Leni Riefenstahl

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Leni Riefenstahl

Berta Helene Amalie „Leni“ Riefenstahl (1902 m. rugpjūčio 22 d. Berlyne – 2003 m. rugsėjo 8 d. Piokinge) – vokiečių kino režisierė ir fotografė, taip pat aktorė ir šokėja.

L. Riefenstahl buvo viena iš garsiausių kinematografų, dirbusių nacistinėje Vokietijoje. Jos dokumentiniai filmai „Valios triumfas“ ir „Olimpija“ padarė ją aktyvia Trečiojo Reicho propagandiste. Po II-ojo Pasaulinio karo išstumta iš kino industrijos, tapo fotografe.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Vaikystė ir jausnystė[taisyti | redaguoti kodą]

Helene Amalia Bertha Riefenstahl gimė 1902 m. rugpjūčio 22 d. Berlyne, turtingo pirklio, turinčio santechnikos montavimo firmą, šeimoje. Po dviejų su puse metų gimė jos brolis Heincas. Vos ketverių Leni karštai domėjosi teatru ir šokiais. Motina Berta Ida rūpinosi dukters meninių gebėjimų lavinimu. 1907 m. mažoji Leni tapo plaukimo klubo „Undinė“ nare. Tuo pat metu įstojo ir į gimnastikos draugiją, mokėsi važinėti riedučiais ir pačiūžomis. Penkerius metus lankė fortepijono pamokas.

Ji mėgo skaityti pasakas, rašė eilėraščius. Jai labiausiai klasėje sekėsi matematika, kūno kultūra ir piešimas. 1918 m. L.Riefenstahl sėkmingai baigė licėjų. Tais patčiais metais, be tėvo žinios, bet palaikant motinai, Leni ėmė lankyti šokių pamokas. Tėvas dalykiškai planavo vaikų ateitį: dukra toliau mokysis namų ekonomių mokykloje, o trejetu metų jaunesnis sūnus Heinzas perims šeimos verslą. Tačiau Leni kliedėjo scena, o berniukas svajojo apie architektūrą. Namuose kilo baisi audra, kai tėvas iššniukštinėjo apie slaptas šokių pamokas. Jis netgi pagrasino žmonai skyrybomis.

Tik įsitikinęs, kad dukros užsispyrimo neįveiks, jis nuvedė ją pas garsią rusų baleriną Eugeniją Eduardovą. Ši priėmė 19-metę Leni. Įnirtingai dirbdama, ji netruko tapti geriausia mokine.

1923 m. Miunchene įvyko pirmasis Leni Riefenstahl solinis pasirodymas. Kritikai žavėjosi, o naujoji žvaigždė buvo pakviesta į Vokiečių teatrą. Gastroliuodama po Europą Leni susilaukė didelės sėkmės.

Deja, vos prasidėjusi įspūdinga karjera žlugo. Šokdama 3 tūkst. žiūrovų auditorijai Prahoje, Leni smarkiai susižeidė kelį. Teko iškęsti sunkią operaciją, grėsusią luošumu. Šokti Leni nebegalėjo, bet pradėjo ruoštis vaidinti filme "Šventasis kalnas“. Režisierių Arnoldą Franką, kūrusį dokumentinius filmus apie kalnus ir alpinistus, tiesiog apžavėjo graži iškalbinga balerina.

Leni turėjo išmokti slidinėti, tačiau šįkart susilaužė kulkšnį. Kol ji gydėsi, susižeidė dar du aktoriai ir operatorius. Filmas pakibo ant plauko, nes prislėgtas režisierius išvyko į Berlyną. Leni paėmė į rankas kamerą ir toliau filmavo įspūdingus gamtos vaizdus.

Suvaidinusi keliuose filmuose ji meistriškai iš nebyliojo kino perėjo į garsinį. Riefenstahl tapo eilės Fanck’o filmų žvaigžde, vaidindama atletiškas, nuotykius mėgstančias, gundančias moteris.

1931 m. Leni įkūrė savo kino produkcijos kompaniją. Pirmasis jos kaip savarankiškos režisierės darbas – filmas "Žydroji šviesa“ (Das Blaue Licht) jau kitais metais laimėjo Venecijos kino festivalio sidabro medalį. Tada ši moteris Vokietijoje buvo populiari ne mažiau už Marlene Dietrich. Kaip ir Marlene, Leni atitiko tuometinės vokiečių moters idealą – ji buvo aukšta sportiško sudėjimo blondinė, spinduliuojanti valingą būdą.

