiausia siekdamas, kad Ziusas taptų vienareikšmiškai blogas. Filmas buvo intensyviai permontuojamas, kad būtų pašalintos dviprasmybės, vaizduojančios Ziusą pernelyg simpatiškoje šviesoje, kad atitiktų Gebelso antisemitinį planą. Scenų, kuriose Ziusas buvo vaizduojamas kaip „pernelyg malonus“, buvo tiesiog atsisakyta. Kai kuriose scenose buvo parašytos naujos replikos, kad personažas taptų mažiau simpatiškas. Harlanas teigė, kad jis norėjo, jog Ziuso pakorimas atrodytų kaip „didelė neteisybė“.[18]“[17] Paskutinei egzekucijos scenai Harlanas parašė iššaukiančią kalbą, kurioje Ziusas pasmerkė vokiečių valdžią. Kai Gebelsui buvo parodyta juodraštinė kopija, jis įsiuto ir primygtinai reikalavo, kad Ziusas jokiu būdu nebūtų vaizduojamas kaip kankinys. Reikalaudamas, kad pabaigoje Ziusas būtų pažemintas ir paniekintas, jis liepė pakeisti Harlano kalbą ta, kurioje Ziusas bailiai maldauja savo gyvybės.[19]

Nors Harlano pasakojimas apie Gebelso dalyvavimą kuriant filmą daugelyje šaltinių laikomas faktais, T. Haggith ir J. Newman tvirtina, kad „sunku rasti kokių nors įrodymų, kad (Gebelsas) būtų reikšmingai kišęsis į filmo kūrimą, išskyrus atranką ir Harlano paskyrimą“. Jie pabrėžia, kad Harlanas po karo buvo suinteresuotas perkelti kaltę Gebelsui.[20]

Išleidimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Filmo premjera įvyko 1940 m. rugsėjo 8 d. Venecijos kino festivalyje, juosta sulaukė puikių atsiliepimų ir buvo apdovanota pagrindiniu prizu.[21][22] Skirtingai nei dauguma kitų svarbių antisemitinių filmų, sukurtų Trečiojo reicho laikais, jis sulaukė didelės finansinės sėkmės Vokietijoje ir užsienyje; jis užėmė šeštą vietą tarp trisdešimties populiariausių karo metų vokiečių filmų. Trečiajame reiche tai buvo 1939–1940 m. sezono filmas Numeris vienas, kurį žiūrėjo daugiau kaip dvidešimt milijonų žiūrovų, kai Vokietijoje gyveno apie septyniasdešimt milijonų žmonių.[23][24] 1941 m. vasario mėn. išleistas filmas Prancūzijoje buvo rodomas iki 1944 m. ir sulaukė maždaug milijono žiūrovų.[25]

Heinrich Himmler įsakė filmą rodyti SS daliniams, kurie turėjo būti siunčiami prieš žydus, ne žydų tautybės gyventojams tose vietovėse, kur žydai turėjo būti deportuoti, ir koncentracijos stovyklų prižiūrėtojams.[26] Jaunesniems nei keturiolikos metų vaikams buvo draudžiama žiūrėti filmą. Buvo pranešimų apie prieš žydus nukreiptą smurtą po to, kai filmą pamatė žiūrovai; ypač paaugliai, kuriuos filmas paskatino smurtauti.[27] Aušvico koncentracijos stovyklos sargybinis Stefanas Bareckis vėliau pasakojo, kad po to, kai jiems buvo parodytas „Žydas Ziusas“ ir panašūs filmai, kitą dieną sargybiniai mušdavo žydų tautybės kalinius.[28]

1941 m. pradžioje kompanija „Nordisk Tonefilm“ siekė gauti leidimą rodyti filmą Švedijoje, tačiau cenzūra uždraudė jį platinti.[29] Karo metu filmas niekada nebuvo viešai rodomas Švedijoje, nors Vokietijos ambasada rengė seansus specialiems kviestiniams asmenims.[30]

Foichtvangeris buvo pasibaisėjęs ir įsižeidęs dėl to, kaip buvo manipuliuojama jo kūriniu ir kaip jis buvo iškraipytas, ir pavadino Harlano filmą „gėdingu kūriniu“. 1941 m. jis parašė atvirą laišką septyniems filmo aktoriams. Remiantis laiške išreikštomis nuotaikomis, atrodo, kad Foichtvangeris buvo sukrėstas, jog šie vyrai, kuriuos jis laikė kolegomis ir kurie, kaip žinojo, buvo susipažinę su jo kūryba, sutiko dalyvauti antisemitiniame Gebelso propagandiniame filme.

