Šiaurinė žalioji anakonda
| Eunectes akayima | ||||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Šiaurinė žalioji anakonda Ekvadoro Sukumbijoso provincijos šiaurryčiuose | ||||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||||||
| Eunectes akayima Rivas et al., 2024 |
Šiaurinė žalioji anakonda (Eunectes akayima) – žvynaroplių (Squamata) būrio, smauglinių (Boidae) šeimos vandeninių gyvačių rūšis.[1] Kaip ir visos smauglinių (Boidae) šeimos rūšys, šios gyvatės nenuodingos, tačiau plėšrūnės.[2]
Kadangi ši rūšis ir kitos anakondos (Eunectes) yra didžiulės, galingos plėšrūnės, yra tik viena iš priežasčių, kad šie gyvūnai nėra išsamiai ištirti.[3]
Atradimas ir tolimesni tyrinėjimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tarptautinė herpetologų komanda, vadovaujama Naujosios Meksikos aukštumų ir Kvynslando universitetų mokslininkų, aprašė naują mįslingą anakondos rūšį iš tolimosios Amazonijos. Naujoji rūšis buvo pavadinta Eunectes akayima 2024 m., nustačius, kad ji genetiškai skiriasi nuo panašiai atrodančios pietinės žaliosios anakondos (Eunectes murinus).[4]
Tyrimo pagrindinis autorius profesorius Chesusas Rivasas (Jesus Rivas), 32 metus tyrinėjantis anakondas, paaiškino, kad prieš 15 metų jis pirmą kartą suprato, jog egzistuoja daugiau nei viena žaliųjų anakondų rūšis. Kartu su žmona, daktare Sara Korei-Rivas (Sarah Corey-Rivas), jie pradėjo analizuoti mėginius ir ieškoti genetinių skirtumų. Tačiau jų išvados paskelbtos tik dabar, tai yra 2024 m. pradž. Chesusas Rivasas sakė:
„Kartu su Sara pradėjome dirbti 2007 m., kai pirmą kartą pastebėjome didelį genetinį skirtumą tarp Venesuelos mėginių ir kai kurių mėginių iš Peru. Tada pradėjome rinkti mėginius ir bendradarbius visoje Pietų Amerikoje ir už jos ribų, kad sudarytume mėginių mozaiką, kuri leido mums atlikti šį tyrimą. Dirbau įvairiose šalyse su įvairiais kolegomis, kad surinktume mėginius, o Sara atliko didžiąją dalį sunkiųjų darbų – genų sekoskaitą ir atliko filogenetinę analizę.“[5]
Kvynslando universiteto Aplinkos mokyklos toksikologijos profesoriaus Brajano Frajaus (Bryan G. Fry) pasakojimas apie surengtą ekspediciją, kuris buvo vienas iš šios ekspedicijos dalyvių:
„Tyrėme reprezentatyvius visų anakondų rūšių mėginius iš devynių šalių, kuriose jos paplitusios. Mūsų projektas truko beveik 20 metų. Svarbiausi dėlionės elementai buvo mėginiai, kuriuos surinkome per 2022 m. ekspediciją į Bameno regioną vaoranių teritorijoje esančioje, Ekvadoro Amazonėje. Į šią kelionę vykome vaoranių lyderio Penti Baihua kvietimu ir bendradarbiaudami su juo. Prie ekspedicijos taip pat prisijungė aktorius Vilas Smitas (Will Smith), dalyvaujantis seriale, kur jis filmuoja National Geographic' projektui. Anakondas tyrėme įvairiose jų paplitimo vietose Pietų Amerikoje. Sąlygos buvo sudėtingos – irklavome drumzlinomis upėmis ir brovėmės per pelkes. Tvyrojo nepaliaujamas karštis, o vabzdžių būriai buvo visur. Rinkome tokius duomenis kaip buveinės tipas ir vieta bei kritulių kiekis. Taip pat iš kiekvieno individo paėmėme audinių ir kraujo mėginius ir juos ištyrėme laboratorijoje. Tai atskleidė, kad žalioji anakonda, anksčiau laikyta viena rūšimi, iš tikrųjų yra dvi genetiškai skirtingos rūšys. Pirmoji žinoma rūšis – Eunectes murinus, gyvenanti Peru, Bolivijoje, Prancūzijos Gvianoje ir Brazilijoje. Jai suteikėme bendrinį pavadinimą pietinė žalioji anakonda. Antroji, naujai nustatyta rūšis – 'Eunectes akayima' arba 'šiaurinė žalioji anakonda', gyvenanti Ekvadore, Kolumbijoje, Venesueloje, Trinidade, Gajanoje, Suriname ir Prancūzijos Gvianoje.“[6]