Vis dėlto labiausiai ji išgarsėjo ne kaip šokėja ar aktorė, bet kaip dviejų įspūdingų dokumentinių filmų režisierė.

Dokumentinių filmų autorė[taisyti | redaguoti kodą]

1932 m. išgirdusi Adolfą Hitlerį kalbantį nacių partijos susirinkime, ji susižavėjo jo įtaiga ir pasiūlė savo – filmų kūrėjos – paslaugas. Savo laiške Hitleriui ji rašė „Būčiau laiminga galėdama su Jumis susipažinti asmeniškai…“ Savo nuostabai, netruko sulaukti atsakymo. Fiureris itin domėjosi jos darbu ir ateities planais. Jam patiko “Žydroji šviesa“, ypač meistriškai surežisuotos liaudies scenos.

1933 m. ji sukūrė trumpą filmą apie Nacių partijos suvažiavimą Niurnberge. Vėliau L. Riefenstahl sutiko ir sukūrė dokumentinį pasakojimą „Valios triumfas“ (angl. Triumph of the Will) – Hitlerį šlovinantį dokumentinį filmą. Šis kūrinys pasižymėjo unikaliais kinematografiniais sprendimais, neįtikėtina įtaiga ir poveikio jėga, tad pelnytai laikomas efektyviausių kada nors sukurtų propagandos kūrinių.

„Valios triumfas“ sukėlė susižavėjimą ne tik Vokietijoje – 1937 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje už savo kūrinį L. Riefenstah gavo aukso medalį iš Prancūzijos premjero Edouardo Deladiero rankų.

1935 m. ji išleido dar vieną naciams skirtą filmą – „Laisvės diena“ (Tag der Freiheit) – šį kartą skirtą Vokietijos Vermachtui.

1936 m. Riefenstahl išlaikė kvalifikacinę atranką atstovauti Vokietiją slidinėjimo rungtyje Olimpinėse Žaidynėse, tačiau užuot slidinėjusi, nusprendžia filmuoti. Ši medžiaga vėliau tapo keturių valandų filmu „Olimpija“ (Olympia). Iki šiol šis filmas laikomas geriausiu kino kūriniu olimpiados tema. Matant, su kokia meile jos kamera seka kiekvieną garsaus juodaodžio bėgiko Jesse Owen’o judesį, sunku patikėti, kad Riefenstahl – rasistė. Tuometinė Riefenstahl maniera ir panaudotos techninės naujovės ir padarė didžiulę įtaką šiuolaikiniam sportinių renginių filmavimui ir transliavimui.

Tačiau filmo premjera vyko per Hitlerio gimimo dieną ir sutapo su Vokietijos kariuomenės įžengimu į Austriją. Vėliau šis faktas turės daugiau reikšmės nei olimpinio komiteto suteiktas aukso medalis ar "Olimpijos“ triumfas Europos kino salėse.

1939 m. Leni kaip karo korespondentė kartu su keliais operatoriais leidosi paskui vokiečių armiją. Lenkijoje išvydusi karo realybę išsyk metė šį darbą, atmetė ir pasiūlymą sukurti filmą apie pergales fronto linijose. Daugiau tokių pasiūlymų nebebuvo. Jos filmas pagal vokiečių kompozitoriaus Eugene d`Alberto operą "Slėnyje“ tapo paskutiniu jos karjeroje.

Po II-ojo Pasaulinio karo ji ketverius metus praleido kalėjime Prancūzijoje ir namų arešte. Jos nuosavybė buvo konfiskuota, sąskaitos įšaldytos. Filmų ir fotografijų archyvas išvežtas į Paryžių. Neišlaikiusi įtampos režisierė keturiems mėnesiams užsidarė Freiburgo psichiatrijos klinikoje. Čia ji elektrošoku gydėsi depresiją.