Filmo likimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1945 m. sąjungininkų karinio okupacinio režimo dekretu filmo rodymas Vokietijoje buvo uždraustas.[31] Iš tikrųjų filmas buvo uždraustas visame Vakarų pasaulyje, o dauguma išlikusių kopijų buvo sunaikintos.[32]

Harlanas, vėliau režisavęs propagandinį filmą „Kolbergas“ (1945 m.), buvo vienintelis Trečiojo reicho kino režisierius, apkaltintas nusikaltimais žmoniškumui. Harlanas gynėsi tvirtindamas, kad nebuvo nei nacistas, nei antisemitas. Jis teigė, kad Gebelsas kontroliavo jo darbą ir kad jis neturėtų būti laikomas asmeniškai atsakingu už jo turinį; papasakojo, kaip buvo priverstas kęsti nuolatinį Gebelso priekabiavimą ir kišimąsi į filmo kūrimą. Galiausiai teismas pasmerkė filmą, bet išteisino režisierių. Nors Harlanas nesielgė kilniai, teismas pripažino, kad jis veikė per prievartą ir neturėtų būti laikomas atsakingu už filmo turinį“.[17]

Po karo visi aktoriai taip pat kratėsi atsakomybės, motyvuodami tuo, kad jie buvo priversti dalyvauti filme. Pasak biografo Friedrich Knilli, pagrindinio vaidmens atlikėjas Ferdinand Marian niekada nesusitaikė su tuo, kad sutiko su Ziuso vaidmeniu, tapo alkoholiku ir netrukus po karo, 1946 m., žuvo autoavarijoje. Kai kurie teigė, kad tai buvo savižudybė.[33]

Heinrichas Georgas ir Verneris Krausas buvo areštuoti dėl savo praeities ryšių su nacių partija. Nors Heinrichas Georgas iki nacių perversmo buvo Vokietijos komunistų partijos narys, jis vis tiek buvo internuotas kaip nacių kolaborantas sovietų specialiojoje stovykloje Zaksenhauzene, kur 1946 m. mirė.[33]

Verneriui Krausui Vokietijoje buvo uždrausta vaidinti scenoje ir filmuose. Nuo 1947 iki 1948 m. jis turėjo pereiti denacifikacijos procesą. Galiausiai jis buvo reabilituotas tiek, kad buvo kviečiamas į Vokietijos kino festivalius. 1954 m. jis buvo apdovanotas Vokietijos Federacinės Respublikos ordinu, 1955 m. – Austrijos Respublikos apdovanojimu.[34]

Pirmaisiais pokario metais Kristina Söderbaum dažnai buvo išjuokiama scenoje, į ją buvo mėtomos supuvusios daržovės.[35] Vėlesniais metais ji dažnai apgailestaudavo dėl savo vaidmenų antisemitiniuose filmuose. Nors Söderbaum ir toliau vaidino kine, po karo jai niekada nebuvo pasiūlytas pagrindinis vaidmuo. Ilgainiui ji tapo įžymybių fotografe.[36].

Teismo sprendimu Harlanas buvo įpareigotas sunaikinti, kaip tada buvo manoma, vienintelį likusį „Žydo Ziuso“ negatyvą ir, kaip pranešama, tai padarė 1954 m. balandį. Tačiau po kelerių metų Vakarų Vokietijoje buvo aptiktos filmo kopijos. Po ilgo tyrimo buvo nustatyta, kad Rytų Vokietijoje egzistavo dar vienas negatyvas, kuris buvo panaudotas kopijoms, dubliuotoms arabų kalba ir platinamoms Artimųjų Rytų šalyse, pavyzdžiui, Egipte ir Libane. Nors tas negatyvas niekada nebuvo rastas, buvo įtariama, kad šią versiją pagamino ir išplatino Stasi arba KGB, siekdami sužadinti egiptiečių ir palestiniečių antisemitizmą, nukreiptą prieš JAV remiamą Izraelį.[37]

1983 m. Los Andžele įsikūrusi neonacistinė Nacionalsocialistų lyga, vadovaujama Raselo Veho (Russell Veh), sukėlė diskusijas Jungtinėse Valstijose, kai bandė masiškai platinti „Žydą Ziusą“. NSL aktyviai dalyvavo platinant nacių propagandinius filmus Amerikoje, įskaitant „Valios triumfą“.[38][39]

Atkūrus autorių teises pagal Urugvajaus raundo susitarimų aktą, šiuo metu filmas priklauso F. W. Murnau fondui. Fondas leidžia rodyti filmą tik tada, kai kartu su juo pateikiamas įvadas, paaiškinantis istorinį kontekstą ir numatomą poveikį. Filmo platinimas, pardavimas ir demonstravimas draudžiamas Vokietijoje ir Austrijoje.[40]. DVD diskų pardavimas taip pat draudžiamas Prancūzijoje ir Italijoje[41]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Cull, Nicholas John; Culbert, David Holbrook; Welch, David (2003). Propaganda and mass persuasion: a historical encyclopedia, 1500 to the present. Santa Barbara: ABC-CLIO. p. 205. ISBN 978-1-57607-820-4. Nuoroda tikrinta 27 October 2011.
  2. ↑ Eisner, Lotte H. (29 September 2008). The Haunted Screen: Expressionism in the German Cinema and the Influence of Max Reinhardt. Berkeley: University of California Press. p. 329. ISBN 978-0-520-25790-0. Nuoroda tikrinta 11 November 2011.
  3. ↑ Levy, Richard S. (2005). Antisemitism: a historical encyclopedia of prejudice and persecution. Santa Barbara: ABC-CLIO. p. 228. ISBN 978-1-85109-439-4. Nuoroda tikrinta 8 December 2011.
  4. ↑ Rees, Laurence (9 January 2006). Auschwitz: A New History. New York: PublicAffairs. p. 16. ISBN 978-1-58648-357-9. Nuoroda tikrinta 8 November 2011.
  5. ↑ Friedländer, Saul (1 April 2008). The Years of Extermination: Nazi Germany and the Jews, 1939–1945. New York: HarperCollins. p. 20. ISBN 978-0-06-093048-6. Nuoroda tikrinta 11 November 2011.
  6. ↑ Wallace, Ian (1 January 2009). Feuchtwanger and film. Oxford: Peter Lang. p. 137. ISBN 978-3-03911-954-7. Nuoroda tikrinta 28 October 2011.
  7. ↑ Haines, B.; Parker, S. (17 March 2010). Aesthetics and Politics in Modern German Culture. Oxford: Peter Lang. p. 45. ISBN 978-3-03911-355-2. Nuoroda tikrinta 27 October 2011.
  8. ↑ Schönfeld, Christiane (2009). „Feuchtwanger and the Propaganda Ministry: The Transposition of Jud Süß from Novel to Nazi Film“. Feuchtwanger-Studien. 1: 125–151.
  9. ↑ 9,0 9,1 Hull, David Stewart (1973). Film in the Third Reich; art and propaganda in Nazi Germany. Simon and Schuster. ISBN 9780671214869. Nuoroda tikrinta 10 November 2011.
  10. ↑ 10,0 10,1 Film in the Third Reich. University of California Press. 1969. p. 163. Nuoroda tikrinta 7 November 2011.
  11. ↑ 11,0 11,1 11,2 Film in the Third Reich. University of California Press. 1969. p. 168. Nuoroda tikrinta 7 November 2011.
  12. ↑ 12,0 12,1 Lang, P. (1987). Revue internationale de la recherche de communication. Deutsche Gesellschaft für Kommunikationsforschung (German Association of Communication Research). Nuoroda tikrinta 2 December 2011.
  13. ↑ Hull, David Stewart (1973). Film in the Third Reich; art and propaganda in Nazi Germany. Simon and Schuster. ISBN 9780671214869. Nuoroda tikrinta 29 October 2011. „Harlan later said that, "on the verge of a nervous breakdown" brought on by this scene and the Pedro catastrophe, he sent a letter to Goebbels requesting to be sent to the front as a soldier rather than direct Jud Suss.“
  14. ↑ Fehrenbach, Heide (22 May 1995). Cinema in democratizing Germany: reconstructing national identity after Hitler. Chapel Hill: UNC Press Books. p. 202. ISBN 978-0-8078-4512-7. Nuoroda tikrinta 10 November 2011.
  15. ↑ Riefenstahl, Leni (1 February 1995). Leni Riefenstahl: a memoir. New York: Macmillan. p. 264. ISBN 978-0-312-11926-3. Nuoroda tikrinta 28 October 2011.
  16. ↑ Haggith, Toby; Newman, Joanna (1 August 2005). Holocaust and the moving image: representations in film and television since 1933. London: Wallflower Press. p. 89. ISBN 978-1-904764-51-9. Nuoroda tikrinta 16 November 2011.
  17. ↑ 17,0 17,1 17,2 17,3 Rentschler, Eric (1996). The ministry of illusion: Nazi cinema and its afterlife. Cambridge, MA: Harvard University Press. p. 166. ISBN 978-0-674-57640-7. Nuoroda tikrinta 28 October 2011.
  18. ↑ 18,0 18,1 Fox, Jo (2000). Filming women in the Third Reich. Oxford: Berg. p. 162. ISBN 978-1-85973-396-7. Nuoroda tikrinta 28 October 2011.
  19. ↑ Ott, Frederick W. (1986). The great German films. Secaucus: Citadel Press. ISBN 978-0-8065-0961-7. Nuoroda tikrinta 28 October 2011.
  20. ↑ Toby Haggith; Joanna Newman (1 August 2005). Holocaust and the moving image: representations in film and television since 1933. London: Wallflower Press. p. 80. ISBN 978-1-904764-51-9. Nuoroda tikrinta 8 November 2011.
  21. ↑ Etlin, Richard A. (15 October 2002). Art, culture, and media under the Third Reich. Chicago: University of Chicago Press. p. 143. ISBN 978-0-226-22087-1. Nuoroda tikrinta 11 November 2011.
  22. ↑ Friedländer, Saul (24 March 2008). The Years of Extermination: Nazi Germany and the Jews, 1939–1945. New York, NY: HarperCollins. p. 100. ISBN 978-0-06-093048-6. Nuoroda tikrinta 27 October 2011. „Jud Süss was launched at the Venice Film Festival, in September 1940, to extraordinary acclaim; it received the "Golden Lion" award and garnered rave reviews.“
  23. ↑ Rentschler, Eric (1996). The ministry of illusion: Nazi cinema and its afterlife. Cambridge, MA: Harvard University Press. pp. 154, 250. ISBN 978-0-674-57640-7. Nuoroda tikrinta 28 October 2011.
  24. ↑ Etlin, Richard A. (15 October 2002). Art, culture, and media under the Third Reich. Chicago: University of Chicago Press. p. 147. ISBN 978-0-226-22087-1. Nuoroda tikrinta 11 November 2011.
  25. ↑ Leschi, Didier; Kestel, Laurent (10 April 2019). „France's Repressed Fascist Past“. Jacobin (magazine). Nuoroda tikrinta 19 May 2019.
  26. ↑ Leiser, Erwin (1974). Nazi Cinema. New York. pp. 84–85. ISBN 978-0-02-570230-1.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  27. ↑ Film in the Third Reich. University of California Press. 1993. p. 169. Nuoroda tikrinta 9 November 2011.
  28. ↑ Tegel, Susan (2011). Jew Suss: Life, Legend, Fiction, Film (anglų). London: A&C Black. p. 245. ISBN 978-1-4411-1552-2.
  29. ↑ Sorelius, Gunnar (2002). Shakespeare and Scandinavia: a collection of Nordic studies. Newark: University of Delaware Press. p. 194. ISBN 978-0-87413-806-1. Nuoroda tikrinta 31 October 2011.
  30. ↑ Statens Offentliga Utredningar 1946:86. Den tyska propagandan i Sverige under krigsåren 1939–1945.Stockholm:Ministry of Health and Social Affairs (Sweden), 1946. p. 179
  31. ↑ American Jewish Committee (1951). Commentary. American Jewish Committee. Nuoroda tikrinta 29 October 2011.
  32. ↑ Variéty, 16 December 1959
  33. ↑ 33,0 33,1 Fuchs, Anne; Cosgrove, Mary; Grote, Georg (2006). German memory contests: the quest for identity in literature, film, and discourse since 1990. Rochester, NY: Camden House. p. 199. ISBN 978-1-57113-324-3. Nuoroda tikrinta 30 October 2011.
  34. ↑ Hans-Michael Bock; Tim Bergfelder (30 December 2009). The concise Cinegraph: encyclopaedia of German cinema. New York: Berghahn Books. p. 261. ISBN 978-1-57181-655-9. Nuoroda tikrinta 1 November 2011.
  35. ↑ Ascheid, Antje (2003). Hitler's heroines: stardom and womanhood in Nazi cinema. Philadelphia: Temple University Press. p. 43. ISBN 978-1-56639-984-5. Nuoroda tikrinta 9 November 2011.
  36. ↑ McCarthy, Margaret (May 2003). Light motives: German popular film in perspective. Detroit: Wayne State University Press. p. 153. ISBN 978-0-8143-3045-6. Nuoroda tikrinta 9 November 2011.
  37. ↑ Magill, Frank Northen (1985). Magill's survey of cinema, foreign language films. Englewood Cliffs: Salem Press. ISBN 978-0-89356-247-2.
  38. ↑ Heritage and S. W. Jewish Press, 16 September 1983
  39. ↑ Kaplan, Jeffrey (2000). Encyclopedia of White Power: A Sourcebook of the Radical Right. Walnut Creek, CA: AltaMira Press. p. 316. ISBN 978-0-7425-0340-3.
  40. ↑ Guenther-Pal, Alison (2007). Projecting deviance/seeing queerly: Homosexual representation and queer spectatorship in 1950s West Germany. p. 75. ISBN 978-0-549-15330-6. Nuoroda tikrinta 12 November 2011.
  41. ↑ „International Historic Films“.


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Žydas_Ziusas&oldid=7118946"