Tačiau norint suprasti, kaip šiaurinės ir pietinės žaliosios anakondos pasuko skirtingais evoliucijos keliais, gali prireikti daugiau tokio pobūdžio darbų. Anot Brajano Frajaus (Bryan Fry) dalyvavusio mokslininkų komandoje identifikuojant naują rūšį, šios dvi rūšys Prancūzijos Gvianoje sugyvena kartu, net ir priešingose upių pakrantėse, tačiau jų genetikoje nėra jokių kryžminimosi įrodymų. Toliau Frajus norėtų sužinoti, ar skiriasi gyvatės lytiniai organai. Taip yra todėl, kad daugelio gyvačių rūšių išsivysto struktūros, kurios viena į kitą telpa kaip ‘spyna ir raktas’. O kai dvi rūšys nebegali funkciškai poruotis viena su kita, labiau tikėtina, kad jos toliau diversifikuosis.[3]
Taksonomija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Apskaičiuota, kad šios dvi žaliųjų anakondų rūšys išsiskyrė maždaug prieš 5-20 milijonų metų, mioceno epochoje. Molekulinio laikrodžio analizė buvo kalibruota remiantis ankstesniu išsiskyrimu tarp geografiškai izoliuotos Sanziniinae (aptinkamos Madagaskare) ir likusios smauglinių (Boidae) šeimos, kartu su iškastinių fosilijų įrodymais. Metodai skiriasi priklausomai nuo pirmiau minėto padalijimo scenarijaus, su scenarijais, apimančiais vieną sausumos ‘tiltą’, du sausumos ‘tiltus’ arba be jų, nustatomi skirtingi griežti minimalūs smauglinių (Boidae) šeimos įvairėjimai, ir dėl to skirtingi tarp dviejų rūšių skilimo kalibravimai. Pagal kitą metodą, atsižvelgus tik į iškastinius fosilijų įrodymus, leido nustatyti tarp šiaurinių (Eunectes akayima) ir pietinių (Eunectes murinus) žaliųjų anakondų skilimo laiką, t. y. prieš 5-11 mln. metų. [1]
Pastebėta, kad tarp dviejų žaliųjų anakondų rūšių skilimas vyksta lygiagrečiai su kitais panašiais Pietų Amerikos faunos šiaurės-pietų skilimais, kuriuos autoriai sieja su Vaupeso arka, iškilusia tarp Andų kalnų bei Gvianos plokščiakalnio ir tarp populiacijų sukūrusia geografinį barjerą. Šiuolaikinės šiaurinių žaliųjų anakondų (Eunectes akayima) populiacijos aptinkamos toliau į pietus nei Vaupeso arka, ir šiuo metu geografinio barjero tarp dviejų žaliųjų ankondų rūšių nėra.[1]
Naujesnis įvairinimasis šiaurinių žaliųjų anakondų (Eunectes akayima) viduje, datuojamas prieš 3 mln. metų, kuomet suskaldė populiaciją į pietus nuo Orinoko upės deltos.[1]
Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lotyniškas šiaurinių žaliųjų anakondų (Eunectes akayima) rūšies pavadinimo antras žodis ‘akayima’ kilo iš karybų kalbų ir pažodinis ‘akajima’ vertimas reiškia ‘Didžioji gyvatė’.[1]
Dar prieš atvykstant ispanų konkistadorams ir vėliau kolonistams, šiaurinėje Venesuelos dalyje gyveno įvairios čiabuvių indėnų tautos, tarp kurių svarbią vietą užėmė karibai, jie gyveno tose teritorijose, kur buvo ir yra paplitusios žaliosios anakondos. Iki šiol išliko kelios karibų tautos, tarp jų - karinai, panarai, jakuanai, pemonai ir akavajai. Įvairiose karibų kalbose žodis anakonda yra ‘akajima’/‘okojimo’/‘okoimo’ variantaj, kuriame ‘akaji’/‘okoji’/‘okoi’ reiškia ‘gyvatė’, o priesaga -‘ima’/-‘imo’ - reiškia ‘didelė’. Priesaga -‘ima’/-‘imo’ nebūtinai reiškia didelis fizine prasme. Greičiau ji vartojama norint pažymėti tokį didumą, kuris nurodo kitą būties kategoriją. Pažodinis ‘akajima’ vertimas yra ‘Didžioji gyvatė’. Žodis ‘akajima’ taip pat vartojamas kalbant apie vaivorykštę, tikriausiai susijusią su plunksnuota gyvate, kuri pagal karibų genčių tikėjimo sistemą, kurios po lietaus iššliauždavo išsidžiovinti plunksnų.[1]