Draugai ir kolegos vengė bendrauti, spauda apipylė purvais. Buvęs filmų kalnų tematika partneris Luisas Trenkeris falsifikavo Evos Braun dienoraštį. Ten Leni vaizduojama kaip nacių viršūnėlės kekšė, aprašomos neva tarp jos ir Hitlerio vykusios pornografinės scenos. Nors teisme paaiškėjo, kad dienoraštis – klastotė, Trenkerio pasiūlytas įvaizdis giliai įsirėžė į karo nukamuotų žmonių sąmonę.

Riefenstahl buvo kaltinta filmavimo metu išnaudojusi koncentracijos stovyklų kalinius, tačiau teisme tai nebuvo įrodyta. Jos laukė dar 50 teismo bylų. Negalėdamas įrodyti, kad ji kalta, nes padėjo naciams, teismas pripažino ją simpatizavusia naciams.

Vėlesniuose savo interviu Riefenstahl pripažino, kad ji žavėjosi naciais, tačiau buvo politiškai naivi.

Karjera po karo ir palikimas[taisyti | redaguoti kodą]

Nors žlugus fašizmui amerikiečiu ir prancūzų tribunolai ją išteisino, Leni iki pat mirties nepavyko nusikratyti Hitlerio favoritės vardo. Riefenstahl mėgino kurti filmus ir po karo, tačiau kiekvienas mėginimas sulaukdavo pasipriešinimo, protestų ir aštrios kritikos, galiausiai ji nesugebėdavo surinkti reikiamo finansavimo. Su ja norėjo dirbti Jean’as Coctoe, Jean’as Marais, Brigitte Bardot. Bet režisierei nepavyko rasti prodiuserio, kuris nebijotų susidėti su „nacistiniu monstru“.

Ji tapo fotografe ir vėliau tapo pirmąja, nufotografavusią Miką Džagerį (Mick Jagger) su jo žmona Bjanka Džager (Bianca Jagger). M. Džageris pasakė Riefenstahl, kad žiūrėjęs jos filmą „Valios triumfas“ mažiausiai 15 kartų.

Ieškodama ramybės ir naujų veiklos sričių, Leni keliavo po Keniją. Po 2000-aisiais Sudane patirtos sraigtasparnio avarijos ji net šešias savaites praleido Nairobio ligoninėje, tačiau po to atrado Sudaną ir išleido fotografijų ciklą apie tuo metu dar mažai žinomą nubų tautą.

Rengdamasi ekspedicijai, 60-metė Leni susipažino su jaunu fotografu Horstu Kettneriu. Abipusei simpatijai nekliudė keturių dešimčių metų skirtumas. Jiedu iškeliavo kartu. Jaunasis čekas tapo jos operatoriumi ir bendražygiu. 1975-aisiais Sudano ciklas – kaukės, ritualinės apeigos ir kovos, meilės šokiai – pripažintas geriausiu metų darbu, tarptautine sensacija.

Išsyk vėl atsinaujino diskusijos apie Leni vaidmenį nacių režime. Afrikietiškos nuotraukos kai kam pakvipo nacistine estetika. Pasigirdo pašaipių balsų, esą senutė Riefenstahl į Sudaną keliaujanti tik dėl silpnybės vyriškiems afrikiečiams.

Nuolat grįždama į šią šalį, Leni su kartėliu stebėjo, kaip civilizacija naikina jos mylimų čiabuvių pirmapradiškumą: jie ėmė neprilygstamus kūnus slėpti po drabužiais, vėliau galvoti apie pinigus, galiausiai pozuoti turistams.

Sulaukusi 72 metų menininkė atrado dar nepažintą grožio šaltinį – povandeninį pasaulį. Išmokusi nardyti ji ėmė fotografuoti jūros florą ir fauną. Beje, kad jai leistų laikyti nardymo egzaminą, Leni teko „pasijaunti“ 20-čia metų. Sulaukusi savo 100-ojo gimtadienio (2002 m. rugpjūčio 22 d.), ji išleido naują filmą, pavadintą „Povandeninio pasaulio įspūdžiai“ (Impressionen unter Wasser), idealizuotą gyvybės okeane dokumentiką.

Povandeninių nuotraukų albumai virto nauja sensacija ir senais priekaištais. 2002-ųjų spalį, kuomet Riefenstahl buvo jau 100 metų, Vokietijos pareigūnai nutarė ištraukti bylą ir apkaltino ją melavus teigiant kad „visi ir kiekvienas“ jos filme pasirodęs čigonas iš koncentracijos stovyklos išgyveno karą.

Atsirado čigonų grupė, teigusių kad ji naudojo juos savo filme ir išsiuntė atgal, kuomet jie buvo nebereikalingi. Leni pripažino savo kaltę, ir kaltintojas, atsižvelgdamas į garbų amžių, atsisakė nuo tolesnių veikmų.

Leni meilė[taisyti | redaguoti kodą]

Iš visų gyvenime sutiktų vyrų ištikimiausias pasirodė keturiais dešimtmečiais jausnesnis Horstas Ketneris, kurį Leni vadino gyvenimo partneriu. Po jos mirties paaiškėjo, kad pora buvo slapčia susituokusi. Nežinia, ar ji kada nors išgyveno, kad nesukūrė tradicinės šeimos, nepagimdė vaikų. Šia tema ji kalbėdavo šykščiai – esą per visą gyvenimą nesutikusi nė vieno vyro, nuo kurio būtų troškusi susilaukti kūdikio. Meilė niekada nebuvo svarbiausia jos aistra.

Savo ilgaamžiškumo paslaptimi Leni laikė absoliutų atsidavimą darbui. Paklausta apie savo gyvenimo devizą, nė sekundei nesusimąstydavo: „Niekada nepasiduoti!“

Leni Riefenstahl mirė miegodama, 2003 m. rugsėjo 8 d., savo namuose Pöcking (Vokietijoje), praėjus keletui savaičių po jos 101-ojo gimtadienio. Ji sirgo vėžiu. Laidotuvių nekrologuose buvo rašoma, jog mirė žymiausia Vokietijos Nacių eros asmenybė.

Savo pasiekimų kine dėka Riefenstahl išliko kino istorijoje. Nors propaganda jos filmuose sulaukia kritikos, estetika daugelio kino kūrėjų nuomonė yra išskirtinė.

Darbai[taisyti | redaguoti kodą]

Vaidmenys[taisyti | redaguoti kodą]

  • Wege zu Kraft und Schönheit – Ein Film über moderne Körperkultur (Keliai į stiprybę ir grožį, 1926)
  • Der Heilige Berg (Šventasis kalnas, 1926)
  • Der Große Sprung (Didysis šuolis, 1927)
  • Das Schicksal derer von Habsburg (Habsburgų likimas, 1928)
  • Der Weiße Hölle vom Piz Palü (Pitz Palu baltasis pragaras, 1929)
  • Stürme über dem Mont Blanc (Audra virš Monblano, 1930)
  • Der Weiße Rausch (Baltoji liepsna, 1931)
  • Das Blaue Licht (Mėlynoji šviesa, 1932)
  • SOS Eisberg (SOS aisbergas, 1933)
  • Tiefland (Žemumos, 1954)

Režisuoti filmai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Das Blaue Licht (Mėlynoji šviesa, 1932)
  • Der Sieg des Glaubens (Tikėjimo pergalė, 1933)
  • Triumph des Willens (Valios triumfas, 1934)
  • Tag der Freiheit – Unsere Wehrmacht (Laisvės diena – mūsų vermachtas, 1935)
  • Olympia (I dalis žinoma kaip Tautų šventė, II-oji dalis – Grožio šventė, 1938)
  • Tiefland (Žemumos, 1954)
  • Impressionen unter Wasser (Įspūdžiai po vandeniu, 2002)

Fotografijos[taisyti | redaguoti kodą]

  • The Last of the Nuba (Harper, 1974; St. Martin’s Press, 1995)
  • The People of Kau (Harper, 1976; St. Martin’s Press reprint edition, 1997)
  • Vanishing Africa (Harmony 1st American edition, 1988)
  • Africa (Taschen, 2002)
  • Riefenstahl Olympia (Taschen, 2002)

Knygos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Leni Riefenstahl by Leni Riefenstahl, autobiography (Picador Reprint edition, 1995)
  • Coral Gardens by Leni Riefenstahl (Harpercollins 1st U. S. edition, 1978)

Biografijos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Leni Riefenstahl Bibliography (via UC Berkeley)

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikiteka


Commons-logo.svg Vikiteka: Leni Riefenstahl – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka