Dėlės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Hirudinea
Dėlė
Haemadipsa zeylanica
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Žieduotosios kirmėlės
(Wikispecies-logo.svg Annelida)
Klasė: Dėlės
(Wikispecies-logo.svg Hirudinea)

Dėlės (lot. Hirudinea) – žieduotųjų kirmėlių (Annelida) tipo gyvūnų klasė.

Dėlės gyvena gėluose, lėtai tekančiuose vandenyse. Dėlėms irgi būdingi įvairūs prisitaikymo parazituoti būdai. Jos turi prisitvirtinimo organus - siurbtukus, straubliuką arba žandus aukos odai pradurti ir išskiria specialią medžiagą, neleidžiančią kraujui krešėti. Dėlėms padeda prisitaikymas badauti keletą mėnesių (jos nenaudoja energijos kūnui sušildyti). Kai prie aukos pavyksta prisisiurbti, dėlė parodo savo nepaprastą rajumą: per vieną kartą ji gali išgerti dešimteriopai daugiau kraujo negu pati sveria.

Dauguma dėlių kiaušinius deda į gana tvirtus kokonus ir juos pritvirtina prie dugno augalų, kitos - apvaisintus ir išsiritusius jauniklius, kurių būna nuo kelių iki keliasdešimt, nešioja papilvėje.

Sandara ir ypatybės[taisyti | redaguoti kodą]

Ilgis 3-10 cm. Neturi šerelių. Cilindriškos formos. Kūnas suskirstytas į išorinius segmentus. Vidinė ir išorinė segmentacija viena kitos neatitinka. Pirmieji ir paskutinieji segmentai kūno galuose baigiasi siurbtukais. Priekiniu siurbtuko centre yra burna. Daugybę lipnių ląstelių turintis epitelis apgaubtas jungiamuoju audiniu, kuriame įsiterpę gerai išsivystę žiediniai, išilginiai ir nugaros-pilvo raumenys. Tarp kūno sienelės ir organų esančias tuštumas užpildo mezenchima. Turi iki 5 porų akelių priekiniame kūno gale, nugaros pusėje. Dėl esančios mezenchimos sumažėja celomo ertmė, kuri užpildyta jungiamuoju audiniu. Turi chromatoforus, kurių dėka dėlė gali keisti spalvą. Dėlių balnelis formuojais už pirmo trečdalio segmentų. Lytinio neaktyvumo metu balnelis yra neryškus, o veisimosi metu gausios balnelio liaukos išskiria gleives su baltymais. Balnelis yra kokonas ir embrionų maistas (trynio liaukos). Kūna dengia kutikulė, kurią dėlė nusimeta kas 2-3 dienas. Dauguma dėlių minta skysčiais (kraujas, organizmo syvai) arba gyvu maistu (kitomis dėlėmis, kirmėlėmis ir kt.) Žanduotosios dėlės turi žandus. Rykliadėlėms būdinga ištįsusi stemplė. Medicininės dėlės burnos ertmėje turi 3 apatinius žandus, o jos seilių liaukose yra 3 rūšių fermetų HIRUDINO(stabdo kraujo krešėjimą), HISTAMINO(mažina kraujagyslių spazmus ir HIALURONIDAZĖS(skaido hialurono rūgštį, mažina jos klampumą). Skrandyje yra šoninės išaugos – kišenės naudojamos kaip rezervuarai. Dėlės kvėpuoja visu kūno paviršiumi, tik jūrinės dėlės turi žiaunas. Turi uždarą kraujotakos sistemą, kurią atlieka celomo lakūnų sistema. Storiausi lakūnų kanalai yra ventralinis ir dorsalinis, o plonesni – lateraliniai, atlieka širdies f-jas. Pulsuodami šie kanalai varo kraują pirmyn, o dorsaliiu ir ventraliniu lakūnais teka atgal. Žanduotųjų dėlių celomo lakūnos yra tokios tankios, kad sudaro kapiliarų sistemą. Kraujas būna raudonas nuo ištirpusio plazmoje hemoglobino. Nervų sistema tipiška: porinis viršryklinis ganglijai, aplinkryklinės konektyvos, iš 4 ganglijų – poryklinis ganglijas, toliau – pilvinė nervų grandinėlė.Akys tik skiria šviesą nuo tamsos. Dėlės gerai junta virpesius. Šalinimo sistema iš metanefridijų, bet gerokai pakitusi. Metanefridiniai kanalai viename segmente prasideda, o baigiasi kitame, blakstienotas piltuvėlis neprisijungęs prie kanalo galo, o atsiveria į pūslę, esančia šalia kanalo. Metanefridiniai kanalėliai siauri, sudaryti iš grandinėlės ląstelių, kurių viduriu eina plonas kanalėlis. Lytinė sistema – hermafroditai.

Rūšys[taisyti | redaguoti kodą]

Dėlių klasei priklauso apie 300 parazitinių ar plėšrių kirmėlių rūšių. Dauguma dėlių gyvena gėluose, negiliuose vandenyse. Nejautrios deguonies trūkumui. Klasei priklauso 2 poklasiai – senovinės dėlės ir tikrosios dėlės.

Lietuvoje gyveno ~20 dėlių rūšių[1]. Dažnesnės:

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Dėlės. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 406 psl.

Vikiteka