Tai, kad Pietų Amerikos čiabuviai karibai šį pavadinimą dar vartojo iki tarptautinės zoologinės nomenklatūros kodekso atsiradimo, ir tai, kad ankstesni siūlomi Eunectes murinus porūšiai buvo pripažinti negaliojančiais dėl diferenciacijos neatitikimų, paskatino mokslininkus priimti akayima kaip viršesnį šios rūšies sinonimą.[1]
Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Savaime paplitusios Pietų Amerikos žemyno šiaurinėje dalyje į rytus nuo Andų kalnų – Ekvadore, Kolumbijoje, Venesueloje, Trinidado saloje, Gajanoje, Suriname, Prancūzijos Gvianoje, įskaitant Orinoko upės baseiną, šiaurinėje Brazilijoje, bei nedidelėje dalyje į pietus nuo Amazonės upės.[1][4][3]
Abipus Amazonės upės, Suriname, Prancūzijos Gvianoje ir maždaug per Brazilijos Roraimos valstijos piečiausią dalį ir iki rytinės Gajanos sienos yra kontaktinė teritorija, kur mišriai gyvena šiaurinių ir pietinių žaliųjų anakondų abi rūšys.[1]
Buveinės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
.jpg)
Šios gyvatės gyvena žemumose esančiuose drėgnuose atogrąžų miškuose[1], čia esančiuose sodriuose ir sudėtinguose Pietų Amerikos Amazonės ir Orinoko upių baseinų vandenyse.[7] Išskyrus veisimosi sezoną, didžiąją savo gyvenimo dalį žaliosios anakondos praleidžia savo medžioklės plotuose, panirusios drumzlinuose šlapynių, pelkių, raistų, lėtos srovės upelių, upių vandenyse.[3][2][8] Taip pat laikosi sezoniškai užliejamose žemėse,[9] tankioje augmenijoje, dažnai medžiuose[2] esančiuose netoli vandens telkinio.[9]
Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šiaurinės žaliosios anakondos ir pietinės žaliosios anakondos (Eunectes murinus) atsiskyrė beveik prieš 10 mln. metų, o genetiškai jos skiriasi 5,5 proc., palyginimui, žmonės (Homo sapiens) nuo šimpanzių (Pan) genties skiriasi tik apie 2 proc.[7][4] Nepaisant tai, šiaurinės žaliosios anakondos (Eunectes akayima) ir pietinės žaliosios anakondos (Eunectes murinus) morfologiškai atrodo vienodai, ir jų atskirti net ekspertai negali.[3]
Matmenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žaliosios anakondos yra sunkiausios ir vienos ir ilgiausių pasaulyje gyvačių rūšių.[10][7] Lyginant su kitais smaugliniais (Boidae), žaliųjų anakondų kūnas itin stambus ir labai raumeningas.[8]
Anot Heyborno (Heyborne), žaliųjų anakondų ilgis vis dar diskutuotinas klausimas. Jas gana sunku išmatuoti. Pasak Chesuso Rivasaso (Jesus Rivas), sunku ištempti nelaisvėje laikomą anakondą, jau nekalbant apie tai, kad gyvatė gali būti pavojinga. Žmonės, kurie mato anakondas laisvėje, dėl baimės gali pervertinti jų ilgį. Be to, neseniai ėdusi anakonda atrodys daug didesnė nei neėdusi, todėl jos dydis gali būti pervertintas. Be to, negyvos gyvatės oda gali būti ištempta, todėl sunku moksliškai patikrinti ir jų ilgį, ypač istorinių individų išlikusių pavyzdžių, teigia Vonderpolis (Wonderpolis).[11]
Žemiau pastraipoje nurodyti matmenys, kurie dažniausiai skelbiami straipsniuose apie žaliasias anakondas:
Pasak 2011 m. gegužės 10 d. išleistos knygos „Boas and Pythons of the World“ apie smauglinių (Boidae) reptilijų rūšis autorių Marką Ošį (Mark O’Shea), vidutinis anakondų patelių ilgis yra apie 4,5 m, o patinų – apie 2,7 m.[11][12]
Štai kaip apibūdina žaliųjų anakondų dydį vokiečių geografas, gamtininkas ir tyrinėtojas Aleksandras fon Humboltas (Alexander von Humboldt):
„Didžiulės vandens gyvatės, savo forma primenančios smauglius, yra labai paplitusios ir yra pavojingos besimaudantiems indėnams. Matėme jas beveik nuo pat pirmos dienos, kai įlipome į kanoją, plaukiojančias prie mūsų kanojos šono. Jų ilgis siekė daugiausia dvylika [365 cm] ar keturiolika [426 cm] pėdų“.[13]
Internetinėje svetainėje ‘Reptiles of Ecuador’ teigiama, kad žaliųjų anakondų patinai vidutiniškai užauga apie 3,39, patelės apie 6,6 m, vidutinis svoris apie 104,4 kg.[13] Encyclopædia Britannica nurodo 5 m ilgį.[14] Chesusas Rivasas (Jesus Rivas), tyrinėjantis anakondas 32 metus ir yra sugavęs bei išmatavęs daugiau nei 1000 anakondų, mano, kad jos neužauga ilgesnės nei 6 m.[11][5] Anot JAV SeaWorld – 6 m ilgio, apie 30 cm kūno skersmens bei apie 148,5 kg svorio.[8]
Denverio zoologijos sodo šaltiniais, kūno ilgis 6-7,6 m, kūno svoris iki 250 kg.[15] National Geographic, San Diego zoologijos sodo šaltiniais, didžiausios sveria daugiau nei 227 kg, kūno ilgis daugiau nei 8,8 m.[3][16] Smitsono mokslo tyrimų ir švietimo instituto svetainė apie šią rūšį pateikia šiuos išmatavimu: kūno ilgis 9 m, kūno skersmuo 30,5 cm, ir gali sverti 250 kg.[2] Tarptautinės, nevyriausybinės ‘Rainforest Alliance’ gamtos organizacijos šaltiniais, jų ilgis daugiau nei 9,1 m, kūno skermuo 30,5 cm, ir kartais sveria daugiau nei 250 kg.[17]
Amerikos pramogų parkų ‘SeaWorld’ tinklo interneto svetainėje rašoma, atseit didžiausias ir patikimai 1944 m. buvęs užfiksuotas žaliosios anakondos individo kūno ilgis siekė 11,4 m, tačiau šis skaičius nėra savaime priimtinas visai zoologų bendruomenei.[8] Taip pat nėra aišku, ar tai šiaurinė ar pietinė žalioji anakonda, nors abi rūšys morfologiškai traktuojamos kaip identiškai atrodančios ir net ekspertai negali jų atskirti.[3]
Palyginimui su žaliosiomis anakondomis, Gineso rekordų knygoje užregistruotas 7,67 m ilgio tinklinis pitonas (Malayopython reticulatus). Tai ilgiausia kada nors pasaulyje užregistruota gyvatė. Ji išauginta nelaisvėje ir žinoma Meduzos (Medusa) vardu.[18][11]
Žaliosioms anakondoms būdingas didelis lytinis dimorfizmas ir skirtingai nei daugelis gyvūnų, anakondų patelės yra gerokai stambesnės už patinus.[17] Rujojančios patelės yra bent penkis kartus didesnės už rujojančius patinus [19].[9]
Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žaliosios anakondos gerai prisitaikiusios gyventi daugiausia vandenyje.[20] Jų galva yra didelė, bet palyginus su kūnu yra siaura, ir be didesnio skirtumo tarp galvos ir kaklo.[15][20] Jų šnervės ir akys yra viršugalvyje, todėl jos plaukdamos gali matyti ir kvėpuoti, nors likusi kūno dalis yra panirusi.[20] Akys mažos, su vertikaliais vyzdžiais ir ovaliomis rainelėmis, kurios padeda geriau matyti naktį.[15] Žaliųjų anakondų žandikaulių kaulai yra laisvai sujungti, todėl jos gali taip plačiai atverti žandikaulius, kad prarytų didesnį už galvą grobį.[20] Anakondos turi aštrius, išlenktus dantis, kuriais gali lengvai ėsti didelį grobį.[15] Jų kūnas padengtas žvyneliais, kurie yra tam tikro rusvai tamsaus žalio atspalvio, alyvuogių ar pilkšvai žalios spalvos, išmargintas kiaušinio formos juodomis, didelėmis dėmėmis, o išilgai kūno šonų išsidėsčiusios juodos dėmės su geltonai-oranžinės spalvos centrais, todėl savo buveinėse jos susilieja su aplinkos augalija.[16][8][7]
Vienintelė žaliųjų anakondų kūno vieta be žvynų yra kloaka. Šioje vietoje esančios liaukos išskiria nemalonaus kvapo muskusą, kuris yra nuodingas smulkiems organizmams. Mokslininkai mano, kad muskusas gali neleisti erkiniams (Ixodida) ir dėlėms (Hirudinea) prisitvirtinti prie kloakos.[8]
Išilgai uodegos apačios esantis žvynelių raštas yra unikalus ir pagal šį raštą galima nustatyti atskirus anakondų individus.[15]
Veisimasis ir jauniklių gimimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žaliųjų anakondų veisimosi sezonas Pietų Amerikoje sutampa su lietaus sezonu, paprastai tai būna gruodžio ir sausio mėnesiais. Tuo metu prieš veisimasi patelės pradeda skleisti feromonus – cheminį kvapą, kurį užuodžia netoliese esantys patinai.[15] Veisimosi metu žaliosios anakondos dažnai susitelkia į ‘veisimosi kamuolį’, kurį gali sudaryti nuo 2 iki 12 patinų, susisukusių aplink vieną patelę.[8] Taip patinai varžosi fiziškai, stumdydami vienas kitą. Piršlybos gali užtrukti kelis mėnesius, o veisimasis paprastai vyksta balandžio ir gegužės mėnesiais. Piršlybos ir kopuliacija paprastai vyksta vandenyje. Patinas kūnu prisispaudžia prie patelės, o galvą uždeda ant jos kaklo.[15] Nėštumas trunka 6–7 mėnesius.[13][21][15] Kaip ir visos smauglinių šeimos gyvatės, anakondos nededa kiaušinių, o gimdo gyvus jauniklius. Jaunikliai, vystydamiesi motinos kūne, yra pritvirtinti prie trynio maišelio ir apsupti skaidria membrana, o ne kiautu. Taip užtikrinama, kad jų temperatūra būtų gana pastovi ir jie būtų apsaugoti nuo plėšrūnų. Kai jaunikliai yra pasiruošę gimti, jie išstumiami pro angą, vadinamą kloaka.[16] Vienu metu žaliosios anakondos pagimdo mažiausiai 14,[14] bet paprastai 20-40 gyvų jauniklių, o kartais iki 100 jauniklių.[15][8] Juos vis dar supa apsauginė membrana, todėl jie turi ją suardyti, kad prasiskverbti iš jos.[16] Ką tik gimę būna 67-79 cm ilgio.[21] Anakondos naujagimiai yra suaugusiuosios anakondos mažesnė versija ir instinktyviai žino, kaip patiems išgyventi savarankiškai, be motinos pagalbos. Prasiskverbę per apsauginę membraną, jaunikliai patys pradeda gintis – iš pradžių dažniausiai slępiasi, bet netrūkus ima ieškoti maisto[16] ir sugeba plaukti.[22] Jaunikliai greitai auga, kol sulaukia lytinės brandos.[15] Jauniems patinėliams lytinė branda prasideda maždaug būnant 18 mėnesių amžiaus arba 1,8 m ilgio, patelėms lytinė branda prasideda maždaug nuo 3 metai arba apie 2,7 m ilgio.[8] Žaliosios anakondos auga ir po lytinės brandos, tačiau lėčiau.[15]
Maistas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žaliosios anakondos, būdamos aukščiausio lygio plėšrūnės, yra gyvybiškai svarbios ekosistemų pusiausvyrai palaikyti. Šis vaidmuo apima ne tik medžioklę. Jų buvimas keičia daugelio kitų rūšių gyvūnų elgseną, daro įtaką tam, kur ir kaip jie maitinasi, veisiasi ir migruoja. Jos pasižymi slaptumu, kantrumu ir stebėtinu vikrumu. Vandens plūdrumas palaiko didelę gyvūno masę ir leidžia jam lengvai judėti ir iššokti į pasalą, kad užkluptų tokį didelį grobį. Žaliosios anakondos, kaip ir kitos anakondų rūšys nėra nuodingos.[7] Vietoj to, jos savo dideliais, lanksčiais žandikauliais pastveria grobį, jos uždusina grobį susisukdamos aplink jį ir spausdamos, kol grobis nebegali kvėpuoti, ir tik tada praryja.[15][7]
Jos yra oportunistiniai, mitybos grandies viršūnės plėšrūnai, mintantys įvairiu grobiu.[2] Grobį puola iš pasalos.[9] Medžioja didelius graužikus, įskaitant didžiąsias kapibaras (Hydrochoerus hydrochaeris), vandens roplius, įskaitant kaimanus (Caiman) ir vėžlius (Testudines), elnius, tapyrus (Tapirus), žuvis, pekarinius (Tayassuidae), paukščius, šunis, avis ir net jaguarus (Panthera onca).[17]
Krante nužudytus gyvūnus dažnai įkelia į vandenį, galbūt kad nepritrauktų jaguarų ir apsisaugotų nuo skruzdžių, kurias vilioja lavonas.[14]
Žaliosios anakondos retai sutraiško savo grobį, kadangi lūžę kaulai gali būti pavojingi gyvatei, kuriuos praryja kaip maistą. Kol anakonda ėda, galingi raumenys atlieka į bangas panašius susitraukimus, padedančius sutraiškyti grobį ir nustumti jį toliau žemyn į savo kūną. Nepaisant anakondų dydžio ir galingų raumenų, jos gana dažnai susižeidžia nuo praryto grobio.[15]
Dėl savo dydžio, žaliosios anakondos yra vienos iš nedaugelio gyvių, galinčių praryti žmogų, tačiau tai pasitaiko itin retai,[2] užpuolimų prieš žmones užfiksuota nedaug, taip pat nėra gerai užfiksuotų mirties atvejų [23].[9]
Yra buvę keletas pranešimų apie kanibalizmo atvejus, kai žaliosios anakondos patelės medžioja patinus. Mokslininkai mano, kad gali būti, jog didesnės besiporuojančios patelės praryja mažesnius už save poravimosi partnerius, kad išgyventų ilgą septynių mėnesių badavimą, susijusį su nėštumu.[8]
Jaunikliai iš pradžių minta varlėmis, žuvimis arba mažais graužikais, paukščių jaunikliais,[17] bet vėliau ima medžioti ir stambesnius gyvūnus.[15]
Didelio maisto virškinimas gali užtrukti, todėl prarijusi gana didelį grobį, jos gali nesimaitinti ištisas savaites ar net mėnesius.[9][17] Smitsono nacionaliniame zoologijos sode laikoma žalioji anakonda maždaug kartą per mėnesį ėda žiurkes ir triušius.[2]
Nelaisvėje žaliosios anakondos gali ištisus mėnesius gyventi be maisto. O viena nelaisvėje laikoma žalioji anakonda neėdė daugiau kaip du metus.[15]
Komunikacija ir elgesys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žaliosios anakondos turi išvystytus chemosensorinius gebėjimus ir gali liežuviu aptikti cheminius signalus iš nuo netoliese esančių gyvūnų. Patinai taip pat naudojasi šiuo gebėjimu aptikti ir patelių feromonus veisimosi sezono metu. Jie mosuoja liežuviais, kad užfiksuotų ore esančias chemines medžiagas. Anakondos taip pat aptinka kitus gyvūnus pagal vibraciją naudodamos ant viršutinės lūpos esančius duobučių organus, kuriais atpažįsta šilumos ženklus.[2]
Žaliosios anakondos aktyvios naktimis.[20] Kadangi jos puikiai nardo, plaukia,[8] todėl didžiąją dienos dalį praleidžia plaukiodamos vandenyje. Jos plaukioja vandens paviršiuje, kur matomas tik jų snukis, o kūnas būna paniręs. Visiškai panirusios po vandeniu jos gali išbūti iki 10 minučių. Vanduo padeda išlaikyti didžiulį jų svorį, todėl jos gali plaukti dideliu greičiu.[15] Gyvenančios sezoninių potvynių zonose, sausuoju metų laiku turi ieškoti vandens arba įsirausia į dumblą.[2]. Jos labai vienišos gyvatės ir didžiąją gyvenimo dalį praleidžia vienos.[20]
Žaliosios anakondos turi itin aštrų pojūtį ir ‘Jakobsono organą’, padedantį nustatyti grobio buvimo vietą.[15] Jos mėgsta užšliaužti ant medžių šakų, kad išdžiūtų.[8] Nors sausumoje jos nerangios, bet kartais kabančios ant medžių, puola grobį.[15]
Jaunikliai ir patinai besisaugodami nuo plėšrūnų bando išsigelbėti įsirausdami į purvą arba šliaušdami į vandenį. Įsprausti į kampą, jie susisuka į kamuolį, kad apsaugotų galvą ir įgytų galimybę užpuolusiam smogti atgal.[2]
Laukinėje gamtoje gyvenančios žaliosios anakondos nėra itin agresyvios.[14]
Amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tinkamai prižiūrimos žaliosios anakondos nelaisvėje gali gyventi iki 30 metų. Tačiau laukinėje gamtoje jos gyvena daug trumpiau – vidutiniškai apie 10 metų.[20]
Grėsmės ir kiti pavojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Esančios mitybos grandinės viršūnėje, suaugusios žaliųjų anakondų patelės neturi natūralių plėšrūnų, išskyrus patinus ir ypač neseniai gimusius bei jauniklius.[17][2] Per pirmuosius metus jauniklių mirtingumas būna didelis, nuo pat gimimo jas gaudo maikongai (Cerdocyon thous), Tupinambis cryptus driežai, kuoduotosios karakaros (Caracara plancus), gandriniai (Ciconiidae), garniniai (Ardeidae), kaimanai (Caiman) ir didesnės žaliosios anakondos [24].[9][13]
Žaliąsias anakondas parazituoja Ixodida būrio erkės, dėlės (Hirudinea) ir įvairios parazitinės kirmėlės.[13]
Bet didžiausią grėsmę jų išlikimui kelia tik žmonės ir jų žmonių baimė, nes apie jas trūksta žinių, o mitai ir pasakojimai anakondas vaizduoja kaip žmogėdras. Todėl daugybę anakondų nužudo žmonės sunerimę, kad didžiulė gyvatė kelia jiems pavojų ir užpuls. Taip pat žūdomos kad apsaugotų gyvulius. Jos taip pat medžiojamos dėl odos, kurios oda perdirbama arba naudojama kaip puošmena. Didelę grėsmę kelia ir miškų kirtimas bei tinkamų buveinių nykimas.[17][2][8]
Nors anakondos nėra geri naminiai gyvūnai, jos gali greitai išaugti iš narvo, yra pavojingai stiprios ir, kai jas kas trikdo, jos skleidžia nemalonų kvapą. Nepaisant šito, daugelyje Pietų Amerikos regionų parduodamos augančioje nelegalioje prekyboje naminiais gyvūnais.[16]
Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Pietinė žalioji anakonda (Eunectes murinus)
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 mdpi.com / Disentangling the Anacondas: Revealing a New Green Species and Rethinking Yellows †; by Jesús A. Rivas, Paola De La Quintana, Marco Mancuso, Luis F. Pacheco, Gilson A. Rivas, Sandra Mariotto, David Salazar-Valenzuela, Marcelo Tepeña Baihua, Penti Baihua, Gordon M. Burghardt, Freek J. Vonk, Emil Hernandez, Juán Elías García-Pérez, Bryan G. Fry, Sarah Corey-Rivas. Diversity 2024, 16(2), 127; https://doi.org/10.3390/d16020127 | Submission received: 15 January 2024 / Revised: 9 February 2024 / Accepted: 14 February 2024 / Published: 16 February 2024
- ↑ 2,00 2,01 2,02 2,03 2,04 2,05 2,06 2,07 2,08 2,09 2,10 2,11 nationalzoo.si.edu / Green anaconda Eunectes murinus
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 nationalgeographic.com / The world’s heaviest snake has been hiding a big secret; ByJason Bittel | Published February 16, 2024
- ↑ 4,0 4,1 4,2 sci.news / New Species of Anaconda Discovered in Orinoco Basin; by Natali Anderson | Feb 20, 2024
- ↑ 5,0 5,1 dailymail.co.uk / World’s biggest snake is discovered in the Amazon rainforest: Huge anaconda measures 26ft-long and weighs 440lbs – and its head is the same size as a human’s; By Shivali Best | Published: 20 February 2024
- ↑ livescience.com / How we found the northern green anaconda, a new species of the heaviest snake on Earth; By Bryan G. Fry | Published: 21 February 2024
- ↑ 7,0 7,1 7,2 7,3 7,4 7,5 theconversation.com / Scientists shocked to discover new species of green anaconda, the world’s biggest snake | Published: February 19, 2024
- ↑ 8,00 8,01 8,02 8,03 8,04 8,05 8,06 8,07 8,08 8,09 8,10 8,11 8,12 seaworld.org / Green Anaconda
- ↑ 9,0 9,1 9,2 9,3 9,4 9,5 9,6 nas.er.usgs.gov / Eunectes murinus (Green Anaconda)
- ↑ nhm.ac.uk / What is the biggest snake in the world?; By Emily Osterloff
- ↑ 11,0 11,1 11,2 11,3 livescience.com / Anaconda: Habits, hunting and diet; References By Callum McKelvie, Jessie Szalay | published March 03, 2022
- ↑ press.princeton.edu / Boas and Pythons of the World; Mark O’Shea | Published: Apr 24, 2011
- ↑ 13,0 13,1 13,2 13,3 13,4 reptilesofecuador.com / Green Anaconda (Eunectes murinus) | Published April 8, 2022. Updated February 14, 2024
- ↑ 14,0 14,1 14,2 14,3 britannica.com / Anaconda
- ↑ 15,00 15,01 15,02 15,03 15,04 15,05 15,06 15,07 15,08 15,09 15,10 15,11 15,12 15,13 15,14 15,15 15,16 15,17 denverzoo.org / Green Anaconda Eunectes murinus
- ↑ 16,0 16,1 16,2 16,3 16,4 16,5 sandiegozoo.org / Anaconda
- ↑ 17,0 17,1 17,2 17,3 17,4 17,5 17,6 rainforest-alliance.org / Green Anaconda Eunectes murinus | Last updated on September 14, 2012
- ↑ guinnessworldrecords.com / Longest snake in captivity ever
- ↑ (Rivas 2000)
- ↑ 20,0 20,1 20,2 20,3 20,4 20,5 20,6 thereptarium.com / Green Anaconda – Facts, Figures, and Everything You Need to Know
- ↑ 21,0 21,1 researchgate.net / Eunectes murinus – Green Anaconda or Huille; In book: The Online Guide to The Animals of Trinidad and Tobago. Author: Raeesah Sahibdeen | September 2011
- ↑ nationalgeographic.com / Green Anaconda
- ↑ (Rivas, 1998; Reed and Rodda, 2009)
- ↑ (Rivas et al. 1999; Rivas et al. 2001; Mattison, 2006)
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- youtube.com / The Moment scientists discovered a new species of giant snake (filmuotos medžiagos trumpas siužetas, kada profesorius Brajans Frajaus (Bryan Fry) pasakoja apie naujai atrastą šiaurinių žalųjų anakondų (Eunectes akayima) rūšį)
- youtube.com / World’s largest snake 'as thick as a car tyre' filmed slithering across river floor by TV crew | 21 Feb 2024; (filmuotoje medžiagoje matyti, profesorius Frekas Vonkas, plaukiantis šalia milžiniškos – 7,9 m ilgio ir 199,5 kg svorio šiaurinės žaliosios anakondos (Eunectes akayima))
- youtube.com / How we found a Giant Anaconda in Guyana | Wildlife Documentary (didžiulė šiaurinė žalioji anakonda Gajanoje)
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |